Sako, žvaigždės krenta žemai. Iš tiesų, sunku šitokį garbingą statusą išlaikyti ilgai. Dažniausiai, galop, kurį laiką pasimėgavusius tariama šlove daugumą pamiršta net patys „ištikimiausi“ gerbėjai. Savo šalyje turime tikrai nedaug Madonnų ar „Queenų“.
Koks atlikėjas turi būti, kad koncertinėse arenose jį metai iš metų pasitiktų gerbėjų minios? Štai „Biplan“ vyrukai ant scenos jau 19 metų. Grupės lyderis Maksas Melmanas prie kavos puodelio sutiko pasidalinti prisiminimais ir ketinimais.
Į susitikimą M. Melmanas atskubėjo paraudusiomis akimis ir iš karto pasiaiškino dėl ko. Grupė jau kurį laiką filmuoja naują vaizdo klipą, kuris reikalauja nardymo baseine įgūdžių.
„Chloras akis išgraužė. O svarbiausia, čia dar ne viskas, dar teks ne kartą filmuotis“, – guodėsi atlikėjas.
Kuriai dainai filmuojate vaizdo klipą?
Tai bus klipas naujai dainai. Daina rimta. Išsiskiria iš viso albumo repertuaro. Ne skambesiu, skambės „biplaniškai“, tačiau kūrinio tekstas turi rimtą socialinę potekstę. Tai kažkur sausio vidury kartu su Rimu Bružu, kuris jau ne pirmą kartą mums padeda, turėtume būt užbaigę darbus ir pristatyti vaizdo klipą.
Ką tik pristatėte naująjį albumą „Visi keliai veda prie jūros“. Kokie įspūdžiai?
Oficialiai pasirodymus surengėme 3-uose miestuose: Vilniuje, Klaipėdoje ir Panevėžyje. Sulaukėm nemažai replikų, tokių kaip – „o ką Kaunas ar Šiauliai ne miestai“? Bet iš tiesų viskas tik dėl laiko stokos... Tuomet neradom vietos albumo pristatymui Kaune ir Šiauliuose, tačiau ten dar vis tiek planuojame pasirodyti, manau, sausio mėnesį.
Kuriame mieste jus pasitiko aktyvesnė, gausesnė publika?
Negalima išskirti publikos. Na, gal Vilniuje į koncertą atėjo daugiau žmonių, bet mes irgi šiam pasirodymui ruošėmės ilgiau. Viskas buvo puikiai atrepetuota. Visgi tai sostinė, todėl čia vyko pagrindinis koncertas.
Klaipėdoj – vėl kita publika. Viskas vyko „kultūros fabrike“, kur vyksta spektakliai ir kitokie meniški pasirodymai.
Nors, atrodo, Lietuva – nedidelė šalis, tačiau kiekviename mieste pasitinka vis kitoko žmonės. Tame ir yra visas žavesys. Pasakyti, kuri publika „fainesnė“, būtų labai sunku.
Kokia auditorija dažniausiai ateina į jūsų koncertus?
Kalbant apie amžių – mūsų klausytis pradeda nuo tada, kai atsiranda kažkoks supratimas apie muziką. Koncertuose sutinkame ir vaikų ir pensininkų. Mūsų tikslinė auditorija yra auditorija, čia įeina visokio plauko žmonių. Pavyzdžiui, vasarą koncertuojant mažesniuose miesteliuose, būna, prieina pakalbint ir pikčiau atrodantis pilietis. Sako: „ei, „fainei“ dainuoji“, tai mums nuo to tik geriau. Smagu, kad klausosi, kad patinka.
Scenoje esate jau 19 metų, o tai tikrai ilgas laiko tarpas. Ar atsimenate patį pirmą savo koncertą?
Tai vyko 1995 m. Spalio 1 d. Laikome šią datą savo gimtadieniu. Kadaise pagroti mus pakvietė, ir šiaip labai daug muzikoje padėjo a.a. Radionas, „Merlin“ vokalistas. Jie planavo groti prof. sąjungos kultūros rūmuose kartu su grupe „Šiaurės kryptis“. Mes dar buvom tokie nepatyrę, gal net nelabai mokėjom groti, tai jie bandė mus „tempti už ausų“, inspiruoti kūrybai, kad mes nestovėtume vietoje.
Jis pasiūlė mums atlikti 5 dainas prieš tų dviejų grupių pasirodymą ir mums, kaip jauniems atlikėjams, mums tai buvo neįtikėtinas pasiūlymas. „Merlin“ atlikėjai buvo vyresni, labiau patyrę, žinomi, o „Šiaurės kryptis“ tai išvis „ant bangos“.
Prieš tai repetavome 2 savaites pasirodėme su tomis 5 dainomis, daugiau, iš tiesų, net neturėjom. Bet nulipę nuo scenos supratom, kad norim ir galim dar ir dar pasirodyti.
Kaip susipažinote su grupės nariais ir sumanėte kartu pradėti koncertinę veiklą?
Mes su Olegu nuo „vežimėlių“ pažįstami. Kol buvom paaugliai drauge brendo mūsų muzikinis skonis, supratimas. Abu norėjom būt ir muzikantai, ir sportinininkai. Žaisdavom futbolą, o vėliau ėmėm ir įsigijom gitaras. Atsirado dar keletas bendraminčių. Galima sakyti, kad šita muzikinė veikla išsivystė iš draugystės.
Pirmą kartą kartu ant scenos teko stotis 15-kos. Buvom jauni. Kuo ankščiau pradedi tuo geriau. Iš tiesų, viskas palaipsniui išsivystė, nepakeitėm savo veiklos, pasikeitė tik keletas grupės narių. Prisijungė būgnininkas ir bosistas, kuris anksčiau grojo „Lemon Joy“ ir kartu su mumis dalinosi studija.
Tokia jau tendencija, kad klausytojų pamiltos grupės ima ir išsiskiria, sudaužydamos gerbėjų širdis, o vėliau, netikėtai ir vėl susibėga. Ar buvo kada kilę minčių išsibėgioti į skirtingas puses?
Niekada nebuvo minčių išsiskirstyti. Žinoma, kiekvienas turim atskirų hobių, veiklos. Pavyzdžiui, būgnininkas Aleksandras Kazakevičius groja kariniam orkestre, bosistas Seržas Grėjus įrašinėja kitas grupes, dirba kaip prodiuseris ir garso režisierius, Olegas užsiiminėja fotografija ir rašo rašinėlius visokius. Yra vilčių, kad tai kažkada virs knyga.
O aš mėgstu sportą. Anksčiau dažnai išbėgdavom futbolo palošti, dabar pastebėjau, kad laiko tam nelabai lieka. Pora metų žaidžiau ledo ritulio komandoj „Hockey Punks“, bet teko lazdą padėt į kampą. Ši sporto šaka reikalauja bent dviejų – trijų treniruočių į savaitę. Negaliu sau to leisti, visgi ne visada būnu Lietuvoje. O aš esu už tai, kad jei kažką darai – tai darai gerai ir iki galo. Tai dabar ledo ritulys man liko pomėgiu. Mėgstu nueit į varžybas pasižiūrėt, kaip komandos draugams sekasi.
Be to, visi jau sukūrėme savo šeimas, todėl nemažai laiko praleidžiame su artimaisiais.
Kokios specialybės ateityje linkite savo atžalai?
Aš iš tiesų dar negalvoju apie tai, kuo norėčiau, kad taptų mano vaikas. Tai bus jos pačios pasirinkimas. Vaikystėj pats turėjau daug laisvės. Nebuvau verčiamas daryti to, ko nenoriu. Kai buvau paauglys galėjo ir man tėvai aiškinti – „čia su ta gitara nieko neišeis, mokykis kažką rimčiau“, nes iš tiesų ši veikla anksčiau neatrodė rimtai. Tačiau jie to nedarė ir manau, kad dabar patys dėl to džiaugiasi.
Tai aš ir savo vaikui nemažai laisvės duodu ir stengiuos su ja šnekėtis, kaip su lygiaverčiu žmogumi. Nėra mūsų šeimoje taip, kad aš esu šeimos galva, o ji tik vaikas, todėl privalo manęs klausyti.
Bet žmona sakė visai norėtų, kad dukra būtų balerina ateitį. Visgi ir močiutė ir ji pati buvo šokėjos.
Šeimos pagausėjo, grupės sudėtis šiek tiek pasikeitė... Ar visi esate geriausi draugai ar tik koncertuojate, repetuojate kartu?
Jei būtume tik muzikinis kolektyvas, kuris susirenka tik parepetuot ar į koncertą nuvažiuot, manau, tiek ilgai tikrai nebūtume „ištempę.
Ar jūra iš tiesų yra ta vieta, kur jus dažniausiai nuveda keliai?
Nida, ko gero, mums yra pats mieliausias kraštas Lietuvoje. Gana dažnai ten tenka nuklyst. Kai kurių kūrinių tekstuose net yra atspindžių Nidos. Pavyzdžiui, dainoje „O mes prie jūros“ yra tokie žodžiai: „basom pėdom per šiltą smėlį prie marių eit ten Benas vienas sėdi.
Jūra, šeima, koncertai, sportas... ar tai tik ne romantinio filmo scenarijus? O kur žvaigždžių vakarėliai? Jau ne tas amžius. Kitokios vertybės atsirado. Mes to triukšmo pakankamai gauname per savo koncertus, tai laisvu metu norisi ramiau pabūt. Tyliai, jaukiai su artimiausiais žmonėmis. Štai kuomet vos pradėjome muzikuoti... karšti laikai buvo.
Bet muzikuoti pradėjote dar būdami paaugliai. Kaip, tuomet, sekėsi mokytis?
Mokėmės normaliai. Tik tiek, kad po mokyklos mes iškart sceninę karjerą pradėjom. Nebuvo laiko jokiai kitai veiklai, tik muzikai. Tai atėjo toks momentas, kai turėjome pasirinkti – ar paliekame muziką hobiui ir ieškomės kitų darbų, ar tai bus tai, kuo mes užsiiminėsim visą likusį gyvenimą. Ir nusprendėme visiškai atsiduoti muzikai. Tai visus tuos metus tuo ir gyvename.
Visgi, scenoje jūs jau 19 metų. Kaip per tą laiką pasikeitė lietuviška sceną?
Scena keitėsi per visus tuos metus ir patys mes keitėmės ir tai nuostabu, nes reiškia, jog nestovime vietoje. Galbūt vienu metu buvo mažoka gyvai grojančių grupių ir labai daug fonogramos. Po atsirado labai daug nuostabaus, muziką gyvai atliekančio jaunimo, iš kurių, tarp kitko, ir patiems norisi mokytis. Jų mąstysena apie muziką visai kitokia.
Aišku, nesvetimos scenai ir nuogybės, „popsas“, bet dabar net tiems visiškiems „popsistams“ gyvai muziką atlikti yra prestižo reikalas.
O ar patiems yra tekę koncertuoti su fonograma?
Mūsų prašymas prieš koncertus visuomet būna, kad turėtume galimybę groti gyvai. Tačiau būna renginių, kurių techninės galimybės neleidžia. Taigi, jei kažkokiame renginyje, kuriame labai norime pasirodyti, tačiau gyvai groti nėra galimybių – reikia prisitaikyti. Tai būna labai retai, kartais tenka atsisakyti pasirodyti.
Tarkim, buvo atvejis, kad gruodžio vidury mums buvo pasiūlyta groti prezidentūros kiemelyje. Tuomet lauke šalo iki -15 laipsnių, tai gyvai groti galimybės tikrai nebuvo. Tačiau buvo tikslas. Ir kilnus. Prezidentė ruošė mugę, kurioje surinkti pinigai buvo skiriami labdarai. Iš tiesų norėjome sudalyvauti, tai teko pasirinkti fonogramą, nors dainavimas visada būna tik gyvas.
Kaip manote, ko reikia „šviežiam“ atlikėjui, kad jį pamėgtų publika?
Yra labai gera taisyklė: jeigu gali negrot, tai ir negrok. Jei negali be scenos – stovėk ten. Aš, pavyzdžiui, negaliu. Nors labai stipriai abejoju, bet, galbūt kažkada ateis toks momentas, kai nebenorėsiu lipti ant scenos, tada prižadu sustoti. Tai svarbiausias kriterijus, kurį turi atitikt kiekvienas atlikėjas – negalėt be scenos.
Tai, galima sakyti, kad kuriate dėl savęs?
Tai, ką mes kuriam – eina iš vidaus, tikrai nepataikaujame. Nors, aišku, galutinis tikslas yra tas, kad žmonėms patiktų, kad išgirstų, kad ateitų į koncertus gyvai paklausyti. Tačiau viską darom taip, kaip mums patiems patinka, nebijom, kad, jei, tarkime, bus ne per ne lyg „popsiška“, publika „suės“ iš pykčio.
Ar dabar esate laimingas?
Laimė - labai trumpalaikis dalykas. Momentas, kuris palieka pėdsakus. Na, esam laimingi dėl savo veiklos, kurią net sunku būtų pavadinti darbu. Čia ne darbas, mes tiesiog taip gyvenam, mes kuriam. Nėra čia taip lengva, kaip galima įsivaizduoti, mes plušam kaip įmanydami, tačiau tai suteikia tik malonumą.
Ką palinkėtumėte skaitytojams ir klausytojams Šv. Kalėdų proga?
Šiek tiek pozityviau žiūrėti į viską, kas mus supa. Dažniau šypsotis, nes kuo dažniau šypsomės, tuo šviesesnis gyvenimas atrodo. Dar palinkėsiu mylėt vienam kitą, artimą, kuris šalia ir svetimą praeivį gatvėje.
