Kiekvieną kartą murmantiems, kad „seniau taip nebuvo“ ir „kur ritasi pasaulis“, norisi pasiūlyti pasikapstyti po mažiau viešintas pikantiškas įvairių tautų istorijos detales ir pasidomėti, iš kur vis dėlto tas pasaulis „atsirito“.
Prisiminkime keistas japonų animacijos ir komiksų formas – hentus. O juk šie nešvankūs piešinėliai suaugusiesiems, turintys tokios nesveikos fantazijos kaip kad aštuonkojis ir mergina, neatsirado „naujausiais laikais“ – jų priešistorė siekia šimtus metų, o pirmtakais galima vadinti shunga piešinukus, kuriais prekiavo to meto raudonųjų žibintų kvartalų verslininkai. Pakalbėkime apie vieną tokių kvartalų – Yoshiwara, įsikūrusį Edo mieste (vėliau tapusiame Tokijo miestu) XVII amžiuje.
Vienas viešnamio savininkas kreipėsi į tuometinį Japonijos valdovą prašydamas leisti Edo mieste įkurti kurtizanių kvartalą. Kai leidimas buvo gautas, jau po penkerių metų nusausintos pelkės vietoje iškilo kvartalas Yoshiwara, dėl buvusių pelkių vadintas „nendrynu“. Gyvenimas Yoshiwaroje virte virė, pagal mastą ir teikiamų paslaugų spektrą ši vietelė kiekvienam to meto japonui buvo tarsi pornografinių pramogų parkas. Beje, Edo buvo ir kiek mažesnis kvartalėlis, pavadintas Yoshicho – prostitucija užsiimančių vyrų karalystė. Tačiau jis, žinoma, nė iš tolo neprilygo Yoshiwarai.
Skaičiuojama, kad jau XVIII amžiuje šiame rajonėlyje nuolat gyveno apie 1 700 moterų, o kartais jų ten susiburdavo ir iki 3 000. Dar po šimtmečio, XIX amžiaus pabaigoje, klestinčioje Yoshiwaroje prostitucija vertėsi per 9 000 moterų, iš kurių nemaža dalis sirgo sifiliu.
Paveikslėliai, istorijos ir jų skaitytojai
Minėti shunga paveikslėliai XVII amžiaus japonams buvo tarsi pornografiniai žurnalai Lietuvoje: draudžiami, bet vis tiek kiekvienam nesunkiai prieinami. Ir populiarūs. Shunga – spalvingas graviūras, vaizduojančias erotinius aktus, parduodavo patys jų autoriai. Be to, jas dovanodavo ir į moterystę ką tik įžengusioms žmonoms – kaip pamokančius paveikslėlius. O samurajai tikėjo, kad shungos atneša sėkmę, todėl pasiimdavo su savimi eidami į mūšį. Vienas populiariausių shungos motyvų, aptinkamų ir šiuolaikiniuose hentai – „žvejo žmonos sapnas“: šiame meistro Hokusai sukurtame vaizdelyje matyti patraukli moteriškė ir porelė amoraliai besielgiančių aštuonkojų.
Tie, kuriems vaizdų nepakakdavo, galėjo įsigyti labiau sofistikuotos erotinės produkcijos: apsakymų, poezijos, pasiklausyti nelabai padoraus turinio dainų. Tiesa, shunga paveikslėlių vaizdai buvo be skrupulų, o žodinė erotika prisidengdavo išradingomis, bet labai aiškiomis metaforomis tiek kalbant apie damų intymiąsias kūno dalis („keturiasdešimt aštuoni žiedlapiai“), tiek apie ponų („grybas“).
Yoshiwaros lankytojas galėdavo pasisamdyti linksmintoją – savotišką vyrą geišą, kuris grodavo, dainuodavo nešvankias daineles ir pasakodavo juokelius bei istorijas apie „aną galą“. Tai nebuvo šiaip sau linksmybės, jos turėjo tikslą: kad kurtizanės laukiantis klientas „užsivestų“, „įkaistų“ ir būtų reikiamos nuotaikos.
Beje, nepamirškite, kad aukščiausios klasės kurtizanių lengvai nusipirkti nepavykdavo: jų palankumą buvo galima pelnyti tik ypatingais ritualais ir dovanojant brangias dovanas. Jei ponas būdavo nelabai kūrybingas, trokštamos kurtizanės dėmesio galėjo siekti pirkdamas jau parašytus meilės laiškelius.
Smilkalai ir apgavikai
Kaip jau tikriausiai suprantate, Yoshiwaroje brangiausias dalykas buvo ne tik jaunystė, grožis, subtilių taisyklių išmanymas, bet ir laikas. Kurtizanei tekdavo labai skrupulingai skaičiuoti savo laiką, kad jo pakaktų kuo daugiau klientų, kad nė vienas jų nepasijustų esąs nuskriaustas. Taigi laikui skaičiuoti būdavo naudojami smilkalai: jų lazdelės degdavo tam tikrą laiką, o kai išrūkdavo paskutinis smilkalo dūmas, ponas turėdavo susirinkti daiktus ir išeiti.
Beje, Yoshiwaros darbuotojos itin vertino prabangius smilkalus, kurie labiau buvo skirti kvepinti rūbus, o nei patalpas. Tiesa, dauguma jų šias dovanas greitai parduodavo, kad gautus pinigus galėtų panaudoti kur kas prasmingiau.
Ne tik gražuolės šypsodamosi priimdavo dovanas ir nedelsdamos už kampo jas parduodavo. Kvartale netrūko prekiautojų, naiviems lankytojams siūlančių „stebuklingų“ vyriškąjį pajėgumą didinančių priemonių, pavyzdžiui, viena tokių buvo „vienuolio kaulo milteliai“. Dažniausiai tai būdavo sutrintas kokio nors gyvūno kaulas ar ragas, pardavinėjamas kaip žmogaus kaulas, tiksliau – „varpos kaulas“, paimtas iš legendinio „ypač gamtos apdovanoto“ vienuolio. Na ir kas, kad žmogaus varpoje nėra kaulų – argi toks menkniekis gali sustabdyti vyriškojo „aš“ sužibėjimo siekiančius klientus? Prekė buvo paklausi, prekybininkai klestėjo, o kaip buvo su jėgos didėjimu – istorija nutyli. Paprastai laimingas pirkėjas miltelius sumaišydavo su sake ir šį afrodiziaką prarydavo neabejodamas, kad dalis vienuolio „gamtiškosios dovanos“ pereis ir į jo kūną.
Ir tai nebuvo vienintelis vyriškąjį libido didinantis produktas Yoshiwaroje – čia lankytojams prekeiviai siūlė pačių keisčiausių dalykų: pradedant šviežiu vėžlio krauju ir baigiant dramblio šlapimu.
Populiariosios daržovės
Jei Yoshiwaroje buvo daržovių turgus, tai neabejotinai jame karaliavo dvi daržovės: yamato yam ir konnyaku. Ilgą, laibą yamato yam šaknį namų šeimininkės pirkdavo tam, kad savo šeimai paruoštų šį tą skanaus. Bet šis morką šiek tiek primenantis augalas Yoshiwaroje buvo naudojamas kitaip – parduodamas lankytojams vyrams. Mat pigiuose viešnamiuose buvo galima nepaisyti etiketo – tiesiog atlikti reikalą ir nešdintis po velnių. Tačiau aukštesnės klasės įstaigėlėse vyras privalėdavo ne tik pasitenkinti, bet ir patenkinti partnerę – to reikalavo mandagumas ir taktas. Taigi, kai vyro užtaiso taktiškam reikalui nebepakakdavo, padėdavo išganingasis yamato yam. Tiesa, tai nebuvo pati tobuliausia daržovė šiam tikslui – yamato yam yra trapokas ir neretai nulūždavo netinkamu metu netinkamose vietose. Išradingesni meilužiai pasinaudodavo ir tvirtesniais įnagiais: jaučių ir buivolų ragais, vėžlių kiautais, papjė mašė technikos kūriniais, dramblio kaulo drožiniais.
O štai konnyaku buvo naudojamas kur kas subtiliau. Šį šakniavaisį pirkdavo tie ponai, kurie dėl drovumo ar kitų priežasčių nesiryždavo užsukti į viešnamį, o gal neturėdavo nei laiko, nei lėšų aukštos klasės kurtizanei „prisijaukinti“. Taigi jie nusipirkdavo konnyaku, išvirdavo ir gaudavo labai tvirtos konsistencijos želė. Šis lakštas būdavo susukamas į audinio skiautę ir pašildomas vandenyje. Ką su tokiu pusfabrikačiu vėliau darydavo drovusis japonas, nepasakosiu, tačiau ir tai dar ne viskas.
Konnyaku buvo toks universalus, kad iš jo auksarankiai japonai susikurdavo azumagatą – kažką panašaus į dabartinę guminę lėlę, tik daug sudėtingesnę ir subtilesnę.
Pradėkime nuo to, kad azumagatai pirmiausia reikėjo „veido“ – tai jums ne kokia marmūzė su pražiota burna. Ne, azumagatoms buvo naudojami piešiniai – tose spalvotose graviūrose paprastai būdavo vaizduojamos garsios kurtizanės, dažniausiai su apnuoginta intymia kūno dalimi. Na, toks savotiškas tų laikų vieno lapo „Playboy“ variantas, kuriuos pirkdavo tiek vyrai, tiek moterys – ne tik „užsivesti“, bet ir pasigrožėti.
Grįžkime prie azumagatų. Prie tokio paveikslėlio pridėdavo „kūną“: rūbu apvyniotą maišą, pripildytą šiltos konnyaku želė (taip, atrodo, ši masė to meto japonams sekso reikaluose buvo tarsi daugiafunkcis šveicariškas peiliukas – tinkama viskam). Štai tokia keista lėlė būdavo naudojama pagal savo tiesioginę funkciją – pabandžius įsivaizduoti, kiek trukdavo jos paruošimas, galima spėti, kad naudojimas nebūdavo labai dažnas.
Ypatingos dovanos
Kai Yoshiwaroje dirbančios ir gyvenančios damos norėdavo parodyti, kaip labai joms rūpi vienas ar kitas gerbėjas ir kokios dėkingos jos yra, reikėdavo sugalvoti kokią ypatingą dovaną. Dažniausiai tai būdavo nukirpta plaukų sruoga, nagas arba – dar geriau – nukirstas mažasis pirštelis. Taip, savęs žalojimas reiškė patį nuoširdžiausią pasiaukojimą ir atsidavimą. Na, o kadangi kurtizanės turėdavo ne po vieną ir ne po du gerbėjus, kurie, negana to, bėgant laikui keisdavosi, jos negalėjo nusikirpti visų plaukų ar nusikapoti visų pirštų. Štai tuomet į pagalbą atėjo verslumo dvasios nestokojantys, numirėlius aplink Yoshiwarą „tvarkantys“ japonai: jie ne tik nukarpydavo palaikams nagus, nukapodavo mažuosius pirštelius, bet ir numirėles moteris nukirpdavo, o visą gautą lobį parduodavo Yoshiwaros kurtizanėms. Tada belikdavo įteikti sujaudintam gerbėjui neįkainojamą dovaną, nubraukti kelias ašaras ir parodyti apibintuotą ranką, suvilgytą vištos krauju.
ĮDOMU Manoma, kad azumagatos idėją galėjo pasufleruoti kokeshi lėlės: tradicinė japoniška lėlė buvo pagaminta ypatingu japoniško tekinimo būdu iš tose vietose reto augalo – beržo. Ji išsiskyrė paprastumu: ant siauro ilgo berankio ir bekojo kūno – palyginti didelė galva su minimaliais veido bruožais.
FAKTAS Pirmasis ir seniausias Yoshiwaros rajonas sudegė per didžiulį miesto gaisrą 1657-aisiais ir vėliau buvo perstatytas kitoje vietoje. Tačiau tai nebuvo paskutinė nelaimė, lydėjusi Yoshiwarą: 1913-aisiais jį vėl nusiaubė gaisras, o po dešimtmečio rajoną kone nuo žemės paviršiaus nušlavė galingas drebėjimas. Tačiau jis ir vėl atgimė: įprastu rajonu Yoshiwara pamažu tapo tik po 1958-ųjų, kai po Antrojo pasaulinio karo Japonijoje buvo uždrausta prostitucija.
