Žurnalas „Reitingai“ trečiadienį pristatė tyrimą, kuriame apžvelgė, kiek Lietuvos gimnazijos ir pagrindinės mokyklos skiria lėšų vieno mokinio ugdymui per metus. Į sumą įtraukiami ir pedagogų atlyginimai, ir mokyklų pastatų išlaikymas.
„Pasirodo, kad Lietuva yra akivaizdi stebuklų šalis – kuo mokykloje mažiau mokinių ir kuo blogesni jų rezultatai, tuo didesnius pinigus ta mokykla gauna vienam vaikui“, – pristatydamas tyrimą žurnalistams trečiadienį kalbėjo žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas.
Labiausiai pinigais besišvaistanti mokykla – Vilniaus rajono Sužionių pagrindinė mokyklą, vienam vaikui per metus skirianti 7263 eurus. Mokykloje mokosi 36 mokiniai.
Už tokias sumas – ne mokytojai, o tarnai
G. Sarafinas stebisi, kur mokyklos leidžia tokias milžiniškas sumas, nes dalies ugdymo įstaigų moksleivių pasiekimai yra apgailėtini. Pavyzdžiui, Naujojo Daugėliškio mokykla-daugiafunkcis centras vienam mokiniui per metus skiria 4557 eurus iš valstybės biudžeto, tačiau moksleivių rezultatai tragiški.
Dešimt šios mokyklos dešimtokų per 2018 metų lietuvių kalbos patikrinimą pasiekė tik trijų balų iš 10 vidurkį, o matematikos – vos 1,9 iš 10 balų vidurkį, rodo Nacionalinio egzaminų centro duomenys.
„Yra mokyklų, kuriose vienas vaikas kainuoja 1,3 tūkst. eurų per metus, ir yra mokyklų, kur vienas vaikas kainuoja 7,2 tūkst. eurų. <...> Skirtumai yra didžiuliai. Net neaišku, pagal kokius kriterijus yra skirstomos lėšos. Kartais atrodo, kad už didelį pastatą mokykla gauna pinigus, kartais – kad už pažintis, kad kažkieno direktorė yra mero žmona“, – kalbėjo G. Sarafinas.
Jis pastebi, kad jei mokykloje mokosi 30 vaikų, o kiekvieno iš jų ugdymas valstybei per metus kainuoja po 6 tūkst. eurų, tai vertingiau samdyti korepetitorių nei mokytoja, nes už tokią sumą korepetitorių galima samdyti 600 valandų.
„Tai tie vaikai, kurie, pavyzdžiui, kainuoja virš 5 tūkst., įsivaizduoju, kad jie yra brangenybės, „auksiniai“ vaikai. Juos reiktų į mokyklą vežti po gaubtais su drėgmės ir klimato kontrolės apsauga. Už tokius pinigus galima ne tik mokytojus samdyti, bet ir tarnus“, – ironizavo G. Sarafinas.
Daugiausiai „auksinių“ vaikų ugdoma Vilniaus, Šiaulių ir Alytaus rajonuose, kur apstu mažų mokyklų. Mažas mokinių skaičius mokyklose labiausiai ir lemia stipriai vienam mokiniui augančias išlaidas.
Didelės lėšos – nebūtinai geras rezultatas
Lietuvoje, kaip ir Rytų bei Vidurio Europoje mokinio krepšelis svyruoja apie 1–1,5 tūkst. eurų, tačiau būtent savivaldybės sprendžia, kokioms mokykloms skirti papildomų lėšų.
„Blogiausia, kad už visą mokyklos mokinių mokymą nėra jokios atsakomybės. Gali būti visoje mokykloje dvejetukininkai, nuo to niekaip Lietuvoje nenukenčia mokytojai, direktoriai, o vaikai paleidžiami į gyvenimą“, – sakė G. Sarafinas.
Vilniaus kolegijos direktorė Žymantė Jankauskienė atkreipia dėmesį, kad Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) atlikto tyrimo duomenimis, didelis investavimas į moksleivius nebūtinai duoda laukiamą rezultatą.
„MOSTA atliko tyrimą, kiek efektyvus toks didžiulis investavimas. Atrodo, kuo daugiau investuojame, tuo rezultatas geresnis. Bet reikia nepamiršti, kad pati socialinė aplinka ugdo moksleivius. MOSTA tyrimas parodo, kad mažose bendruomenėse kaimo mokyklų, kur nėra ekosistema sukurta – būreliai, mokytojų kompetencija – tie pinigai nepasiteisina, nes mokiniai nėra ugdomi, o daugeliu atveju aplinka nėra motyvuojanti“, – žurnalistams trečiadienį kalbėjo Ž. Jankauskienė.
Ne taip blogai, kaip atrodo
Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos viceprezidentė Rūta Krasauskienė mano, kad taip išsigąsdami didelių vaikams skiriamų sumų pernelyg užsiimame saviplaka ir be reikalo galvojame, kad viskas blogai.
„Turime tokį būdo bruožą ir galvojame, kad viskas, kas pas mus vyksta, vyksta tik blogai. Palyginus su kitomis šalimis, nėra taip blogai. Jei imsime tuos pačius suomius ar estus, į kuriuos lygiuojamės, tų mokyklų, kurios nutolusios nuo didžiųjų miestų centrų, be abejo, išlaikymo kaštai yra žymiai didesni. Nes natūralu, kad gyventojų skaičius mažesnis, moksleivių skaičius mažesnis, o moksleivio kaina yra daug didesnė“, – portalui tv3.lt kalbėjo R. Krasauskienė.
Jos teigimu, žurnalo „Reitingai“ pateigti skaičiai „nėra stebuklas, dėl kurio būtų galima baisėtis ar gąsdintis“.
„Be abejo, tai neramina. Pirmiausia, tai yra steigėjo prerogatyva sutvarkyti mokyklų tinklą, ko nebuvo padaryta Lietuvoje. Dėl tos priežasties turime mažas, mažakomplektes mokyklas, kur jungtines klasės tebėra. Turime Vilnių, didmiestį, kur po 30 mokinių sėdi klasėje ir, be abejo, sąlygos yra visai kitokios“, – pastebėjo pašnekovė.
Ji neigia įsivaizdavimą, kad mažose klasėse moksleiviams mokytis geriau, nes jie gauna daugiau mokytojų dėmesio.
„Mokyklos biudžetas, priklausantis nuo moksleivių skaičiaus, apriboja mokyklą. Dėl tos priežasties kvalifikuoti mokytojai negali išsilaikyti, nes jiems nesusidaro krūviai ir jie negauna tinkamo atlygio. Ir ta kokybė Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, kituose didmiesčiuose yra didesnė. Uždaryti mokyklą – reiškia atleisti mokytojus iš darbo“, – sakė R. Krasauskienė.
Balandžio 1 dieną savo gyvenamąją vietą Lietuvoje buvo deklaravę 3,026 mln. gyventojų, rodo naujausi Registrų centro duomenys.
