Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Jau buvo rašyta, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas paskelbė bylos "Valašinas prieš Lietuvą" sprendimą, kuriuo pripažino Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3-iojo ir 8-ojo straipsnių pažeidimus. Sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje atlikdamas bausmę, J. Valašinas savo laiškuose šiam teismui buvo nurodęs nemažai pažeidimų. Strasbūro teismas pripažino, jog buvo pažeista susirašinėjimo laisvė su konvencijos institucijomis bei netinkamai atliktas asmens kūno patikrinimas (grįždamas iš asmeninio pasimatymo nuteistasis buvo išrengtas nuogai moters akivaizdoje, jam buvo liepta daryti pritūpimus, be to, pareigūnai be pirštinių čiupinėjo jo lyties organus, o vėliau neplautomis rankomis tikrino perduotą maistą - laužė duonos kepalą.). Toks teismo sprendimas, švelniai tariant, labai nuliūdino Pravieniškių antrosios sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijos vadovus bei darbuotojus. Šios įkalinimo įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas Gintautas Petrauskas neslėpė, jog jį šokiravo tai, kad sprendimas buvo priimtas neišklausius jo ir nuteistojo asmens apžiūroje dalyvavusių pareigūnų. G. Petrauskas pateikė savo versiją.
Pareigūnai ne iškrypėliai...
Jis nurodė, jog 1998 metų gegužės 7 dieną J. Valašinas iš ilgalaikio pasimatymo su artimaisiais buvo atvestas į antrąjį kontrolinio praleidimo punktą asmeninei kratai. Kadangi jis pasižymėjo kaip konfliktinė asmenybė, nemėgo vykdyti nurodymų, numatytų įkalinimo įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, prižiūrėtojai paprašė apžiūroje dalyvauti ir kolonijos direktoriaus budintį padėjėją. Pastarojo teigimu, tai buvo eilinis patikrinimas. Asmens apžiūroje iš tiesų nedalyvavo nuteistojo minima moteris Janina Balčiūnienė, dirbanti pasimatymų prižiūrėtoja. Konkrečiu atveju ji atvedė tris nuteistuosius (tarp jų buvo ir J. Valašinas) į kontrolinio praleidimo punktą atlikti kratą ir tuoj pat išėjo. Taigi G. Petrauskas kategoriškai tvirtino, jog vykstant asmens kratai pareigūnės moters šalia nebuvo. Pirmiausia buvo paprašyta nusirengti. Kadangi J. Valašinas atsisakė atsmaukti apatines kelnaites (ten nuteistieji mėgsta slėpti tai, kas draudžiama įnešti į "zoną"), buvo iškviestas direktoriaus pavaduotojas ir nuteistasis galiausiai buvo patikrintas. G. Petrauskas paneigė, jog J. Valašinui buvo liepiama daryti pritūpimus, taip pat niekas nelietė jo lyties organų.
- Negi prižiūrėtojai kokie iškrypėliai, kad jiems būtų malonu liesti kalinių lytinius organus? - klausė pareigūnas. - Be to, maisto produktai (pareigūnų teigimu, nuteistasis į "zoną" nešėsi daržovių, o ne duonos kepalą, kaip nurodo skunde) buvo patikrinti dar prieš pradedant asmens kratą. Tokia tvarka tikrinami visi nuteistieji.
Todėl budintis direktoriaus padėjėjas paneigė ir kitą J. Valašino kaltinimą, jog pareigūnai neplautomis rankomis laužė duonos kepalą.
Kalinys melavo
- Kadangi per šį patikrinimą J. Valašinas nepakluso reikalavimams, nešvankiais žodžiais plūdo pareigūnus, grasino skundais, buvo surašytas tarnybinis pranešimas, - toliau pasakojo G. Petrauskas. - Na, o po šio incidento nuteistasis kreipėsi į direktoriaus pavaduotoją ir pateikė melagingą kaltinimą, jog atliekant asmens kratą šalia buvo moteris. Ir taip pasielgė vien todėl, kad išvengtų drausminės nuobaudos. Incidento niekas netyrė (nuteistasis oficialiai nesikreipė į kolonijos direktorių) ir tuo viskas baigėsi.
Teisėjai apklausė ne visus
Įkalinimo įstaigos pareigūnai tvirtino, jog pernykštę gegužę kolonijoje apsilankę Europos Žmogaus Teisių Teismo nariai kalbėjosi tik su direktoriumi ir būrio viršininku. Su minėtoje apžiūroje dalyvavusiu budinčiu direktoriaus pavaduotoju bei prižiūrėtojais kalbėtasi nebuvo. Kolonijos pareigūnai reiškė nuostabą, jog nebuvo objektyviai ištirti nuteistojo pateikti kaltinimai.
Cenzūrą gynė įstatymas
Pravieniškių antrosios SRPDK direktorius Alekas Morozovas tvirtino, jog tuo metu (kai J. Valašinas rašė pirmuosius skundus į Strasbūrą) galiojo Pataisos darbų kodekso 50-asis straipsnis, kuriame buvo teigiama, jog "nuteistieji turi teisę kreiptis su pasiūlymais, pareiškimais ir skundais į valstybės organus, visuomenines organizacijas ir pareigūnus. Prie nuteistųjų pasiūlymų, pareiškimų ir skundų, esant reikalui, pridedami pataisos darbų įstaigos administracijos paaiškinamieji raštai". Todėl kai per administraciją J. Valašinas pateikė pirmąjį skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui, kolonijos vadovas pateikė atitinkamą informaciją, kurioje paaiškino situaciją. A. Morozovo nuomone, dėl to, gavus tokį laišką, į koloniją nusprendė atvykti šio teismo narių delegacija.
Įstatymų pataisos - kalinių naudai
- Aš savo kaltės nejaučiu, - tvirtino direktorius, - nes pagal tuo metu galiojančius įstatymus privalėjau taip padaryti. Pagal PDK nuostatus administracija turėjo teisę tikrinti kalinių išsiunčiamus ir jų adresu gaunamus laiškus. Tuomet nebuvo cenzūruojami tik siunčiami prokurorui arba iš jo gaunami laiškai. 1999 metų birželio 13 dieną minėto Pataisos darbų kodekso 50-ojo straipsnio nuostatai buvo papildyti. Juos priėmus, buvo nurodyta, jog prokurorui, valstybės institucijoms ir Europos Žmogaus Teisių Teismui adresuoti pasiūlymai, pareiškimai ir skundai necenzūruojami ir išsiunčiami per vieną parą nuo jų gavimo momento. Todėl, A. Morozovo teigimu, po šios pataisos visi nuteistųjų laiškai, siunčiami išvardintoms institucijoms, nebuvo cenzūruojami. Direktorius įsitikinęs, jog kai kuriose Lietuvos įkalinimo įstaigų sferose demokratija lenkia Vakarų Europą (mūsų šalyje nuteistiesiems suteikiami ilgalaikiai pasimatymai, jiems galima perduoti maistą, jie laisvai vaikšto po įkalinimo įstaigos teritoriją).
Kodėl nekilo įtarimų?
Kolonijos pareigūnai tvirtino, kad J. Valašinas Europos Žmogaus Teisų Teismui skundėsi, jog jam drausminės nuobaudos paskirtos neteisėtai, tačiau šį jo kaltinimą teismas atmetė. Juk šiuos skundus tyrė Seimo kontrolieriai, tuometinis Pataisos reikalų departamentas, kitos valstybės institucijos ir buvo visiškai aiškiai įrodyta, jog nuobaudos paskirtos teisėtai. Vadinasi, jau tai turėjo kelti įtarimą, ar nuteistasis nėra melagis...
Pritrūko įrodymų, jog buvo kitaip
Paklaustas, kaip vertina Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtą sprendimą, teisingumo viceministras Gintaras Švedas pasakė, jog konkrečiu atveju Lietuva, kaip valstybė, gindamasi nuo šių kaltinimų, faktų tyrimo metu negalėjo pateikti objektyvių įrodymų, jog iš tikrųjų nebuvo taip, kaip teigė J. Valašinas. Paprastai tokiais atvejais visos aplinkybės yra traktuojamos besiskundžiančiojo naudai. Beje, minėtame teismo sprendime nėra kategoriškai teigiama, jog apžiūra buvo atlikta būtent taip, kaip nurodė nuteistasis. Bet problema ta, jog šios įstaigos pareigūnai skundo tyrimo metu neužfiksavo tokių faktų, kurie vėliau Lietuvai būtų leidę drąsiai teigti, jog nuteistasis melavo. Viceministras konkrečioje situacijoje įžvelgia visiškai paprastą valstybės problemą ta prasme, kad jei yra atliekami tokie veiksmai, kurie ateityje gali kelti problemų, juos reikia natūraliai fiksuoti. Tai gali būti apžiūros protokolai arba atitinkami įrašai, kurie leistų aiškiai parodyti, kad buvo kitaip nei aiškina nuteistasis.
Kalti įstatymai, o ne pareigūnai
G. Švedas patikino, jog pagal tuo metu galiojusius įstatymus ne tik buvo galima, bet ir būtina (išskyrus tam tikrus atvejus) tikrinti visus laiškus, kuriuos siųsdavo ir gaudavo nuteistieji. Tačiau jau tuomet Kalėjimų departamentui buvo teigiama, jog tarptautinėms organizacijoms siunčiami skundai neturėtų būti tikrinami, kadangi ratifikuota konvencija yra sudėtinė mūsų teisinės sistemos dalis. Jei konvencija garantuoja susirašinėjimo konfidencialumą (net jei to ir nebuvo įrašyta mūsų įstatymuose), laiškų nereikėtų cenzūruoti. Tačiau tai daugiau įstatyminė problema, tai yra susidarė situacija, kai žmogaus teises pažeidė ne pareigūnai, o pats įstatymas. Viceministras patvirtino, jog šiemet buvo visiškai atsisakyta cenzūros, o tokia galimybė palikta tiktai atskirais atvejais.
Geras rodiklis
- Šio teismo sprendimais aš negali abejoti, - patikino teisingumo viceministras G. Švedas. - Tai yra normalus teismo sprendimas. Jis gali patikti arba nepatikti... Beje, J. Valašinas pateikė daug skundų, o teismas pripažino tik du. Mane labiau jaudino bendrojo pobūdžio skundai - sakykim, dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų, maitinimo, dėl galimybės nusiprausti, išsiskalbti drabužius ir t. t. Konkrečiu atveju belieka tik pasidžiaugti, jog teismas konstatavo, kad tos sąlygos, kurios yra minėtoje kolonijoje (nors jos iš tiesų nėra idealios), neatitinka žiauraus elgesio su nuteistaisiais sampratos. Dabar turim tam tikrą rodiklį, pagal kurį galim spręsti, ar mūsų įkalinimo įstaigų situacija atitinka tarptautinius minimalius reikalavimus, ar ne. Tai labai džiugu. Beje, teismo sprendime buvo netgi konstatuota, kad šitoje byloje įkalinimo įstaigų situacija neatitinka tos, kuri yra Lenkijoje ir Graikijoje, o minėtų šalių įkalinimo įstaigų sąlygos buvo pripažintos kaip žiaurios, žeminančios žmogaus garbę ir orumą.
