Kaip aiškino VUL Santaros klinikų infekcinių ligų gydytoja prof. Raimonda Matulionytė, visų pirma reikėtų atskirti, kas tai yra ŽIV, o kas – AIDS. Paprastai sakant, ŽIV tai yra infekcija, virusas, kurį galima nešioti be jokių simptomų, o AIDS – jo sukelta liga. ŽIV infekcija prasideda užsikrėtus šiuo virusu, tačiau AIDS diagnozuojamas, kai imunitetas jau nukrenta iki tam tikros ribos.
„Tai gali tęstis tam tikrą laiką – 5, 10, net 15 metų. Kraštutinė imuniteto riba yra apibrėžta kaip 200 CD4 ląstelių – čia kalbu apie ląstelinį imunitetą, kada jis nebeapsaugo nuo virusų, bakterijų ir žmogus pradeda sirgti vadinamomis oportunistinėmis infekcijomis. Lietuvoje dažniausiai tokia infekcija yra tuberkuliozė.
Europa pasirenka šį oportunistinių infekcijų apibrėžimą, o Amerikoje, kada CD4 ląstelių skaičius yra mažiau nei 200, pagal jų apibrėžimą tai jau yra AIDS. Bet svarbu pacientams nepainioti šių sąvokų, nes tai įneša labai didelį nusivylimą – išgirdus apie AIDS ši liga labai stigmatizuojama. Tai yra skirtingi dalykai ir visas šiandienos gydymo bei prevencijos tikslas ir yra užkirsti kelią infekcijos perėjimui į AIDS“, – nuotolinės konferencijos metu aiškino gydytoja.
Pernai atvejų padvigubėjo
Nors pastaruoju metu infekcijos plitimo greitis Lietuvoje maždaug atitinka Europos Sąjungos (ES) vidurkį, pernai šių atvejų mūsų šalyje padvigubėjo.
„Ne paslaptis, pernai atvejų padvigubėjo, nes priėmėme atvykėlius iš kitų šalių – 50 proc. sudarė atvejai iš kitų šalių. Lietuvos atvejai yra maždaug po 130 per metus pastaruosius keletą metų“, – komentavo R. Matulionytė.
„Sirgti šia liga gali kiekvienas – pusė pacientų yra tokie, kurie visiškai nesiskiria nuo kitų pacientų, deja, kita dalis yra stokojantys socialinių įgūdžių ir jiems reikia pagalbos“, – sakė R. Matulionytė.
Pasak jos, statistiniu požiūriu, šių metų sausio 1 d. dieną iš viso Lietuvoje buvo 3835 nuo epidemijos pradžios užregistruoti atvejai.
„Apie 18 proc. jų yra mirusių. Tai yra įvykę dėl bet kurios priežasties. Ir apie 18 proc. yra sirgę AIDS. Tai yra nemažas procentas pasaulinės statistikos prasme. Vakarų šalyse tokie atvejai dažnai nesiekia 10 proc.“ – statistiką komentavo infektologė.
Kokie dažniausi užsikrėtimo ŽIV keliai?
Pagrindinis užsikrėtimo ŽIV kelias Lietuvoje išlieka per švirkščiamuosius narkotikus – maždaug 55 proc. visų pacientų yra užsikrėtę tokiu keliu. Apie 27 proc. atvejų užsikrečiama heteroseksualių lytinių santykių metų, 8–10 proc. sudaro vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais.
„Aišku, šis skaičius turbūt neatspindi realybės, nes Baltijos šalys apskritai ES turi mažiausią homoseksualių santykių perdavimo kelią, tačiau visuomenės realybėje taip nesiskiria ir dalis, matyt, nueina į heteroseksualųjį plitimo būdą, nes ne visi apie tai pasisako“, – komentavo R. Matulionytė.
ŽIV užsikrėsti gali ir vaikai, tačiau tai nutinka itin retai – tai sudaro apie 0,1 proc. visų atvejų. Kaip pabrėžė Santaros klinikų Vaikų ligoninės vaikų infekcinių ligų gydytoja doc. dr. Inga Ivaškevičienė, vaikai dažniausiai užsikrečia visai kitaip nei suaugusieji.
„Kai kalbame apie vaikų ŽIV infekciją, dažniausiai kalbame apie įgimtą ŽIV infekciją: kai suserga ar yra užsikrėtusi mama, ji gali perduoti infekciją savo kūdikiui. Jei žiūrėtume pasaulinę statistiką, manoma, kad apie 90 proc. visų infekuotų vaikų yra infekciją gavę būtent tokiu būdu. Lietuva – ne išimtis. Šiuo metu didžioji dalis gydomų pacientų yra turintys įgimtą ŽIV infekciją. Tai – esminis skirtumas, lyginant su suaugusiais. Aišku, niekas nesirenka sirgti, bet gyvenimo būdo ypatumai gali lemti, kad jie užsikrėtė“, – komentavo ji.
R. Matulionytė pridūrė, kad iš Lietuvos yra buvę tik 8 ŽIV užsikrėtę vaikai: „Tai yra labai geras rezultatas, net lyginant su artimiausiais kaimynais – latviais ir estais. Latvijoje yra 104 ŽIV užsikrėtę vaikai, Estijoje – 65. Tai nulemia, kad nėščiųjų patikra Lietuvoje yra labai stipri. Tik 6 šalys ES turi tokią stiprią testavimo sistemą.“
Kaip išsitirti, ar neserga ŽIV?
Pasakodama apie išsityrimo galimybes infektologė priminė, kad suaugusiems egzistuoja 5 ištyrimo sistemos.
„Yra vadinamasis visuotinis ištyrimas, kaip ką tik kalbėjome ir apie nėščiąsias, taip pat tai daroma laisvės atėmimo vietose, tiriami donorai, priklausomybės centrų pacientai.
Gydytojui šiaip yra nelengva užduotis, jei turi vertinti riziką, dabar ne tik būna daug nuotolinių konsultacijų, bet ir šiaip ne kiekvienas pacientas nori atskleisti, ne kiekvienas gydytojas nori gilintis į gyvenimo būdo ypatumus“, – pastebėjo gydytoja.
Jos pastebėjimu, dabar skatinama, kad gydytojas vertintų indikacinę ligą. „Pavyzdžiui, burnos kandidozę, makšties kandidozę, juostinę pūslelinę – tokie pacientai ne kartą praeina pro šeimos gydytojus, paskiriamas vaistas, bet neįsigilinama į priežastį. Taip pat – bet koks hepatitas, nes plinta tais pačiais keliais. Dabar yra integruotas ištyrimas, kai tiriant dėl vienos atitrinkamos ligos, kartu tiriama ir dėl ŽIV.
Dar viena kategorija – paties žmogaus išsityrimas, kada galima įsigyti testą vaistinėje, kitose šalyse galima atsisiųsti ir internetu, nusiųsti padarytą testą. Tą turėtų žinoti ir lietuviai, kad gali nusipirkti vaistinėje, ką tik pacientas pasakojo, kad atliko jį partneriui ir tai kainuoja apie 26 eurus.“
Didžiausios rizikos grupės
Nors nuo užsikrėtimo šiuo virusu neapsaugotas nė vienas, gydytoja įvardijo pagrindines rizikos grupes: tai yra asmenys, vartojantys švirkščiamuosius narkotikus, esantys įkalinimo įstaigose, vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais, translyčiai asmenys ir sekso darbuotojai.
„Aišku, į rizikos grupę patenka ir toms žmonių kategorijoms priklausančių žmonių partneriai, arba vadinamos surogatinės rizikos grupės. Nesakysime, kad tolimųjų reisų vairuotojas yra rizikos grupė, bet realybė tokia, kad jie patenka į netiesiogines rizikos grupes, ypač jei ilgai negrįžta namo, daug būna Rytų Europoje, kaimyninėse šalyse, kur plitimo greitis yra didesnis“, – komentavo R. Matulionytė.
Kokie simptomai būdingi vaikams?
Pasakodama apie ŽIV diagnostikos niuansus vaikams, I. Ivaškevičienė nurodė, kad vaikai testuojami pirmiausia įtariant infekciją – esant tam tikrų klinikinių požymių, jei yra šeimos narių, sergančių ŽIV arba ką tik naujai diagnozuotų, jei įtariami pacientai, kurie galbūt gydytojui atrodo, kad galėtų turėti tam tikrų imuninės sistemos sutrikimų ar ligų.
„Tai yra tokia pilka zona gydytojams, daug kas tiria ypač dažnai sergančius vaikus. Tiriant imuninę sistemą visada reikėtų pagalvoti apie tai, kad galbūt visas tas problemas lemia virusas, kurio net pavadinimas yra žmogaus imunodeficito virusas. Labai jautrūs atvejai, bet apie tai būtinai reikėtų pagalvoti ir po seksualinės prievartos. Bet pagrindinis dalykas yra klininiai požymiai“, – kalbėjo infektologė.
Tiesa, jų gali būti labai daug ir, gydytojos teigimu, vargiai galima iš viso konteksto paimti ir ištraukti vieną požymį.
„Bet signalas mažiems vaikams gali būti ta pati kandidozė, išplitusi, sunkiai gydoma, jei vaikui neauga svoris, gali būti užsitęsęs lėtinis viduriavimas, gali būti pokyčiai kraujo tyrimuose, įvairūs odos bėrimai, padidėję limfmazgiai, kepenys, blužnis. Visa tai sudėjus į visumą matai, kad kažkas ne taip“, – aiškino I. Ivaškevičienė.
Jei ŽIV nediagnozuojamas laiku mažiems vaikams, laukia sunkios pasekmės – virusas tiesiogiai veikia centrinę nervų sistemą ir vystosi negrįžtami pokyčiai.
Laiku neprieina iki gydymo
Nors Lietuva turi visą prieinamą efektyvų ŽIV gydymą, R. Matulionytė pabrėžė, kad didžiausia problema – nemotyvuoti pacientai, kurie neprieina iki gydymo.
„Nors gydymas yra prieinamas visiems draustiems pacientams, Lietuvos problema ta, kad tik 50 proc. visų pacientų pasiekia gydytoją. Europoje esame pačioje blogiausioje pozicijoje“, – konstatavo infektologė.
Pasak jos, čia jau reikia pasitelkti ir socialinę pagalbą, nevyriausybines organizacijas, bendruomenę.
„Laiku neatvykus pas gydytoją, komplikacijos gali būti skaudžios. Apmaudžiausia, kai atvykstama labai sunkioje situacijoje, patenka tiesiai yra reanimacijas, prognozė bloga, gydymas labai brangus. Ir tada negaunama norimo gydymo rezultato. Tad silpniausia grandis yra patekimas pas gydytoją. Be bendruomenės šios ligos nesuvaldysi.
Sirgti šia liga gali kiekvienas – pusė pacientų yra tokie, kurie visiškai nesiskiria nuo kitų pacientų, deja, kita dalis yra stokojantys socialinių įgūdžių ir jiems reikia pagalbos. Tad kol to nesuvaldysime, lieka ši problema“, – kalbėjo R. Matulionytė.
Ji pridūrė, kad ŽIV užsikrėtusiam pacientui gretutinių ligų tikimybė yra didesnė. O kai jis atvyksta laiku, galima išspręsti visas problemas – yra ištiriama ir dėl hepatito, kuris šiandien irgi efektyviai gydomas, tuberkuliozės, latentinės tuberkuliozės.
„Svarbiausia, kad jie patektų pas gydytoją. Aišku, stigma tam trukdo. Juos turi kažkas atvesti, jiems padėti, kažkas užregistruoti – problema, kad stinga motyvacijos.
