Ties riba
Pastaruosius du dešimtmečius per lenkų verslininkų rankas ėjusi bendrovė, atrodo, jiems tebuvo reikalinga kaip pigus senas automobilis, kai išrinkus geriausias detales, gyvenimą užbaigia laužyne. Dvidešimt metų akcininkų tik pažadais maitintas, bet svaresnių investicijų nematęs, iki avarinės ribos nugyventas fabrikas pradėtas parceliuoti.
Akcininkai į kitą savo įmonę Lenkijoje jau kelia svarbiausią technologinę įrangą, užtikrinusią Panevėžio stiklo gamintojos veiklą. Kulminaciją pasiekusią įmonės agoniją lig šiol ramiai stebėjo dešimtmilijoninę jos skolą valstybei administruojanti valstybės įmonė Turto bankas.
Ar lenkų valdomai „Klar Glass Lietuva“ lemta pakartoti buvusio kineskopų giganto „Ekrano“ scenarijų ir taip užbaigti 50 metų trunkančią Panevėžio stiklo istoriją? Kiek teisingi stiklininkų įtarimai, kad lenkų kompanijos juos mulkino turėdamos „stogą“ Lietuvos valstybės aukštuose sluoksniuose?
Atima pragyvenimo šaltinį
Panevėžio stiklo gamykloje – nežinomybė. „Klar Glass Lietuva“ vadovai – generalinis, finansų ir technikos direktoriai iškviesti į Lenkiją, Poznanę, akcininkams pasiaiškinti dėl neįtikėtino įžūlumo.
Panevėžiečiai atsisakė vykdyti akcininkų nurodymą į fabriką netoli Poznanės išsiųsti maždaug milijono litų vertės penkis stiklo taros formų komplektus. „Klar Glass Lietuva“ vadovai pareikalavo akcininkų teisinio dokumento, pagrindžiančio, kodėl stiklo taros gamybą prireikė perkelti iš Panevėžio į tų pačių akcininkų valdomą įmonę Lenkijoje. Į ten jau iškeliavę maždaug 100 tūkst. eurų vertės trijų stiklo taros formų komplektai.
„Klar Glass Lietuva“ akcininke šių metų sausį tapusios lenkų bendrovės „Vitrum Venture“ pastangos į Lenkiją perkelti tokią įrangą gali būti labai aiškus ženklas, kad Panevėžio stiklo gamintojos ateities akcininkai nemato.
Jei į Lenkiją būtų išgabenta visa jų pageidauta stiklo taros formų gamybos įranga, Panevėžio stiklo gamyklos laukiančios pasekmės – daugiau nei liūdnos.
Nors Panevėžyje gaminama 62 formų stiklo tara, lenkų nusižiūrėtos formos – pagrindinis įmonės pajamų šaltinis, o stiklo taros gamybos cechas – „Klar Glass Lietuva“ maitinanti gysla.
Lenkams reikalingos Lietuvos ir Rusijos stipriųjų alkoholinių gėrimų gamintojams tiekiamų butelių liejimo formos. Jų netekus, stiklo gamybos cecho pagaminama produkcija susitrauktų daugiau nei perpus – apie 60 proc.
Cechui, per parą pagaminančiam 100 tonų stiklo taros, šiandieną ir pačiam trūksta užsakymų, jis dirba neišnaudodamas viso savo pajėgumo.
Rado donorę
Kodėl lenkams prireikė įrangos iš Panevėžio, stiklo pramonės žinovams atsakymas atrodo aiškus.
Formų stiklo gaminiams lieti vertė skaičiuojama ne tik pinigais. Tokie formų komplektai atliekant bandymus tobulinami metus, o kartais ir dar ilgiau, kol pavyksta išlieti tinkamą stiklo gaminį. Be to, tai yra intelektinė nuosavybė – nė vienas formų gamintojas neišduos jau ištobulintos formos brėžinio.
Kita priežastis, kodėl akcininkams „Klar Glass Lietuva“ produkcijos gamyba reikalinga Lenkijoje, – šioje šalyje egzistuojanti milžiniška stiklo gamintojų konkurencija. Vien aplink Poznanę, kur veikia ir tų pačių akcininkų nedidelė stiklo gamykla, įsikūrę dar keturi galingi stiklo fabrikai.
Taigi mažam žaidėjui įlįsti į rinką, akivaizdu, galimybės labai minimalios. Todėl tikėtina, kad lenkams stiklo gamintojams buvo reikalinga ne pati įmonė Panevėžyje, o tai, ką turinti geriausio: stambūs jos užsakovai ir jiems produkcijos tiekimą užtikrinanti stiklo taros formų gamybos įranga. Netekus pastarųjų, Aukštaitijos sostinės stiklo gamintojos penkis dešimtmečius trunkančioje istorijoje būtų padėtas taškas.
„Toks įspūdis, kad lenkai nusipirko ne fabriką, o mūsų cechą kaip automobilį atsarginėms detalėms – kas tinka, pasiima, kas nereikalinga – išmeta“, – išvadas daro darbuotojai.
Valstybė milijonus dovanojo
Per pastaruosius septyniolika metų Panevėžio stiklo fabrikas perėjo per trijų Lenkijoje registruotų kompanijų rankas. Paskutinė – „Vitrum Venture“ gamyklą įsigijo šių metų sausio pabaigoje.
Jai savo maždaug 98 proc. turėtų akcijų perleido buvusio Panevėžio stiklo gamintojos savininkė „Klar Glass Pobediska“. Nors įmonių pavadinimai skiriasi, už jų stovi tie patys verslininkai – lygiomis dalimis akcijas valdantys ir iš vienos įmonės į kitą jas permetinėjantys Andžejus Kazimierčikas ir Lešekas Romeris.
Šie Panevėžio stiklo gamyklą prieš trejetą metų įsigijo iš lenkų kompanijos „Varta“. Lenkijoje valdžiusi dvi stiklo gamyklas, į Aukštaitijos sostinę „Varta“ koją įkėlė dar 1998-aisiais, pažėrusi gausybę pažadų atgaivinti giliai į skolas įklimpusį stiklo fabriką.
Toks pirkinys „Vartai“ kainavo labiau nei simboliškai – 99,13 proc, tuomečio „Panevėžio stiklo“ akcijų lenkai nupirko už 1 mln. Lt. Tuo metu „Panevėžio stiklo“ skolos siekė per 117 mln. Lt. Kompanija įsipareigojo per penkerius metus į įmonę investuoti ne mažiau nei 24 mln. Lt. Bet netrukus Lenkijos investuotojai kreipėsi į Vyriausybę prašydami ištraukti ją iš skolų: 2002-aisiais „Panevėžio stiklą“ jau slėgė 135 mln. Lt įsipareigojimų kreditoriams, iš jų – 92 mln. Lt valstybės institucijoms.
Lietuvos valstybė išties tuomet buvo dosni. Neva gelbėdama „Panevėžio stiklą“ Finansų ministerija mainais už 33,3 mln. Lt skolą gavo 34,22 proc. įmonės akcijų, o dar 30,9 mln. Lt skolos lenkų „Vartai“ tiesiog dovanojo – pinigų atsisakė. Tokiu būdu „Panevėžio stiklo“ gamyklos šeimininkai lenkai Lietuvai iš daugiau nei 90 mln. Lt liko skolingi 27,9 mln. Lt.
Po keleto metų Lietuvos Vyriausybė dar kartą pamalonino „Vartą“, visiškai į jos rankas perleidusi „Panevėžio stiklą“. 2008-aisiais buvo nuspręsta privatizuoti Finansų ministerijos turimas įmonės akcijas. Ir „Varta“ už jas sumokėjo nebe 33,3 mln. Lt, kiek akcijos kainavo valstybės biudžetui, o keliasdešimt kartų pigiau – apie milijoną litų.
Taip tuometės Lietuvos Vyriausybės sprendimu lenkų kompanija tapo vienvalde stiklo gamintojos savininke. Kol valstybė žarstė milijonus užsienio kompanijai, šioji nei dėl Lietuvos, nei dėl „Panevėžio stiklo“ nesivargino. Nors po valstybės dosnių viražų iš 90 mln. Lt telikusią 27,9 mln. Lt skolą Panevėžio stiklo fabriko akcininkai turėjo būti baigę išmokėti 2013-aisiais, šiuo metu stiklo gamintojos įsipareigojimai valstybei – Finansų ministerijai, Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir teritorinei muitinei tebesiekia 20 mln. Lt. Kad ji nenuplauktų, prižiūrėti pavesta valstybinei įmonei Turto bankui.
Atrodytų, ši institucija turėjo būti geriausias stiklo gamintojos saugumo garantas. Darbuotojai manė, kad valstybė akcininkų veiksmus seka po didinamuoju stiklu, todėl stebėjosi, kodėl Turto bankas abejingas daug metų besitęsiančiam chaosui Panevėžio stiklo fabrike.
Sena įranga už naujos kainą
Atrodo, kad nė viena per 17-iolika metų stiklo gamybos įmonę pirkusi ir pardavinėjusi lenkų kompanija neturėjo minčių įmonę prikelti. Tiesa, 1998-aisiais atėjus „Vartai“ darbuotojai girdėjo daug gražių pažadų investuoti, atgaivinti, plėsti gamybą.
Bet „Vartos“ investicijos buvo labai miglotos. Jei nebūtų graudu, turbūt dabar būtų galima kurti anekdotus, kaip lenkai gaivino Panevėžio stiklo pramonę.
Į įmonę buvo vežamos stiklo gaminių formavimo mašinos. Jas montavę darbuotojai buvo tikinami, esą įrenginiai nauji – akcininkai investuoja! Bet žmonės matė, kad „naujienos“ tiesiog perdažytos, netgi negrabiai. Tik kaina tokių įrenginių buvo tikrai kaip naujų. Ir mokėjo už juos „Panevėžio stiklas“.
Gal įtarimai, kad akcininkai tiesiog mulkina panevėžiečius seną daiktą įkišdami kaip naują, būtų ir nutilę, jei darbuotojai nebūtų išsiųsti pasitobulinti į tos pačios „Vartos“ įmonę Sierakove Lenkijoje.
„Nuvažiavę mokytis pamatėme, kaip išties atrodo naujos mašinos, o vietiniai darbininkai džiaugėsi, kad senosios išvažiavo į Panevėžį“, – prisimena įmonės senbuviai.
Daugiau nei dvidešimt metų dirbantys žmonės tikina pagrindinės naujos įrangos Panevėžio stiklo gamykloje nėra matę. Dabar kai kurie įrenginiai – visiškas antikvaras, net detalių tokiems nebegaminama.
„Varta“ žadėjo atnaujinti ir pagrindinį įmonės technologinį įrenginį – stiklo lydymo krosnį. Ir išties šioji 2006-ųjų rugpjūtį buvo paleista po remonto.
Rekonstruojant krosnį kalbėta, esą remontas tik laikinas, krosnies gyvenimą pratęsiantis tik porai metų. Vėliau turėjo iškilti moderni nauja.
Vėliau prakalbta, kad laikinoji tarnaus ketvertą metų. Ta pati krosnis, alsuojanti 1500 laipsnio karščiu, ir dabar tebekūrenama. Jos gyvybei palaikyti atliekamas minimalus remontas, o prie jos dirbantys žmonės retsykiais perspėjami, į kurią pusę lėkti, jei įvyktų nelaimė – išsilietų karšto stiklo masė.
Paguoda – minimumas laiku
Kai prieš trejetą metų „Vartą“ pakeitė A. Kazimierčiko ir L. Romerio tandemas, stiklo gamyklos kolektyvas vėl sulaukė pažadų, kad krosnis bus remontuojama. Dabar jau girdima, jog akcininkai į svarbiausią stiklo fabriko įrenginį investuoti nebenusiteikę.
Kad suprastum, ką tai reiškia, nereikia būti dideliu stiklo pramonės žinovu. Jei kritinės būklės krosnies vieną dieną nebelieka, sustoja stiklo taros gamyba ir Panevėžio stiklo gamyklos cechas uždaromas.
Tai geriau nei bet kas suvokia įmonės darbuotojai.„Dirbame tik dėl to, kad neturime kur išeiti, iš bėdos. Nebematome perspektyvų. Visi dairosi, kur susirasti darbo, kol dar į Panevėžį nepasipylė būriai bedarbių“, – „Sekundei“ vienas per kitą kalbėjo darbininkai.
Jų atlyginimai – graudūs. Darbas dulkėse, 50 laipsnių karštyje stovint prie linijų įvertinamas minimaliai.
„Atlyginimai auga tiek, kiek minimumą pakelia Vyriausybė. Prieš krizę, 2007–2008 m., stiklo tarą pirko masiškai, vos spėjome gaminti, tada žadėjo atlyginimus pakelti, bet taip ir liko kalbos. Pastarąjį kartą atlyginimai didėjo gal prieš dešimt metų.
Bet yra ir privalumų – atlyginimas sumokamas visada laiku“, – bando guostis vergiškomis sąlygomis dirbantys ir kasdien prie nesaugios krosnies rizikuojantys žmonės.
Ir tuojau pat skuba padėtį švelninti – prisimena, kad specifinių specialybių darbuotojai uždirba jau gerai – 400–500 Eur (1400–1700 Lt) į rankas.
Tiek susidaro suskaičiavus išdirbtas naktis, švenčių dienas. Todėl Panevėžio stiklo gamykloje niekas nesipiktina, jei tenka triūsti tada, kai visa Lietuva švenčia – norą tądien irgi švęsti nusveria papildomos kelios dešimtys eurų prie atlyginimo.
„O kur žmogus dėsis Panevėžyje? Ir dar tokie kaip mes“, – sako stiklo gamintojai.
Ir jie teisūs. Stiklo formavimo operatorius, stiklo virėjas, stiklo gaminių rūšiuotojai – specialistai, išauginti pačios įmonės. Šios profesijos Lietuvoje nėra ruošiamos. Tokiems specialistams Lietuvoje tėra dvi darbo vietos – Panevėžio „Klar Glass Lietuva“ ir „Kauno stiklas“.
Panevėžio stiklininkų vidutinis darbo stažas įmonėje – apie 15 metų. Netekus darbo jų perspektyvos liūdnos. Pusamžiams vyrams tektų persikvalifikuoti. Arba tapti lenkų kompanijoms nuvaryti Panevėžio stiklo pramonę leidusios valstybės išlaikytiniais. Arba emigruoti.
Susitaikę, kad bet kurią dieną gali papildyti bedarbių gretas, „Klar Glass Lietuva“ darbuotojai neranda atsakymo, kodėl Lietuvos valstybė leido lenkų akcininkams šitaip nustekenti įmonę.
Kodėl Turto bankas, kuriam patikėta administruoti dešimtmilijoninę valstybės skolą, nieko nedarė, kad pinigai valstybei neišsprūstų iš rankų. Kieno „stogas“ Lietuvoje saugo lenkų verslininkus, bėgančius nuo skolų ir pradėjusius gamybos į Lenkiją perkėlimo procesą?
Susirūpino krosnimi
Prieš keletą dienų Panevėžio stiklo fabrike apsilankęs Skolų valdymo skyriaus viršininkas Romualdas Žemaitaitis pripažįsta, kad padėtis išties prasta. Tačiau, anot jo, Turto banko veiksmus saisto teisės aktai ir kištis į akcininkų reikalus esą gali tik kraštutiniu atveju.
Stiklo taros gamybos formų išvežimas Turto bankui jau pasirodė rimta priežastis atvažiuoti į Panevėžį.
Anot jo, akcininkai Turto bankui esamą situaciją aiškina taip, esą vienas iš pagrindinių stiklo taros užsakovų pageidavo alkoholinių gėrimų butelių gamybą perkelti į Lenkiją taip apsidraudžiant, jei kartais sustotų „Klar Glass Lietuva“ kritiškos būklės krosnis ir taros gamyba Panevėžyje nutrūktų.
„Tarsi įtikinama, bet yra minčių, kad galbūt taros cechas pristabdomas perkeliant gamybą į Lenkiją. Jei taip, Panevėžiui bus blogai. Tokie akcininkų sprendimai mums kelia nerimą“, – patvirtino R. Žemaitaitis.
Pasak jo, kad gamybos procesas Panevėžyje nenutrūktų, nedelsiant į kosmetinį krosnies atnaujinimą būtina investuoti 200 tūkst. eurų.
Taip rekonstruotos krosnies veikimas būtų pratęstas tik iki kitų metų vidurio. Tačiau akcininkai į sustojimo ribą pasiekusią krosnį investuoti nenusiteikę.
Ieško investuotojo
Pasak R. Žemaitaičio, Turto bankas Panevėžio stiklo gamintojai ieško investuotojo. „Nelabai norėčiau įvardyti kas, bet yra susidomėjimas Panevėžio stiklo įmone“, – teigia R. Žemaitaitis.
„Sekundės“ žiniomis, Panevėžio stiklo gamintoja siūloma „Kauno stiklui“.
Neoficialiais duomenimis, prieš keletą mėnesių „Kauno stiklas“ tarėsi su lenkų kompanija dėl akcijų pardavimo, bet kompromisas nebuvo prieitas.
Taip pat viena iš Turto banko svarstomų galimybių atsikratyti 20 mln. Lt stiklininkų skola valstybei – ją parduoti. R. Žemaitaitis neslepia, kad vėlgi būtų pakartotas senasis scenarijus – valstybė vietoj 20 mln. Lt pasitenkintų atgavusi bent 7,8 mln. Lt.
Toks sandėris siūlomas ir dabartinei akcininkei lenkų „Vitrum Venture“, ir „Kauno stiklui“, tačiau nei vieni, nei kiti atsakymo Turto bankui dar nedavė.
Pasak R. Žemaitaičio, toks skolos likvidavimas valstybei būtų naudingesnis nei įmonės bankrotas. Ne tik dėl išsaugotų darbo vietų ir tęsiamos gamybos.
Bankrutavus Panevėžio stiklo fabrikui valstybė atgautų grašius – praėjusiais metais įmonės turtas įvertintas tik vos daugiau nei 9 mln. Lt, o bendra skola valstybei ir daugiau nei 100-ui kitų kreditorių siekė apie 30 mln. Lt.
Kokia pusę amžiaus gyvuojančios stiklo pramonės ateitis Panevėžyje, R. Žemaitaičio nuomone, atsakymas gali paaiškėti kitą savaitę.
Inga Kontrimavičiūtė
