REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
21
Tėvų kontrolė (nuotr. Fotolia.com)

Tėvai, stengdamiesi kuo geriau atitikti mokyklos sistemos reikalavimus ir bandydami vaikams padėti kuo geriau išgyventi toje sistemoje, atima iš vaikų esminį bruožą – gebėjimą atsakyti už savo veiksmus. Taip sako šeimos santykių ekspertas, pozityviosios tėvystės konsultantas Vaidas Arvasevičius.

21

Tėvai, stengdamiesi kuo geriau atitikti mokyklos sistemos reikalavimus ir bandydami vaikams padėti kuo geriau išgyventi toje sistemoje, atima iš vaikų esminį bruožą – gebėjimą atsakyti už savo veiksmus. Taip sako šeimos santykių ekspertas, pozityviosios tėvystės konsultantas Vaidas Arvasevičius.

REKLAMA

„Mokykla tėvelių kaltinama, kad neišmoko, nemotyvuoja, nesudomina vaikų, o kai kalbuosi su mokytojais, jie sako, kad yra tos pačios sistemos įkaitai: jie norėtų dirbti kitaip, tačiau negali. Schema, į kurią vaikai papuola beveik nuo pat gimimo, neišvengiamai įsiurbia visus: ir tėvelius, ir mokytojus, ir vaikus. Net pradinėse klasėse vaikai turi ruošti daug pamokų, netgi tėveliai su vaikais įpareigojami ruošti namų darbus. Kai susitinkame su tėveliais, jie manęs ir klausia, ar mes turime ruošti namų darbus? Aš sakau, kad ne. Tada tėvai sako, kad mokytojai mums rašo pastabas – kad vaikas atėjo nepasiruošęs, kad nepasiėmė fizinio aprangos ir t.t.“ , – apie mokyklos sistemos trūkumus spaudos konferencijoje „Sąmoninga tėvystė – šeimos ir valstybės bendradarbiavimas“ Seime kalbėjo V. Arvasevičius.

Vaikai tampa neatsakingais

V. Arvasevičiaus teigimu, tėvai, bandydami vaikams padėti toje sistemoje išgyventi, atimame iš vaikų esminį bruožą – gebėjimą atsakyti už savo veiksmus.

REKLAMA
REKLAMA

„Mes už vaikus dedame daiktus, už juos rūpinamės, kad jie pamokas pasiruoštų, mes norime, kad viskas būtų sklandžiai sklandžiai sklandžiai, nes to reikalauja pati schema, tačiau atimame galimybę iš vaikų tiesiog susimauti. Patys nebeturime jokios tolerancijos vaikų klaidoms, neturime kantrybės joms ištverti. Jeigu vaikas neatsinešė kūno kultūros aprangos, tegu su mokytoja tai ir aiškinasi, o dabar mama atlekia su greitąja ir atveža tą sportinę aprangą. Kam? To nereikia. Aš turėjau įdėti labai daug valios, kad atsiplėščiau nuo vaikų ir pasakyčiau: jei neruošiate namų darbų, turėsite problemų jūs, ne aš“, – sakė lektorius.

REKLAMA

Nepasitikima vaikais

V. Arvasevičiaus vaikai jam sako, kad, jeigu mokyklose nebūtų pažymių, viskas būtų visiškai kitaip. Tačiau bėda, sako lektorius, yra tame, kad vaikais nepasitikima, galvojama, kad be pažymių jų negalima priversti mokytis.

„Kodėl nepasitikime vaikų prigimtimi, kad mes esame socialios būtybės pirmiausia, psichologinės būtybės, kurios prigimtinai siekai žinių, harmonijos, yra samprataujančios, darančios išvadas. Iki šiol stebiuosi, kodėl ten, kur daromi svarbiausi švietimo sprendimai, nesigirdi psichologų, sociologų komentarų – tų žmonių, kurie iš principo suvokia žmogaus prigimtį ir esmę. Kas pasakė, kad reikia ankstinti vaikų mokslo pradžią, ar nors vienas vaikų raidos psichologas kalbėjo, kas 5-6 metų vaikui rūpi, kad vaikams iki trejų metų reikėtų likti su tėvais? Kodėl mes puolame ugdyti vaikus, lavinti juos, prikimšti įvairiausių žinių į galvą, kai jiems tuo metu reikėtų tiesiog žaisti“, – kalba V. Arvasevičius.

REKLAMA
REKLAMA

Negyvena tikro gyvenimo

Pozityvios tėvystės konsultantas dalinasi, kad jam tenka dažnai paskaitas vesti Norvegijoje bei Danijoje. Pastarojoje, pažymi jis, laimės koeficientas yra aukščiausiais pasaulyje – pagal šių metų pasaulinį laimės indeksą, ši šalis buvo pirma. Nepaisant to, V. Arvasevičius sako, kad Danija taip pat pirmauja ir pagal suvartojamų antidepresantų skaičių.

„Iš viso to intelekto, viso ko gebėjimo, finansinio pagrindo turėjimo jaučiasi tuštuma. Esame susidomėję ekonomikos augimu, BVP, bet santykiai tame turi antrą ar trečią vietą. Keista, kodėl mokykla taip susiorientavusi į vaikų fragmentinį ugdymą. Tėvai su vaikais namuose nelabai turi apie ką kalbėti, nes tėvai gyvena tikrą gyvenimą, o vaikai mokosi dalinai, fragmentais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Aš vaikams galėdavau padėti iki penktos klasės, nuo šeštos pasuoju. Sūnus manęs kartą paklausė, kaip integralas naudojamas – turėjau jo paklausti, kas tas integralas. Integralas man gyvenime nereikalingas, bet vaikams galiu papasakoti apie santykius. Vaikai nesuvokia, kaip mokomi komunaliniai mokesčiai, kaip elgtis su banko sąskaita, bet matematikos įgūdžių turi geresnių nei banko valdytojus. Kodėl vaikų negalėtume tiesiog įtraukti į savo gyvenimą, pateikiant jiems temas, su kuriomis gyvenime jie susidurs?“ – dėstė mintis V. Arvasevičius.

Laukiama ne erudicija

Lektorius sako, kad savo mokytojams jis neturi, už ką padėkoti, išskyrus pačius santykius su jais.

REKLAMA

„Aš galiu mokytojams padėkoti tik už santykį su jais: vienas, prisimenu, buvo labai sąžiningas, kitas punktualus – netoleruodavo mano vėlavimų. Tai – svarbiausi dalykai, ką vaikai įsimena. Tai yra kažkas žmogiško, o ne kalnai iškaltos informacijos. Kalama ji tik tam, kad galima būtų išsilaikyti sistemoje, o juk vaikas turės išeiti iš sistemos ir pritaikyti tuos įgūdžius laisvai, kūrybiškai. Tai kodėl gi jie to kūrybingumo nemokomi mokyklose?

Mano pasiūlymas ne kažin kaip originalus, bet reikia atrasti tos drąsos pakeisti viską aukštyn kojomis ir pripažinti, kad gyvenimas yra ne toks, jis mokyklose neatskleidžiamas. Siūlau suformuoti komandą specialistų, kurie išmano žmogaus raidą, kurie supranta, kaip vystosi žmogus ir supranta, kaip jis tampa laimingu – ne eruduotu, išsimokslinusiu, o iš tiesų laimingu. Yra labai geras Marko Twaino posakis: „Aš neleisiu, kad mano išsimokslinimas trukdytų mano išsilavinimui, nes tai yra du skirtingi dalykai. O mes teigiame vaikams, kad išsimokslinimas yra garantija. Ne garantija.

REKLAMA

Klausiu žmonių, kad jiems padeda dabar daryti sprendimus: mokykloje išmoktos formulės, pavadinimų kalnas ar aukščiausia tavo žinoma viršukalnė? Šitomis temomis galima kalbėtis, rodyti savo erudiciją, tačiau žmonės laukia ne erudicijos, jie laukia charakterio, žmogiškumo, empatijos – tam nereikia aukštųjų mokslų diplomų“, – sako lektorius.

Laimės specialistai

Todėl V. Arvasevičius siūlo Vyriausybės pasamdyti, kaip jis sako, laimės specialistų komandą ir pakeisti mokyklų programą:

„Sumokėkime tiems specialistams milijoną ar du, tačiau jie už tai padirbėtų ir sudėliotų iš esmės tokią programą, kas galėtų mus padaryti psichologiškais stipriais, save pažįstančiais ir suvokiančiais save šitame pasaulyje, gebančiais klausti egzistencinius klausimus. Kai tokiais tapsime, viską išmoksime ir suprasime patys, o tada mokytojams nereikės vargti ir mūsų orientuoti, grasinti. Deja, dar ir dabar mokyklose skamba tokie grasinimai kaip „esi niekam tikęs, tad eisi griovių kasti“. Mes nepasitikime vaikais, o jie juk samprotaujantys, suprantantys, jiems tereikia daugiau rodyti savo pavyzdžiu, kad šiame pasaulyje egzistuoja moralinė schema“, – kalbėjo lektorius.

V. Arvasevičius kritikavo dabar egzistuojančią sistemą, kuomet abiturientai įsibaiminę, jie galvoja, kad jų laukia svarbiausias sprendimas jų gyvenime, tačiau tai, pastebi lektorius, nėra tiesa. Sistema, sako pašnekovas, pradeda egzistuoti pati dėl savęs, o taip neturėtų būti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų