Kyjivo priemiestyje Bučoje mirtis jau kelis mėnesius yra kasdieninio gyvenimo dalis, savo reportažą iš Bučos pradeda „Sky news“ žurnalistė Sally Lockwood.
„Kūnų kvapą užuodėme anksčiau, nei juos pamatėme. Kai apėjome aplink morgą link įėjimo, kvapas tapo nepakeliamas. Tada supratome, kodėl“, – apie darbą Bučoje rašo ji.
Anot jos, kaitinant saulei, juoduose maišuose gulėjo eilė kūnų. Akivaizdu, kad morge jiems tiesiog nebeliko vietos, sako žurnalistė. Kūnų tvaikas buvo toks stiprus, kad tapo aišku, jog mirę jie buvo jau kurį laiką.
S. Lockwood pastebėjo, kad vietiniams gyventojams šis vaizdas jau nebekėlė nuostabos.
„Mane pribloškė mūsų reakcijos ir čia gyvenusių žmonių reakcijos kontrastas. Vietiniai gyventojai praeidavo pro šalį nė nežvilgtelėję. Atrodė, kad net dėl kvapo jie nekėlė antakių“, – rašo ji.
Vis dėlto Buča pasaulyje tapo žinoma dėl rusų karių įvykdytų žiaurumų, todėl vietiniams gyventojams lauke sukrauti kūnai jau nebėra naujiena. Rusai žudė, prievartavo vietinius gyventojus ir prieš juos smurtavo.
„Čia gieda paukščiai. Vaikų, einančių į parką, garsai. Jie važiuoja paspirtukais kulkų skylių išvagotomis gatvėmis, vos už kelių metrų nuo buvusios masinės kapavietės vietos“, – aplinką aprašo S. Lockwood.
Anot jos, kūnai, gulintys prie Bučos morgo, yra ne čia nužudytų civilių. Tai kūnai, atvežti iš daugiau nei 500 km atstumu esančio Mariupolio. Morgo darbuotojas žurnalistei nurodė, kad čia suguldyti „Azovstal“ gynėjų kūnai. Ši gamykla krito prieš daugiau nei mėnesį. Kūnai į Bučą buvo atvežti, kad būtų palengvintas perpildytų morgų darbas.
Tuomet žurnalistė pateko į patalpą, kurioje buvo atliekami skrodimai. Patalpoje dirbo šeši teismo medicinos ekspertai, prokuroras ir policijos atstovas rinko įrodymus.
Neįmanoma įžiūrėti aukų veidų
Anot S. Woodal, kvapas patalpoje buvo nepakeliamas, du tiriami kūnai buvo visiškai suirę nuo galvos iki kojų.
„Nebuvo įmanoma įžiūrėti jų veidų, tačiau atrodė, kad tai jaunų vyrų kūnai. Kampe gulėjo krūva krauju permirkusių drabužių. Šalia, vieno stalo gale, gulėjo kaukolės dalis.
Vienas patologas pirštinėta ranka tyrinėjo atviras žaizdas, traukdamas šrapnelio gabalėlius. Kulkos įėjimo ir išėjimo vietoms įvertinti buvo naudojama viela.
Buvo ištrauktas nuo duonos peilio nesiskiriantis instrumentas, kuriuo buvo pjaunamas vienas iš kūnų.
Pajutau kaltės jausmą, kad nieko nežinau, kas tie žmonės. Jų vardų, kaip jie atrodė, kas juos mylėjo, ar jie buvo išsigandę“, – rašo S. Woodal.
„Aš ieškau savo brolio“
Prie morgo žurnalistė sutiko moterį, Nadiją Danylenko, kuri niekaip negalėjo rasti savo brolio kūno. Ji laukė, kol galės pasikalbėti su morgo darbuotoju, rankose laikė nuotrauką.
„Ieškau savo brolio, buvau informuota, kad paprašyčiau jūsų“, – morgo darbuotojui pasakė ji.
„Mes neieškome dingusių žmonių, tuo užsiima policija“, – atsakė darbuotojas.
Moters brolis buvo nužudytas dar kovo mėnesį savo balkone Bučoje. Kūnas ten gulėjo tris ar keturias dienas, kol jį išsivežė Ukrainos kariuomenė.
„Nuo to laiko ji jo ieško. Ji išėjo ašarodama laikydama jo nuotrauką.
Visa tai yra toks apgailėtinas pažeminimas: šeimos narys, desperatiškai ieškantis brolio kūno, ir neatpažinti kūnai, esantys už šimtų kilometrų nuo mirties vietos, kurių šeimos nariai greičiausiai nė nenutuokia, kad jie čia yra“, – apibendrina S. Woodal.
