Kuršių nerijoje turistus pakeitė gyvūnai: „Bet kuris suaugęs išsigąstų, ką jau kalbėti apie vaiką“

Būrelis šerniukų, tarsi darželinukai, naktį bėgioja po vaikų darželio žaidimų aikštelę, o vėliau iškurna į gatvę. Tačiau realybėje taip linksma nebuvo.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Šiaulių gyvybės langelyje – vos 4 dienų mergytė: aiškėja, kas parašyta mamos raštelyje

TV3 Žinios. Atsistatydino Šakalienė; Virš oro uosto – kontrabandiniai balionai; Gyventojus pasiekė nauji skiepai

Žmonės masiškai plūsta dėl kompensacijų už šildymo paslaugas: „Vakarais su vyru sėdime be šviesos“

Šernų būrys žaidimų aikštelėje

„Kaimynė paskambino, sako, bijo namo grįžti. Išvedžiau šuniuką pavedžioti, bet tik praėjau – ir subėgo į vaikų žaidimų aikštelę banda, kokie 10 šernų. Sakau: einame žiūrėti, reikia išvaryti“, – pasakoja Juodkrantės bendruomenės pirmininkė Sandra Berletaitė.

Pamatę Sandrą, šerniukai pasibaidė ir, neberasdami pro kur iš aikštelės pabėgti, pasirinko tiesiausią kelią – per tvorą. Tai toli gražu ne vienintelė vieta Juodkrantėje, kur šernai pasidarbavo.

„Šiemet atėjo 8 maži šernai. Kitais metais iš tos šeimynos kokie penkiasdešimt gautųsi, dar kitais – gal ir apie du šimtus. Tai, matyt, greitai jų būtų daugiau nei čia gyvenančių žmonių. Čia gyvenamieji namai. Bet kuris suaugęs išsigąstų, ką jau kalbėti apie vaiką“, – kalba S. Berletaitė.

Gamtininkai tokio žmonių pasipiktinimo nesupranta. Jie sako, kad užtenka iš paukščio skrydžio pažiūrėti į Juodkrantę ir nesunku suprasti, kodėl šernai ją laiko savo teritorija. Be to, kalti ir patys vietiniai.

„Išeina pro duris, duoną pabarsto ir džiaugiasi šernais, o paskui kitą dieną jau skundžiasi, kad šernai knisa gėlynus. Šernai ne knisa – jie maitinasi“, – tikina gamtininkas Gediminas Gražulevičius.

Šernus vadina padėjėjais

Medžiotojai pasakoja, kad tokia šerno prigimtis – knisti. Ir visiškas mitas, jog skeltanagiai ieško tik ąžuolų gilių. Antraip tokie plotai nebūtų išknisti.

„Šernas turi labai jautrią uoslę, o pievose jie dažniausiai ieško grambuolių lervų, o ne kiaulpienių šaknų. Taigi gilė yra labai laikinas maisto šaltinis“, – sako medžiotojas Valdemaras Zakaras.

Teritorija aplink Juodkrantę priklauso Klaipėdos universiteto mokomiesiems ir medžioklės plotams. Aukštosios mokyklos atstovai aiškina, kad populiaciją nuolat stebi, tačiau ji neviršija grėsmingo lygio. O pačioje Juodkrantėje medžioti negalima neturint leidimo. Kodėl universiteto medžiotojai problemos nemato ir delsia, vietiniai nesupranta.

Toks šernų nepažabojimas keistas ir kitiems pajūryje veikiantiems medžiotojų būreliams.

„Šernų medžioklė kiaurus metus yra leidžiama dėl jų daromos žalos, o ypač dabar – dėl jų platinamo afrikinio kiaulių maro, kuris gali padaryti didelę ekonominę žalą“, – pasakoja V. Zakaras.

Kuršių nerijos nacionalinio parko atstovai žmonių bėdas supranta. Jie sako, kad ir jų teritorijoje šernai pasidarbavo. Tačiau gamtoje skeltanagiai labai naudingi – kai šernai išknisa miško paklotę, tai miškui išeina į gera.

„Šernas yra padėjėjas – jo dėka miškas plečiasi, sėklos gali įsitvirtinti. Taigi tos dvi pusės visada egzistuoja“, – sako Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Lina Dikšaitė.

Jau tapo įprasta, kad šernai į Kuršių nerijos gyvenvietes atkeliauja pasibaigus turizmo sezonui. Gausiems būriams poilsiautojų išvažiavus namo, savo teises pareikšti atbėga kriuksiai.

Daugiau sužinokite aukščiau esančiame video.