Minint Lietuvos pašto dieną, neatsitiktinai ir gana simboliškai kilo sumanymas parašyti apie vieną svarbiausių žmonių susisiekimo priemonių – senuosius Lietuvos sausumos kelius. Juolab, kad geografinės komunikacijos sąlygos ir bet kokie pervežimo-gabenimo tempai priklausė nuo kelių būklės. Istorinės geografijos autoritetas Camilleas Vallaux kelius vadino valstybės kūno venomis, kuriomis teka kraujas – žmonės. Todėl šiuo atveju pasakojama apie senuosius Lietuvos kelius, kuriuos reikia vadinti dabartinės kelių sistemos ištakomis, liudijančiomis jų tolimą praeitį.
Šiandien kaip tik tas laikas, kai baigiasi ruduo ir greit prasidės žiema. Būtent žiemą ir buvo „gerų kelių sezonas“ XIII–XV a. Lietuvoje. Pirmiausiai dėl to, jog lietuviškos teritorijos buvo itin pelkėtos, išraižytos upių ir upelių, apaugusios tankiais ir sunkiai įžengiamais miškais. Kol šaltis nesukaustydavo žemės, keliauti po tokį kraštą buvo ne tik kad sunku, bet ir rizikinga. Be to, lietuviškos teritorijos buvo mažai kolonizuotos, o gyvenvietės pasklidusios tarsi salos tarp miškų. 1414 m. žiemą burgundų diplomatas Žilbertas Delanua vykdamas nuo Daugpilio per didelį miškingą ir ežeringą kraštą nesutiko jokių žmonių ir tik po dviejų dienų pasiekė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės „karaliaus dvarą“.
Negausiai apgyvendintame krašte buvo savaimingai susiklostęs retas kelių tinklas, kuris jungė pilis ir gyvenvietes. XIV a. Vokiečių ordino karo žygių į Lietuvą ir Žemaitiją aprašymuose išskirti „geri“ ir „kieti keliai“, kitais atvejais – šlapi, šakomis kloti praėjimai. Žemaitijoje minima „Jesentilte“ – gyventojų paklotas praėjimas, kuris driekėsi net dvi mylias (vokiška mylia apie 7,4 km). Žinomi per pelkes akmenimis grįsti keliai, vadinamos kūlgrindos. Nūdienoje bene garsiausia Sietuvos kūlgrindas (Šilalės r.), pelkėje po vandeniu akmenimis grįstos trys kelio atkarpos, kurių ilgiai 150–250 metrų.
Šaltiniuose yra žinučių apie lietuviškose teritorijose egzistavusius „didžiuosius kelius“ – vieškelius. 1338 m. Ordino taikos ir prekybos sutartyje su LDK valdovu Gediminu išskirtas „kelias, kurį valdė Lietuvos karalius Gediminas“. Kituose XIV a. dokumentuose minimi: „Neries kelias“ (prie upės), „senasis Merkinės kelias“, „karinis kelias“ ir nuo Kražių vedė „didelis kelias“. Neabejotina, šie „regioniniai“ keliai buvo susiklostę senųjų kelių pagrindų.
Kuriantis Lietuvos valstybei ir formuojantis LDK, tokie keliai buvo sudėtinė šalies vidinės struktūros dalis. Svarbesnių traktų priežiūra perėjo valdovo kompetencijai, jie buvo prižiūrimi ir saugomi. Antai, 1370 m. lietuvių kariai jūros pakrantėje, kelyje prie Šventosios upės, buvo įrengę užtvarą, o 1372 m. šioje vietoje užpuolė Livonijos magistrą. Kad keliai buvo svarbios valstybės gyvenimo arterijos rodo XVI a. dokumentuose minima „Kęstučio brasta“ ar „Vytauto kelias“. Tačiau, nepaisant to, „regioninių“ ir prižiūrimų kelių tinkas buvo retas.
Jau minėta, jog kelionės lietuviškomis teritorijomis priklausė nuo metų sezono. Antai, XVI a. anglų keliautojui Fynesui Morysonui Lietuva pasirodė tokia pelkėta, miškinga ir retai apgyvendinta, kad vasarą buvo neįmanoma per ją vykti. Išties, XIII–XV a. tiek lietuviai, tiek Ordino riteriai karinius žygius stengdavosi rengti žiemos metu, kai užšąla pelkės ir upės. Tačiau žiemą kildavo sunkumų dėl didelių šalčių ir sniego. 1339 m. vasarį Ordino žygio prieš žemaičius metu teko grįžti, nes prasidėjus šalčiams daug karių sušalo mirtinai arba apšalo kūno dalis. 1375 m. kovą valdovo Kęstučio ir lietuvių žygio į Livoniją metu buvo itin daug sniego ir dėl sunkaus kelio kritę arkliai. Tuo tarpu Hermano Vartbergės kronikoje nurodoma, jog 1371 m. žiema buvo šlapia ir nepastovi, dėl to nebuvo galima keliauti rogėmis ir rengti žygių. Beje, priklausomai nuo sezono, lietuviai ir riteriai važiuodavo rogėmis arba vežimais. Reikia numanyti, jog su minėtais kelionių sunkumais susidurdavo tiek pirkliai, tiek LDK pareigūnai, tiek ir pats valdovas. Juo labiau, kad ilgą laiką monarchai šalį valdydavo po ją keliaudami, rinkdami mokesčius arba vykdydami karines ekspedicijas. Antai, 1428 m. Vytauto žygio į Naugardą metu gabenta didelė patranka, kurią vežė net 40 arklių kinkinys.
Minėtomis sąlygomis, siekiant kuo skubiau su kariuomene nužygiuoti į atitinkamą teritoriją, o ir apskirtai kuo greičiau pasiekti kelionės tikslą, reikėjo gerai žinoti tolimus kraštus ir kelius. Kartais keliai būdavo pažymimi. Žinoma, jog Vytauto kariuomenės žygio link Naugardo bei Maskvos kelias už Dauguvos brastos buvo pažymėtas kryžiais. Dažnais atvejais maršrutą rodydavo kelią žinoję vedliai. XIII a. eiliuotoje Livonijos kronikoje nurodyta, jog žygiui į Lietuvą, išrikiavus Ordino kariuomenę, pačiame priekyje buvo vedliai, kurie vedė per miškus, pelkes ir blogus kelius. 1329 m. Rygos miestiečiai norėdami pasikvieti į pagalbą lietuvius prieš Ordiną, išsiuntė keturis pasiuntinius, kurie turėjo juos atvesti. Tačiau pasitaikydavo, kad ir vedliai pasiklysdavo. Kronikininkas Petras Dusburgietis nurodo kuriozinį atvejį, kai 1311 m. Ordino riteriai ir jų vedliai prie Gardino pakliuvo į pelkes po kurias klaidžiojo net dvi dienas, kol galiausiai rado išėjimą.
Karo žygių metu, veikiausiai ir kitais atvejais, naudotis patogesniais keliais buvo įmanoma tik pasiekus gyvenvietes. Dėl to tolimi atstumai įveikti braunantis per negyvenamas žemes. Tokiose kelionėse neišvengiamai tekdavo ne tik stengtis neišklysti iš kelio, bet galvoti kaip pereiti pelkes ir persikelti per upes. Žiemos metu šių kliūčių išvengta, o vasarą žygio metu sykiu būdavo ruošiami ir praėjimai. Pasak kronikininko Vygando Marburgiečio, 1393 m. Ordino kariuomenė žygiuodama į Žemaitiją klampiame kelyje per Graudę klojo-lygino perėją, tikriausiai medžių paklotais. Tuo tarpu mėginant persikelti per upes – ieškota brastų. XIV a. dokumentuose liudijama, jog viena brasta per Nevėžį buvo gilumo iki kelių, o kitoje jau iki juosmens. Brastos buvo to meto susisiekimo „sankryžos“, vietos sausumos kelių elementai, kuriomis naudodavosi gyventojai. Neretai jos saugotos karių arba įtvirtintos. Nerandant brastų, karo žygių metu dažniausia statyti tiltai. XIII a. eiliuotoje Livonijos kronikoje liudijama, jog lietuviai žygiuodami į Livoniją per naktį iš medžio pastatė tiltą per upę. Kartais žygio metu jų reikėdavo pastatyti net devynis. Svarbu paminėti, jog žygiuose būdavo pakliūnama ir į pasalas, neretai tekdavo ardyti užtvaras. Kelionių gyvenimiškais tikslais metu, suprantama, reikėdavo saugotis ir tais laikais pasitaikančių plėšikų. 1437 m. Livonijos magistras laiške rašė, kad valdovo Žygimanto Kęstutaičio pasiųsti valstiečiai gabeno laišką Rygos vyskupui, kuriuos grįžtančius atgal pasienio miškuose, neaiškiomis aplinkybėmis, Livonijos gyventojai užmušė.
Šaltiniai ir vaizduotė sukuria įspūdį, jog to laiko susisiekimo sąlygomis, kelionės ir žygiai, ypač tolimi, reikalavo nemažų fizinių pastangų ir kantrybės. Jose galėjo užklupti netikėti pavojai ir išbandymai. Tačiau, net ir šiomis aplinkybėmis išvysti dar neregėti kraštai ir patirti netikėtumai neabejotinai plėtė to meto žmonių pasaulėvaizdį.
dr. Tomas Čelkis
