Ar susimąstėte, kur taip netikėtai – vos per pusmetį, na, gal šiek tiek daugiau – pradingo pinigai? Ar teko kada susimąstyti, kaip močiutės iš Stulgių atsiimtas iš banko 10000 litų indėlis prisidėjo prie to, kad kokioje nors rajono biudžetinėje įstaigoje šį balandį galėjo vėluoti 100000 litų atlyginimų fondo pinigai?
Atsakymas – paprastas, kiekvienas supras. Ir net gaila, kad tokios paprastos teorijos niekas savo laiku neišdėstė tuometiniams moksleiviams, o dabar – jau mokesčių mokėtojams, mokykloje... Ir net nežinau, ar būsimiems mokesčių mokėtojams šiais laikais tuos dalykus teisingai dėsto.
Įdomiausia, mielieji, yra tai, kad pinigų nėra baigtinis kiekis. Pinigai KURIAMI bankų sistemoje. Ir kiek pinigų sukurta, priklauso nuo bankų valios, nuo jų noro skolinti.
Štai kaip viskas veikia... Atėjote į banką, įnešėte į sąskaitą 10000 litų. Pasidėjote indėlį. Bankas apsidžiaugė – iš tos įdėtos sumos jis mažą dalį (tarkime, pagal dabartinę tvarką 400 litų) atideda į rezervus – „dėl visa ko“. Kitus jis perskolina – tam bankai ir yra, kad indėlius priimtų ir paskolas išduotų. Kiek jis gali paskolinti?
Ogi visus likusius po rezervų atidėjimo 9600 litų. Tuos pinigėlius gavęs kreditan verslininkas perka žaliavas, perveda pinigus į kitą banką savo tiekėjui. Tas pusę pinigų atlyginimams išmoka, likusius tiesiog banko sąskaitoje laiko. Bankas, kur jis laiko tuos 4800 litų, žino, kad klientui gal greit neprireiks tų pinigų, todėl, atidėjęs simbolinius porą šimtų litų į rezervus, 4600 litų kreditą išduoda. Kreditą gavęs pilietis perka plytas namui – perveda firmai, kuri namus stato ir... tuos pervestus pinigus, apie 4000 litų, bankai vėl gali perskolinti.
Pajutot bankų jėgą? Įdėjom tik 10000 litų, o kreditų sumos jau siekia 9600+4600+4000+dar kažkiek... Taip iki pat begalybės galėtų tęstis, bet yra vis dėlto ribos. Pinigai „dauginasi“ kreditų pagalba, bet tik iki tokio lygio, kiek yra norinčiųjų pasiskolinti, o dar šiek tiek tas ribas reguliuoja valdžia. Iš dešimties tūkstančių milijardai neprisisuks, bet šimtas tūkstančių – laisvai. Tas daugiklis, kiek gali išaugti pinigai nuo vieno įnešto lito, vadinamas „multiplikatoriumi“ – visai taip pat, kaip sovietmety animacinius filmukus vadindavom.
Kaip jau supratote, pinigai – kuriami. Kuriami beveik „iš oro“, „iš geros valios“. Todėl tikriausiai jau ir supratote, kad jie taip pat lengvai, kaip kuriami, gali būti ir NAIKINAMI. Vadinasi, jei Jūsų bankas nenori Jums paskolinti vartojimui arba verslui, tai čia ne bankas blogas. Tai paprasčiausiai reiškia, kad iš kažkurio kito banko kažkas atsiėmė ir pasidėjo po pagalve, tarkime, litą, todėl tas litas „nebesisuka“ bankų sistemoje ir „nebesidaugina“. Litą teišėmė, o iš visos bankų sistemos dingo 10 litų.
„Nėra pinigų“, – sako Jūsų bankininkas. Jei močiutė kadaise įnešė sukauptus dešimt tūkstantukų, o dabar atsiėmė, reiškia, kad bankas nebegali paskolinti valstybei, negali paskolinti sunkumus patiriančiai privačiai statybos ar paslaugų kompanijai. Ir ne šiaip 10000 litų jis nebegali paskolinti, jis „nubiednėjo“ šimtu tūkstančių.
Paprasta? Paprasta. Ir kartu gąsdinančiai pavojinga. Jei pinigų nutekėjimas iš bankų valstybiniu lygiu nebus suvaldytas, pateksime į tokią situaciją, kad visi turės prekių (prigaminsim pilnus sandėlius!), bet niekas neturės pinigų toms prekėms įpirkti. Pinigai iš bankų sistemos bus tarsi išgaravę – jų bus taip skurdžiai, kad pereisim prie barterio (mainų). Ir ne dėl kieno nors piktos valios, bet paprasčiausiai dėl to, kad sistema taip veikia.
Gyvenam kapitalizmo sistemoje – tad mums bent jau verta žinoti, kaip tas kapitalizmas veikia. Būkim kiekvienas išmintingesni už tą anoniminę, antžmogišką sistemą – ir tada mūsų sprendimai bus išmintingi, pasverti, apmąstyti. Laimės šiomis sąlygomis tas, kas skolinosi su saiku.
Kęstutis KUPŠYS
