REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šiomis dienomis sukanka 70 metų nuo Jaltos konferencijos, kurioje antihitlerinės koalicijos valstybių vadovai braižė Europos politinius kontūrus po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Tačiau karas Ukrainoje rodo, kad istorinės pamokos nenuolaidžiauti agresoriams taip ir liko neišmoktos.

REKLAMA
REKLAMA

„Didžioji trejukė“

Hitleriui net baisiausiam košmare nebūtų prisisapnavę, kad Vokietija atkakliai bandys sutaikyti kariaujančias Rusiją ir Ukrainą. Tačiau praėjus daugiau nei 7 dešimtmečiams po Trečiojo reicho kapituliacijos Europos gyventojai kas vakarą savo televizoriuose seka, kuo pasibaigs tokios pastangos. Gali būti, kad teisūs tie, kurie sako, jog naujas didelis karas Europos žemyne buvo užprogramuotas dar 1945 m. vasario 4–11 dienomis Kryme, Livadijos rūmuose, kuriuose posėdžiavo „didžioji trejukė“ – V.Stalinas, F.D.Rooseveltas ir W.Churchillis.

REKLAMA

Jaltos konferencijos metu stipriausios Vakarų šalys atsidūrė keblioje padėtyje, primena Šveicarijoje leidžiamas dienraštis „Neue Zuercher Zeitung“. 1945-ųjų vasarį Kryme buvo aptarinėjama pokarinė Europos teritorinė ir politinė sandara. Tuometinį Vakarų lyderių elgesį Stalino atžvilgiu vargu ar būtų galima laikyti sektinu pavydžiu dabartiniuose Vakarų šalių santykiuose su V.Putino valdoma Rusija.

1945 m. sausio pabaigoje Raudonoji armija pasiekė Oderį. Antihitlerinės koalicijos triumfas jau buvo arti, primena dienraštis. Tačiau sąjungininkų pajėgų vyriausiasis vadas Dwightas D.Einsenhoweris atsiliko nuo operacijų Vakaruose grafiko. Dėl Hitlerio puolimo Ardėnuose nublokštos sąjungininkų pajėgos turėjo iš pradžių prasiskinti sau kelią prie Reino krantų. Kad pradėtų Trečiojo reicho šturmą, joms reikėjo dar kelių savaičių, nes žiemos sąlygomis per Atlantą iš Amerikos turėjo būti permestos naujos jėgos. Tai buvo ne pati parankiausia pradinė pozicija deryboms apie karo tikslus ir vis dar atvirus pokarinio Europos politinio sureguliavimo klausimus su sąjungininku, kurio tankai jau stovėjo už 60 kilometrų nuo Berlyno, rašo „Neue Zuercher Zeitung“.

REKLAMA
REKLAMA

Kvietimas iš Maskvos

Stalinas pakvietė antihitlerinės koalicijos sąjungininkus į susitikimą „didžiosios trejukės“ formatu. Sovietinis diktatorius ėmėsi politinės iniciatyvos prieš lemiamą Berlyno puolimą norėdamas užsitikrinti savo interesus pokariniu laikotarpiu. Didžiosios Britanijos premjeras W.Churchillis ir JAV prezidentas F.D.Rooseveltas išvyko į Krymą, kuriame vasario 4 dieną Livadijos rūmuose darbą pradėjo Jaltos konferencija. Sovietų pusė kalbėjo vienu balsu, nes Stalinui nereikėjo atsižvelgti į savo patarėjų, parlamento ar visuomenės nuomonę. Tuo tarpu abi anglosaksų valstybės tam tikrais klausimais laikėsi skirtingo požiūrio, vienodos nuomonės bei vertinimų nebuvo ir jų valstybiniuose aparatuose. Be to, britai paskelbė rinkimus, o sunkiai sirgęs Amerikos prezidentas jau buvo pažymėtas mirties ženklu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Iki Jaltos „didžiosios trejukės“ nariai buvo susitikę Teherano konferencijoje, vykusioje 1943 m. pabaigoje. Vakarų sąjungininkai tuo metu norėjo išvengti įpareigojančių nuostatų priėmimo ir laukė meto, kai patys po savo pajėgų išlaipinimo Europoje užsiims stipresnes pozicijas Senajame žemyne. Londone įsikūrusiai Europos patariamajai komisijai buvo pavesta per visą specialių konferencijų seriją sureguliuoti ginčytinus klausimus ir parengti atitinkamus pasiūlymus. Tačiau didelio proveržio pasiekti nepavyko. Stalinas 1945-ųjų pradžioje skubėjo nustatyti būsimą politinį Europos padalijimą ir įteisinti savo užkariavimus rytinėje Vidurio Europos dalyje.

REKLAMA

W.Churchillio realizmas

F.D.Rooseveltas iš tiesų norėjo nukelti teritorinių klausimų svarstymą: jam buvo svarbu įtikinti Staliną įsitraukti į karą su Japonija. Jis visų pirma norėjo patikimai įtvirtinti Sovietų Sąjungą naujos tarptautinės institucijos – Jungtinių Tautų Organizacijos – rėmuose, tikėdamasis, kad taip pavyks užsitikrinti ilgalaikę taiką. Šiuo požiūriu Maskva nerodė jokių aiškių ženklų, todėl idealistiškai nusiteikęs JAV prezidentas stengėsi įgyti Stalino palankumą. O sovietinis lyderis visai nesigėdydamas stengėsi pasinaudoti F.D.Roosevelto pasitikėjimu.

REKLAMA

Tuo tarpu W.Churchillis neturėjo jokių iliuzijų dėl rusiško ekspansionizmo ir sovietinės sistemos prigimties. Tačiau britai tuo metu jau buvo kurį laiką tapę jaunesniaisiais Amerikos partneriais. Todėl jie norėjo padidinti Prancūzijos svarbą ir suteikti jai galimybę dalyvauti sprendžiant pokarinės Europos valstybinės sandaros klausimą. Stalinui tai nėmaž netrukdė. Juk Prancūzija jau nebebuvo didžioji valstybė, politine prasme ji buvo suskaldyta. Prancūzijoje, Graikijoje ir Italijoje į valdžią veržėsi komunistai. Jei W.Churchillis būtinai norėjo, kad Prancūzija dalyvautų Vokietijos okupacijoje, sovietų požiūriu tai padaryti buvo galima tik britų ir amerikiečių okupacijos zonų sąskaita, rašo „Neue Zuercher Zeitung“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Reaguodamas į atkaklias Vakarų partnerių atsakomąsias pastangas, praėjus 3 mėnesiams po Vokietijos kapituliacijos, Stalinas Jaltoje sutiko paskelbti karą Japonijai. Šis pažadas, kaip parodė ateitis, iš esmės buvo nereikalingas, ir juo buvo pasinaudota sovietų teritorinėms pretenzijoms Tolimuosiuose Rytuose pagrįsti. Tuo tarpu diskusija dėl pagrindinio klausimo, kokių veiksmų bus imtasi nugalėtos Vokietijos atžvilgiu, vyko įvairių šios šalies padalijimo planų svarstymo lygmenyje. Stalinas iš pradžių būtinai norėjo įtraukti į „didžiosios trejukės“ susitarimą padalijimo principą, tačiau sąjungininkai šiuo požiūriu buvo linkę lūkuriuoti. Stalinui taip pat buvo svarbu įtvirtinti savo įtaką, jei pavyktų, visoje Vokietijos teritorijoje. Šio tikslo jis siekė ir reikalaudamas didelių Vokietijos reparacijų, kurias, remiantis tuometine padėtimi, galėjo užtikrinti tik pramoniniu požiūriu labiau išvystyta vakarinė šalies dalis.

REKLAMA

W.Chruchillis ir F.D.Rooseveltas, suprantama, nepalaikė Amerikos finansų ministro Henry Morgenthau, siekusio visiškos Vokietijos deindustrializacijos, anksčiau pateikto pasiūlymo. Tuo metu šią idėją persvėrė būgštavimai, kad vien tik žemės ūkiu ir kalnakasybos pramone apribota valstybė gali tapti lengvu komunistų grobiu. Šis derybų punktas taip pat buvo atidėtas, jam nagrinėti buvo sudaryta komisija, kuri turėjo dirbti Maskvoje. Iš esmės tai buvo politinė nuolaida.

Strateginiu požiūriu svarbesnis Europos likimui tuo metu buvo Lenkijos klausimas. Reikalaudami atkurti demokratinę ir į Vakarus orientuotą lenkų valstybę, Paryžius ir Londonas 1939 metais paskelbė karą Hitleriui, kuris tuo metu kaip tik tarėsi su Stalinu dėl Lenkijos pasidalijimo. Karo metais Stalinas nepaliko nė mažiausio pagrindo abejoti, kad okupuotos teritorijos lenkams niekuomet nebus grąžintos.

REKLAMA

Vakarų sąjungininkai tikėjosi, kad Londone įsikūrusi Lenkijos emigracinė vyriausybė po pergalės perims į savo rankas valdžią Varšuvoje. Lenkija tokiu atveju būtų tapusi buferine zona sovietinės imperijos pasienyje, o sovietinės okupacinės zonos Rytų Vokietijoje būtų tapusios izoliuotais forpostais. Stalinas norėjo išsaugoti savo 1939 metų trofėjus, o Lenkija turėjo gauti prarastų rytinių regionų teritorinę kompensaciją vakaruose Vokietijos žemių sąskaita. Sovietų Sąjungos vadovybė, suprantama, nepripažino Lenkijos emigracinės vyriausybės Londone.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Stalinas siekė savo tikslų

Sovietų diktatorius sumaniai vedė derybas Jaltoje ir galėjo džiaugtis sėkme. Jo kariuomenė užėmė visą Lenkiją ir parėmė iš lenkų komunistų sudarytą šalies vyriausybę. Atsakydamas į Vakarų lyderių reikalavimus surengti laisvus ir demokratinius rinkimus, Stalinas pasiūlė sudaryti bendrą laikinąją vyriausybę, paskui paskelbti rinkimus. Žinoma, Vakarų sąjungininkai turėjo atsižvelgti į tai, kad Stalinas turėjo didelę pseudorinkimų, kurie visados baigdavosi taip, kaip jam reikėdavo, organizavimo patirtį. Nepaisant to, jie nusileido jam, kai Stalinas pasisakė prieš griežtą rinkimų Lenkijoje kontrolę, kurią vykdytų Vakarų stebėtojai. Stalinas veidmainiškai aiškino, kad tai neva įžeistų lenkus. Tačiau dar Jaltos konferencijos metu 16 žymiausių Lenkijos politikų, buvusių emigracijoje, buvo atvežti į sovietinio maršalo G.Žukovo štabą ir ten suimti. Vėliau Maskvoje jie buvo nuteisti kaip „išdavikai“.

REKLAMA

Baigiamajame Jaltos konferencijos, pasibaigusios vasario 11dieną po savaitę trukusio darbo, komunikate buvo pastebimi tuo metu išryškėję įvairių sąjungininkų požiūrių skirtumai. F.D.Rooseveltui pavyko pasiekti tik nelabai tvirto Sovietų Sąjungos įtraukimo į pokarinę pasaulinės tvarkos mechanizmų, sukurtų remiantis Vakarų požiūriu, sistemą. Lengvabūdiškos nuolaidos ir formalūs kompromisai, neturintys realaus turinio, talkino sovietų pastangoms užsitikrinti dominavimą. Paskelbtoji „Europos išlaisvinimo deklaracija“ kvietė žemyno tautas „išrinkti savo demokratinius institutus“ ir „likviduoti nacizmo ir fašizmo likučius“. Tačiau rytinėms Vidurio Europos dalies tautoms tai reiškė paklusimą Maskvos diktatui ir totalitarinių struktūrų sukūrimą, konstatuoja dienraštis.

REKLAMA

Jalta – kaip perspėjimas

Jaltos konferencija nesugebėjo užkirsti kelio Europos ir pasaulio padalijimui į skirtingus savo esme karinius ir politinius blokus. Taip buvo pakloti pamatai Šaltajam karui, kuris tik dar labiau pagilimo prarają tarp Europos ir Rusijos. Praėjo daugiau kaip 40 metų, ir 1990-aisiais svajonė apie bendrus Europos namus ėmė atrodyti visai reali. Tačiau tuo metu niekas negalėjo pagalvoti, kad netrukus vėl prabudęs Rusijos neoimperializmas ims kelti karinę grėsmę Europos valstybių sienoms. Todėl Jaltos konferencija gali pasitarnauti kaip perspėjimas, kad bandymas nuraminti rusišką lokį teritorinėmis nuolaidomis ir tvirtos Vakarų vienybės atsisakymas iš tikrųjų nepadės išsaugoti taikos, konstatuoja „Neue Zuercher Zeitung“.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų