Dainininkas, kompozitorius, prodiuseris, grupės “Studija" lyderis ir vienas iš jos įkūrėjų, taip pat ir Klaipėdos universiteto dėstytojas Steponas Januška neabejoja, kad reikia paskubėti ir pradėti garsiai kalbėti bei diskutuoti, kas darosi su Lietuvos kultūra. Priešingu atveju jos ritimasis žemyn taps kritimu, kurio jau nebebus įmanoma sustabdyti.
- Prasidėjo baigiamųjų egzaminų mokyklose ir stojimo į aukštąsias mokyklas vajus. Jūs jau daugiau ne dešimtmetį esate Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo katedros dėstytojas. Ar yra kokių nors pokyčių lyginant su praėjusiais metais?
- Kol kas vyksta tik registracija, tad ką nors lyginti bus galima tik šio mėnesio pabaigoje, kai vyks patys egzaminai. Tačiau tendencijos tokios, kad yra studentų, kurie nors nori ir turi labai gerus duomenis, negali studijuoti muzikos ar meno kaip antrosios specialybės, nes jiems tai yra paprasčiausiai per brangu. Žinodami kainą, dalis studentų keičia planus ir ruošiasi studijuoti užsienyje. Kai kurie iš jų jau priimti į kitų šalių aukštąsias mokyklas, nes ten daug kur mokytis galima nemokamai.
- Vienų metų kaina - apie 19 tūkstančių litų. Ar tai normalu?
- Tai yra nesąmonė. Jei Lietuvoje užkrovei tokią kainą - iš karto pasmerkei. Nebent žmogus yra jaunas avantiūristas arba jo tėvai labai turtingi. Nežinau, kas pragmatiškai mąstantis ir realiai savo ateitį įsivaizduojantis išdrįstų susieti savo specialybę su tokio dydžio suma arba paskola. Negi gali tikėtis, kad, baigęs universitetą ir įgijęs tik bakalauro išsilavinimą, iš karto gausi darbą ir ne bet kokį. O tokį, kad neturėdamas nieko stabilaus gyvenime pats pragyvensi ir dar galėsi atidavinėti paskolą.
Net profesionalūs muzikantai, kurie dešimt ir daugiau metų iš to gyvena ar bando pragyventi, sako, kad gyventi vien iš muzikos yra beviltiška. Čia kalbama apie pramoginį meną, kuris lyg ir duoda šiokio tokio pelno, bet labai nestabilaus ir nepatikimo. O kur klasikinis menas, remiamas valstybės?!
- Tačiau jaunimas stoja į aukštąsias.
- Jis tikisi, kad galbūt pateks į valstybės išlaikomą vietą. Bet jei patektų tarp tų, kuriems teks mokėti visą kainą už mokslą, tai, manau, atsisakytų.
Kiek žinau, iš visų pernai stojusių į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją tik du pasiryžo mokėti. Tai kokia ta rožinė perspektyva, jei skelbiama, kad pusė vietų bus finansuojamos valstybės, o už pusę - mokės studentai. Jei pastarųjų tik du, kur ta kita pusė...
- Tikriausiai žinote nemažai gabių jaunų žmonių, kurie tiesiog neišgali sumokėti už mokslą ir važiuoja į užsienį.
- Tai faktas, kuris bado akis. Buvo tokių talentingų jaunų žmonių, kurie stojo į muzikos specialybę, tačiau dėl bendrojo balo nepateko tarp laimingųjų ir iš karto atsiėmė savo prašymus. Žinau, kad juos išskėstomis rankomis priėmė užsienio mokyklos. Ir tai buvo pasirinkusieji ne tik pramoginę, bet ir klasikinę muziką. Įvairiausių konkursų laureatai.
- Bet juk vyksta švietimo reforma?
- Iš esmės gal ji ir teisinga. Tačiau reforma turi būti diferencijuojama. Absurdiška, kad ta pati formulė taikoma studijuojantiems fiziką, matematiką ir menus. Negalima remtis vien matematiniais skaičiavimais, reikia pasikonsultuoti su toje srityje dirbančiais žmonėmis. Tokiu atveju būtų viskas paaiškėję.
Minėtos akademijos rektorius atvirai pasakė, kad jei į simfoninį orkestrą reikia priimti vieną fleitą, vieną obojų ir vieną smuiką, negalima priimti penkiolikos kontrabosų. Kiekvienas instrumentas yra itin svarbus. Turi būti visas orkestras. Tai tokia įdomi specifika, kad su ja nesusipažinęs ar su specialistu nepasikonsultavęs žmogus gali priimti neteisingą sprendimą. Juk ir studijuojant mediciną negali visi būti vien stomatologai. Jei remsimės vien paprasto išskaičiavimo principu, tai prarasime visą esmę. O muzikoje ypač išryškėja ta siaura specializacija.
