Kasmet švęsdami vasaros saulėgrįžą prie laužų susiburia ne tik lietuviai, bet ir kaimyninių šalių gyventojai. Nors laikui bėgant kai kurios liaudiškų švenčių tradicijos nyksta ir jų vietoje atsiranda naujų, tikroji šventės prasmė išlieka. Senąją baltiškąją, krikščioniškąją ir šių dienų kultūras sujungianti šventė išsiskiria savo savo apeigomis ir papročiais.
Lietuvos krivis Jonas Trinkūnas, kalbėdamas apie simbolinę Joninių šventės prasmę, sakė: „Tai gamtos klestėjimo, augimo ir žydėjimo kulminacija. Tai šventė, kurios simbolika yra labai glaudžiai susijusi su Saule, nes būtent šios šventės metu būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis, o vėliau ima ilgėti naktis ir trumpėti diena. Ši šventė žymi simbolinę viršūnę, gamtos vešėjimo epogėjų, kurį gamta pasiekė per visą metų ciklą". Pašnekovo teigimu, būtent Joninių naktį visi augalai įgauna įvairių galių.
Apeigose – pagarba vandeniui ir ugniai
Į klausimą, kuo išskirtiniai šios šventės papročiai ir tradicijos, pašnekovas atsakė: „Kadangi tai visuotinio gamtos vešėjimo laikas, apeigose atsispindi pagarba visoms gamtos stichijoms. Nemažai šios šventės papročių susiję su vandeniu. Sakoma, kad Joninių naktį reikia būtinai išsimaudyti upėje ar ežere, arba nusiprausti rasa, rasotais žolynais. Senolių išmintis sako, kad nuogas žmogus turėtų pasivolioti rasotoje žolėje ir taip įgaus sveikatos, jėgų.“
Joninių apeigose svarbi ir ugnis, apie ją pašnekovas sakė: „Kadangi prieš Joninių naktį yra ilgiausia diena, siekiant prailginti šviesos metą, vos nusileidus saulei užkuriami laužai, kurie kūrenami iki ryto, kol saulė vėl patekės. Laužai deginami per visą naktį, prie jų dainuojama, šokama. Žinoma, tokių švenčių dalyviai – daugiausiai jaunimas, kuris turi daug jėgų ir gali žvaliai praleisti visą naktį.“
Pasak pašnekovo, Joninių šventė tradiciškai baigiasi paryčiui, kai sulaukiama patekant saulės ir ji pasveikinama dainomis.
Anot J. Trinkūno, Joninių šventimas dažniausiai pradedamas vakare, kai nusileidžia saulė, uždegami laužai, bet prieš tai senovėje vykdavo tradicinis kupoliavimas – rinkti įvairių žolynų, iš jų burti. „Burtininkai paaiškindavo, ką reiškia vienokie ar kitokie surinkti žolynai, o kartu buvo dainuojamos ir specialios apeiginės dainos.“
Paparčio žiedas – išminties simbolis
Viena paslaptingiausių Joninių tradicijų – paparčio žiedo ieškojimas. Apie šį paprotį krivis sakė: „Dabar paparčio žiedo paieškos laikomos paprasčiausia pramoga, bet iš tiesų šis ritualas turi labai gilią prasmę. Paparčio žiedas – pažinimo simbolis. Liaudies padavimuose paparčio žiedo duodamas pažinimas yra visuotinis – tai gebėjimas atskleisti ir suvokti visas pasaulio, gamtos paslaptis, bet, kadangi tai labai sunkiai pasiekiamas dalykas, paparčio žiedas surandamas labai sunkiai.“
J. Trinkūno teigimu, dabar ypač populiarus Joninių šventės pavadinimas yra naujas ir atėjęs kartu su krikščionybe: „Iki mūsų dienų išliko ir kitas šios šventės pavadinimas – Kupolinės. Kupolės – trišakiai augalai, kurių žiedai simbolizuoja Mėnulį, Saulę ir žvaigždes. Kupolių pavadinimas turi ir gilesnių prasmių: kupėjimas – tai kulminacija, aukščiausias virsmo taškas.“
Pašnekovo teigimu, skirtinguose Lietuvos regionuose skiriasi ir šios šventės tradicijos – ypač daug dainų ir kito folkloro šiai šventei turi aukštaičiai. „Dainos, kurių siužetai siejami su Joninėmis ar Švento Jonu, yra naujos, senajame folklore dominuoja senesni šios šventės pavadinimai.“
Apie tai, kokių keistų ir neįprastų šios šventės papročių būta senovėje, pašnekovas sakė: „Tautosakos šaltiniuose esama aprašyta labai gražių tradicijų ir papročių. Vienas kraštotyrininkas yra aprašęs viename kaime gyvenusį meistrą, kuris savo rankomis statė namus, buvo kaimo stalius. Tas meistras pasakojo, kad atėjus vasaros saulėgrįžos metui, jis padeda savo įrankius ir dviems savaitėms išeina į gamtą pasižiūrėti, kokie virsmai vyskta jos pasaulyje. Šis senasis paprotys susijęs su žmogaus noru suprasti gamtos ciklus, gyvybės virsmą ir įvertinti jos grožį.“
Švenčia latviai ir baltarusiai
Paklaustas apie kitų tautų Joninių šventės šventimo tradicijas, pašnekovas sakė: „Latvijoje ši šventė švenčiama kur kas masiškiau nei Lietuvoje. Mūsų kaimynai turi išlaikę gilesnes Joninių tradicijas – viskas puošiama žolynais, žmonės vaikšto pasipuošę ąžuolų lapų vainikais, turi gėlių puokštes. Kaimo vietovėse vos ne kiekvienoje sodyboje kuriamas laužas, prie kurio susirenka šeimos nariai, draugai.“
Pašnekovo teigimu, tai, kad Joninės Latvijoje švenčiamos kur kas aktyviau, galėjo lemti tai, kad anksčiau bažnyčia gana neigiamai atsiliepė apie šią šventę – žmonės buvo raginami nepadorių švenčių nešvęsti.
„Baltarusija taip pat yra senojoje baltiškoje teritorijoje, tad šios šalies folklore taip pat esama daug Joninių dainų. Baltarusiai ir latviai yra net išleidę savo Joninių tautosakos rinkinius“, – kalbėjo krivis J. Trinkūnas.
Joninės tampa alaus švente?
Prieš keletą metų Joninės Lietuvoje tapo laisvadieniu. Į klausimą, ar turėdami tam laiko, lietuviai moka švęsti šią šventę, pašnekovas sakė: „Prieš kelis metus, kai Seimas nusprendė, kad ši šventė turi būti nedarbo diena, buvo išsakyta nemažai kritikos, kad prie šios iniciatyvos prisidėjo ir alaus gamintojai, o juk tradiciškos Joninės buvo švenčiamos be alkoholio. Dažnai dabartinės šventės tik prisidengia tariamomis tradicijomis, o „tikrasis šventimas“ vyksta prie alkoholio.“
Klabėdamas apie šių dienų šventimo ypatumus, pašnekovas sakė: „Pamenu, Rasos šventę Kernavėje atgaivinome 1967 metais. Tuomet susirinko labai daug žmonių ir pati šventė buvo labai dvasinga, šią tradiciją pavyko išlaikyti keletą metų, bet vėliau tuometinė valdžia šiuos susirinkimus uždraudė. Šventėse skambėdavo liaudies dainos, žmonės šokdavo, bendraudavo, prisimindavo senąsias tradicijas. Daugelis lietuvių galvoja, kad šventė – tai gėrimas ir valgymas, o kiti dalykai pamirštami“, – kalbėjo J. Trinkūnas.
