REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje verda aistros dėl vadinamųjų pusiaukelės namų steigimo savivaldybėse – nors Lietuvoje jau veikia 7 pusiaukelės namai savivaldybėse, Plungės ir Kauno Domeikavos rajono gyventojai priešinasi laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apgyvendinimui jų kaimynystėje – jie sako, kad pasirinkta vieta netinkama. Kriminologė Rūta Vaičiūnienė tikina, jog pusiaukelės namų steigimas – viena iš būtinų priemonių, siekiant sugrąžinti laisvės atėmimo bausmes atlikusius žmones į visuomenės gyvenimą.

Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje verda aistros dėl vadinamųjų pusiaukelės namų steigimo savivaldybėse – nors Lietuvoje jau veikia 7 pusiaukelės namai savivaldybėse, Plungės ir Kauno Domeikavos rajono gyventojai priešinasi laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apgyvendinimui jų kaimynystėje – jie sako, kad pasirinkta vieta netinkama. Kriminologė Rūta Vaičiūnienė tikina, jog pusiaukelės namų steigimas – viena iš būtinų priemonių, siekiant sugrąžinti laisvės atėmimo bausmes atlikusius žmones į visuomenės gyvenimą.

REKLAMA

Pirmoje interviu dalyje apie Lietuvos baudžiamąją politiką, nuteistųjų integraciją ir savivaldybių gyventojų nenorą gyventi kartu su žmonėmis, atliekančiais laisvės atėmimo bausmę kalbamės su Kriminologų asociacijos pirmininke Rūta Vaičiūniene. Šioje dalyje dėmesį skiriame pusiaukelės namų koncepcijai, skirtumams tarp šios įkalinimo įstaigos formos ir kitų kalėjimų. R, Vaičiūnienės teigimu, nors kol kas Lietuvoje iki šiol dominavo tik noras bausti nusikaltėlius, šis požiūris pagaliau pradėjo keistis.

Pradėkime nuo bendrojo baudžiamosios politikos vaizdo Lietuvoje. Puikiai žinoma, jog Lietuva pagal įkalintų žmonių skaičių tenkantį 100 tūkst. gyventojų bene pirmauja Europoje. Tad kyla klausimas – kiek mūsų baudžiamojoje politikoje lieka vietos integracijai, reabilitacijai?

REKLAMA
REKLAMA

Galime pradėti nuo to, kad ilgą laiką buvo tik baudimas. Ilgą laiką Lietuva pagal įkalintų asmenų skaičių pirmavo Europoje, turėjome milžinišką įkalintų asmenų skaičių. Vienu metu įkalintų asmenų buvo virš 10 tūkst, dabar turime apie 4,5 tūkstančio. Taigi, įkalintų asmenų skaičius sumažėjo maždaug per pusę ir tai yra nemažas pokytis.

REKLAMA

Kita vertus, jeigu kalbame apie didelį įkalintų asmenų skaičių, gali kilti kiti natūralus klausimai – gal nusikalstamumas yra labai aukštas? Bet iš tiesų tai nėra atsakymas į klausimą.

Lietuvoje skiriamos laisvės atėmimo bausmės yra tikrai ilgos. Jeigu maždaug 5 paskutinius metus turėjome apie 80 mėnesių siekiančią vidutinę laisvės atėmimo bausmės ribą, tai 2020 m. buvo pasiektas (anti)rekordas – 87 mėnesius siekiantis vidurkis.

Ilga įkalinimo trukmė rodo kelis aspektus. Akivaizdu, kad nuteistieji praleidžia daug laiko izoliacijoje. Tada reikia galvoti, kaip reikia grąžinti žmones, kurie ilgą laiką buvo izoliuoti atgal į visuomenę. Nėra paslaptis, jog praleidę daug metų izoliacijoje praleidę žmonės praranda socialinius įgūdžius, o gal jų apskritai neturėjo.

REKLAMA
REKLAMA

Šiandien yra aiškiai žinoma, kad kito kelio nėra – bausmių vykdymo sistema ir politika labai aiškiai apibrėžia, kad mes turime galvoti apie integraciją, į tai orientuotis, vis mažiau galvojant apie savitikslį baudimą, baudimą vardan baudimo. Suprantama, jog nuteistųjų „laiko stūmimas“ įkalinimo įstaigose be jokios veiklos neduoda norimų rezultatų. Tada labai naivu tikėtis, kad toks žmogus, patyręs ilgą izoliaciją išėjęs į laisvę sėkmingai integruosis, ras motyvacijos keisti savo gyvenimą, daugiau nebenusikalsti.

Kiek tenka bendrauti su nuteistaisiais atliekant interviu, jie patys tą sako – po tokios ilgos bausmės aš nieko nebijau, neturiu ko prarasti. Tuomet bausmė nebeatgrąso, nebeturi tokio poveikio. Bausmė yra per daug traumuojanti, ilga, per daug izoliuojanti. Žmogus nebeturi motyvacijos grįžti gyventi visuomenėje, nebenusikalsti. Jam atsiranda apatija, nusivylimas. Žmonės kurie padaro nusikaltimus turi problemų, kurios turi būti sprendžiamos. Reikalinga sunkus darbas su jais, bet kito kelio nėra, būtina taikyti jiems tinkamas priemones. Patys savyje motyvacijos ras gal nebent vienas kitas. Bet tikrai ne didžioji dauguma.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jūsų mokslinių tyrimų sritis – nuteistųjų elgesio korekcija ir resocializacija. Anksčiau kalbėjau su kriminologu Gintautu Sakalausku – jo teigimu, daugelyje įkalinimo įstaigų esančios socialinės programos yra praktikoje neveikiančios pseudo programos. Ar sutinkate su tokiu vertinimu?

Ne tik sutinku su tokiu vertinimu, bet ir turime duomenų tokiai nuomonei pagrįsti. Su kolega 2017-2018 m. atlikome tyrimą, skirtą reabilitacijos programų analizei. Vykdavome į įstaigas ir diskutavome su pačiais darbuotojais, kokias programas turi, kiek jas taiko.

Matėme labai daug problemų darbuotojai dažnai nėra motyvuoti programas įgyvendinti, jie turi aibę kitų funkcijų, kurias turi atlikti, vienam darbuotojui tenka per daug nuteistųjų. Pastebėjome, jog programos taikomos daugiau formaliai.

REKLAMA

O koks šių programų turinys? Ar jos orientuotos į naujų įgūdžių formavimą, psichologinę pagalbą?

Šios programos skirstomos keliais aspektais. Dalis jų yra suformuluotos darbuotojų – nusprendžiama, kad darbuotojai dirbs kažkokiu klausimu su nuteistaisiais. Deja, tokios darbuotojų suformuotos programos neturi jokio mokslinio pagrindo. Kitos programos yra aprobuotos – perimtos praktikos iš kitų valstybių, pritaikytos mūsų įkalinimo įstaigų aplinkai. Aprobuotos programos yra patvirtinamos Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus įsakymais.

Manytume, kad jos turėtų būti taikomos daugiausiai. Yra aiškūs atrankos kriterijai, kuriems nuteistiesiems yra labiausiai tinkamos. Tad turėtų būti taikomi tokie moksliškai pagrįsti instrumentai, kurie padėtų nuteistiesiems išmokti įgūdžių.

REKLAMA

Pavyzdžiui, jeigu tai yra pykčio valdymo programa – kad susiformuotų pykčio valdymo įgūdžiai. Jei kalbame priklausomybės atvejį – programa turi būti pritaikyta spręsti priklausomybių problemas. Mes negalime taikyti programų dėl taikymo – nebus norimo ir laukiamo efekto. Turi būti aiški procedūra: kokiam nuteistajam kokia programa yra tinkamiausia. Tik tai įvertinę, galime tikėtis norimo efekto.

Kodėl nėra taikomos išskirtinai mokslu pagrįstos aprobuotos programos, o kalėjimų darbuotojai prikuria savų?

Aprobuotos programos turi labai aiškiai apibrėžtas normas. Jei tai yra grupinė veikla – kiek nuteistųjų gali dalyvauti grupėje, kokie tai bus nuteistieji, kiek susitikimų bus suplanuota, per kiek laiko išdėlioti susitikimai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tuomet susiduriama su problemomis – trūksta laiko, infrastruktūros, norint visus aspektus tinkamai įgyvendinti. Aprobuotos programos efektyvios, bet jos daug įpareigoja. Todėl kalėjimų darbuotojai susikuria savo programas, kurios yra daug laisvesnio pobūdžio. Bet jos dažnai neturi teigiamo efekto.

Su Norvegijos finansinio mechanizmo pagalba buvo įdiegtos kelios naujos programos ir bus atliekamas veiksmingumo vertinimas – bus pažiūrėta kaip jos veikia, kaip darbuotojams sekasi jas įgyvendinti. Tam, kad programos atneštų naudą turi būti užtikrinamos aiškios sąlygos, atidirbtas visas mechanizmas. Darbuotojai turi būti motyvuoti, supervizuojami, būtinas atskaitingumas.

REKLAMA

O dabar sistema paliekama savieigai, ar ne?

Taip, panašiai. Be to ką paminėjau prieš tai, dar vertėtų paminėti, kad įkalinimo įstaigų darbuotojai yra perkrauti biurokratine našta. Išeina taip, kad programų įgyvendinimas yra nustumiamas į antrą planą. Rezultatai tai rodo.

Kalėjimų tarnybas atsisakė pataisos namų sąvokos vartojimo, nors gyventojai pusiaukelės namus dažnai taip ir vadina. Gal pataisos namų termino atsisakyta dėl neigiamų konotacijų, kurias šias žodis iššaukia?

Greičiausiai taip ir yra. Su kolegomis nediskutavome, kokie to motyvai buvo. Buvo kalbama, kad toks pavadinimas yra pataisos darbų kolonijų palikimas, likęs iš sovietmečio. Vakarų Europos jokios panašios sąvokos nėra.

REKLAMA

Dabar visos įkalinimo institucijos vadinamos kalėjimais, tik kalėjimai gali būti skirtingi.

Kaip žinoma, pusiaukelės namų steigimas yra finansuojamas iš Norvegijos fondų lėšų. Ar Lietuvos pusiaukelės namų modelis yra panašus į norvegišką? Kaip Norvegijoje sekasi integruoti nusikaltusius asmenis?

Taip, pusiaukelės namai yra Norvegijos modelio, pritaikyto Lietuvos sąlygoms, dalis. Norvegija yra šalis, į kurios sėkmės pavyzdį taikomės, tačiau negalime pasakyti, kad būtent pusiaukelės namai buvo lemiamoji sėkmės dalis. Vis dėlto, tai yra priemonių kompleksas. Bet taip, darbuotojai vyksta į Norvegiją mokytis. Tai yra ne tik finansinis mechanizmas, bet ir gerosios praktikos perimimas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pusiaukelės namų idėją galima apibūdinti taip: tai tarpinė stotelė tarp įkalinimo įstaigos ir bendruomenės – visuomenės, į kurią reikia sugrįžti. Vien ši idėja suponuoja, kad pusiaukelės namai turi būti įrengiami netoli bendruomenės, o ne kur nors dykumoje. Kaip kitaip žmogus gali integruotis į visuomenę? Į pusiaukelės namus atrenkami žmonės, kuriems liko nedaug laiko iki bausmės pabaigos, kurie yra motyvuoti, norintys dirbti, ar mokytis.

Tai svarbu pabrėžti – jie nėra nuteistieji, kuriems buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė pusiaukelės namuose. Reikia jausti skirtumą tarp pusiaukelės namų ir atviro tipo įkalinimo įstaigos.

Atviro tipo įkalinimo įstaiga yra Pravieniškių tardymo izoliatorius – ten gali papulti nuteistieji, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė. Jie neprivalo išpildyti jokių kitų kriterijų – motyvacinių, susijusių su darbu ar mokslais. Tokiu atveju teismas paskiria laisvės atėmimo bausmę ir nuteistasis ją atlieka. Pusiaukelės namų atveju yra visai kiti atrankos kriterijai. Svarbi žmogaus motyvacija, noras keistis. Toks žmogus turėtų likusią bausmės dalį atlikti pusiaukelės namuose.

REKLAMA

Kaip suprantu, pusiaukelės namų funkcija yra labiau korekcinė, nei baudžiamoji?

Taip. Baudimo aspektas išlieka, vistiek ten yra griežtos vidaus taisyklės. Pavyzdžiui, nuteistieji negali kada nori palikti gyvenamosios vietos, svaigintis. Disciplina svarbu, bet vis dėlto, baudimas nėra pagrindinė pusiaukelės namų funkcija.

Tai tade tegu ta siuksle Vaiciunene ir apgyvendina tuos nuteistuosius SAVO NAMUOSE. Kas cia per sovietinis iprotis kitus versti daryti tai, ko jie nenori?
Nu tai tu juos ir priimk. Kartu su savo kacapoide dabravolska - I MINISTERIJA. Ko savo mesla ant Domeikavos uzkabinti nori, šudo gabale? Pavyzdi parodyk.
apie integraciją, realiai jos niekada nebus, kaip ir pasakos apie perauklėjimą kalėjime kur , jei taip būtų, tai per pastaruosius 30 metų jau nebebūtų paskartotinai darančių nusikaltimus.
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų