Pasirinkimas aprūpinti Rusijai ginklus leistų suprasti, kad Kinija mano, jog suaktyvėjusi konkurencija su JAV yra neišvengiama ir galbūt pageidautina. Priešingai, sprendimas neduoti Rusijai ginklų parodytų, kad Kinija vis dar tiki, jog įtampa su JAV yra valdoma, o globalizaciją galima išgelbėti.
Įtakingi balsai Pekine puikiai supranta riziką tiekti Rusijai itin svarbios amunicijos, kurios Maskvos pajėgoms trūksta, pavyzdžiui, artilerijos sviedinių ir bepiločių orlaivių. Praėjusią savaitę laikraštyje „Financial Times“ Zhou Bo, buvęs Liaudies išlaisvinimo armijos pulkininkas, rašė: „Jei Pekinas stos į Maskvos pusę konflikte, tada mes jau trečiojo pasaulinio karo aušroje“.
Taip sakant, Kinijos sprendimas tiekti Rusijai ginklus skamba itin pavojingai. Tačiau JAV vyriausybė mano, kad Pekine vyksta rimtos diskusijos ir Kinija, deja, galiausiai gali priimti šį lemtingą sprendimą. Priežastis, dėl kurios Xi gali nuspręsti smarkiai padidinti paramą Putinui, siejama su „ partneryste be ribų“, apie kurią Rusijos ir Kinijos lyderiai paskelbė 2022 m. vasarį – likus trims savaitėms iki Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą.
Kiniška dilema
Svarbesnė už partnerystės paskelbimą buvo bendra analizė, kuria ji buvo paremta. Putinas ir Xi išdėstė bendrą pasaulio supratimą. Jie abu mano, kad JAV yra pagrindinė grėsmė jų šalių ambicijoms ir politiniams režimams. Kovoti su Amerikos galia yra bendra juos vienijanti užduotis.
Xi palaikė Putiną daugiau nei bet kurį kitą pasaulio lyderį. Blogiausias scenarijus jam būtų Putino žlugimas ir jo pakeitimas provakarietišku lyderiu. Tiesa, tai vis dar atrodo kaip itin menka galimybė. Tačiau net jei Putinas ir liks valdžioje, pažeminta ir susilpnėjusi Rusija priverstų JAV atrodyti atgimstančia, o Kiniją labiau izoliuota. Kai kurie Pekine teigia, kad kai su Rusija bus susidorota, Amerika atsisuks prieš Kiniją.
Yra dar dvi priežastys, kodėl Kinija gali rizikuoti paremti Putiną. Pirma, artimiausi Xi patarėjai gali labiau nei Zhou tikėti, kad Kinija gali suvaldyti eskalacijos riziką. Galimai manoma, kad Vašingtonas supratęs, kad Pekinas neleis Maskvai pralaimėti, pastūmės Ukrainą sudaryti taikos susitarimą Rusijai priimtinomis sąlygomis.
Antroji priežastis, kodėl Kinija gali rizikuoti pasauliniu konfliktu, yra niūresnė. Pekino nacionalistai gali manyti, kad tiesioginė konfrontacija su JAV jau prasidėjo. CŽV teigia, kad Xi jau nurodė Kinijos kariuomenei būti pasirengusiam įsiveržti į Taivaną iki 2027 m.
Joe Bidenas kelis kartus yra sakęs, kad JAV gintų Taivaną, jei jis būtų užpultas. Žinoma, yra skirtumas tarp to, ar Kinija norėtų pulti Taivaną ir tvirto sprendimo pulti. Tačiau jei niūresni Vakarų analitikai yra teisūs – o Kinija artėja prie apsisprendimo dėl invazijos – tuomet būtų prasminga, jog Pekinas remtų Rusijos karo pastangas. Jei Vakarai turės ir toliau rems Ukrainą, jie gali turėti mažiau galimybių ginti Taivaną.
Tačiau akivaizdi ir neigiama Kinijos tiekimo Rusijai pusė yra spaudimas, kurio sulauktų kinai. Anti-Kinijos nuotaikos Vašingtone, ir dabar jau stiprios.
Kinijai būtų daromas bet koks spaudimas, kokį tik sugalvotų amerikiečiai. Jau dabar taikomi technologijų eksporto apribojimai būtų papildyti kur kas platesnėmis sankcijomis. Pekinas taip pat prarastų bet kokią viltį įkalti pleištą tarp ES ir JAV.
Kinijos karinė parama Rusijai būtų vertinama kaip tiesioginė grėsmė Europos saugumui. ES prekybos ir investicinių ryšių su Kinija apribojimai tikrai greitai įsigalios. Kinai žino, kad Vakarų korporacijos ir vartotojai yra pernelyg nuo jų priklausomi, kad bandytų visiškai atsieti ekonomiką.
Tačiau jei prekyba su Vakarais sumažėtų net 30 procentų, rezultatai būtų juntami dėl didesnio nedarbo Kinijoje, o tai keltų nerimą vyriausybei, kuri labai jautriai reaguoja į visuomenės neramumus. Dėl šios priežasties Kinija gali pasirinkti nelengvą kompromisą.
Ji ir toliau prisistatys kaip neutrali taikos tarpininkė Ukrainoje, patikindama tokius politikus, kaip Vokietijos kancleris Olafas Scholzas, kad neketina tiekti Rusijos amunicijos. Tuo tarpu ji gali bandyti netiesiogiai nukreipti ginklus į Rusiją, galbūt per trečiąsias šalis, tokias kaip Iranas ar Šiaurės Korėja.
Irano prezidentas Ebrahimas Raisi praėjusį mėnesį lankėsi Xi Pekine – tai pirmasis Irano prezidento vizitas Kinijoje per 20 metų. Tačiau slaptos ar neigiamos Kinijos karinės paramos Rusijai politika Pekinui nėra stebuklinga kulka.
Parama gali būti per daug ribota, kad karo banga būtų pakreipta Putino naudai. Ir jis vis tiek būtų pažeidžiamas. Netiesioginė Kinijos karinė parama Rusijai galiausiai gali būti vingiuotas kelias į tą patį tikslą: tiesioginę konfrontacija su Amerika.
Keturios Kinijos krizės
Kinija šiuo metu susiduria su keturiomis pagrindinėmis krizėmis: Rusija, pramonės sulėtėjimu, Covid ir nekilnojamojo turto burbulu. Pirmoji krizė – Rusijos įsiveržimas į Ukrainą. Prieš Putino puolimą Kinija ir Rusija atrodė itin suartėjusios, susimetusios į naują ašį, kuri, regis, gali pranokti JAV ir jos sąjungininkes.
Tačiau Rusija persikėlė per anksti ir padarė neteisingą žingsnį, o dabar Kinijos lyderiai nelabai žino, ką daryti. Viena vertus, Kinijos valstybinė žiniasklaida stengėsi propaguoti Rusijos pageidaujamą karo naratyvą – kad NATO plėtra privertė Rusiją veikti.
Tačiau, kita vertus, Kinijos ambasadorius JAV piktai neigė, kad Kinija iš anksto žinojo apie invaziją. Pranešama, kad Rusija įsiuto, kai Kinijos ambasadorius Ukrainoje gyrė šalies pasipriešinimą ir pažadėjo padėti atstatyti Ukrainą.
Kinija čia tikrai suvaržyta. Jei Rusijai ir toliau nesiseks mūšio lauke, Kinijai teks nepatogiai pasirinkti: atsitraukti ir leisti savo svarbiausiai sąjungininkei prarasti savo kariuomenę nesėkmingos invazijos metu arba įsikišti, kad padėtų Rusijai sutramdyti ukrainiečius. Bet tada Kinija gali laukti sankcijų rūstybės.
Taigi, Kinijos bandymas balansuoti gali baigtis blogiausiu iš abiejų pasaulių – sutriuškintu sąjungininku ir tarptautine priešprieša.
Antroji krizė yra Kinijos „reguliacinis susidorojimas“, t. y. Xi Jinpingo bandymas perorientuoti ekonomiką nuo sektorių, kurie, jo manymu, neprisideda prie nacionalinės stiprybės. Tai dar nesibaigė – tokioms bendrovėms kaip Tencent vis dar skiriamos didžiulės baudos už dalykus, su kuriais Kinijos vyriausybė neturėjo problemų tik keletą prieš kelis metų.
Nors vyriausybė bando kompensuoti neišvengiamą šiurpinantį poveikį verslumui leisdama televizijos laidas, kuriose puslaidininkių kompanijų įkūrėjai vaizduojami, kaip kenkėjai, visi Kinijoje, kurie trokšta asmeninio augimo, ką tik gavo nedviprasmišką žinią, kad vyriausybė gali atimti iš jų visą turtą, kai tik pamatys tinkamą momentą.
Trečioji krizė – Covid. Panašu, kad hiper užkrečiamas „Omicron“ variantas Kinijoje galiausiai nuslydo nuo pavadėlio, o atvejų daugėja. Taip, situacija nėra tragiška, bet Kinijai, kuri nenorėjo turėti nė vieno Covid atvejo ir išgyveno baisų ir ilgą karantiną, dabartinė situacija atrodo bloga.
O ketvirtoji Kinijos krizė yra sulėtėjęs nekilnojamojo turto sektoriaus ir net jo žlugimas. Nors žlugimą sukėlė Xi Jinpingo noras sumažinti šalies priklausomybę nuo nekilnojamojo turto pramonės, žlugimas įsibėgėjo, dabar nuolat girdima apie naujų įsipareigojimų nevykdymą ir kitas blogas naujienas.
Kinija imasi tam tikrų priemonių, kad į sistemą būtų įtrauktas likvidumas, tačiau apsimesti, kad mokumo problema yra tik likvidumo problema, yra neveiksminga priemonė.
Galiausiai tai, ką Kinija ketina padaryti, yra didžiulė vyriausybės finansuojama banko gelbėjimo priemonė. Tai būtina, tačiau dėl to skolinimas taip pat kurį laiką bus sumažėjęs, o daugelis kinų, dirbančių su nekilnojamuoju turtu susijusiose pramonės šakose, bus priversti ieškotis kitų darbų.
Taigi Kinija ištiko net kelių krizių audra. Tačiau visos šios krizės iš dalies kyla dėl vienos pagrindinės priežasties – Kinijos bandymo panaikinti liberalią pasaulinę tvarką.
