Apie šios būklės prevenciją, gydymą ir diagnozavimą tv3.lt naujienų portalui komentuoja „Eurovaistinės“ vaistininkė Ovidija Savickaitė ir vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkė Asta Krušnienė.
Kepenų suriebėjimas – kas jį sukelia?
O. Savickaitė sako, kad kepenų suriebėjimą gali sukelti alkoholio vartojimas ir nealkoholinė kepenų suriebėjimo liga. Vaistininkės teigimu, sėslus gyvenimo būdas ir nesubalansuota mityba, alkoholio vartojimas skaudžiai atsiliepia kepenų sveikatai.
„Nesakingas riebalų, cukraus, kitų angliavandenių vartojimas gali sukelti šią ligą. Nutukę žmonės bei turintys lipidų apykaitos sutrikimų ligų, sergantys hipertenzija, diabetu, labiausiai rizikuoja susirgti šia liga.
Kepenų suriebėjimas gali sukelti įvairius simptomus ir skirtingus simptomų sunkumus. Vien remiantis simptomais negalima tiksliai diagnozuoti ligą, tačiau šie simptomai gali signalizuoti kepenų problemą:
- Virškinimo sutrikimai: tokie kaip pykinimas, vėmimas, vidurių užkietėjimas arba viduriavimas, pilvo skausmas.
- Pilvo patinimas: kepenų ligos gali sukelti skysčių susilaikymą pilvo ertmėje, dėl to pilvas gali būti patinęs ir kietas.
- Svorio kritimas: staigus netekimas svorio, parodo, kad gali būti sutrikęs kepenų maisto medžiagų virškinimas.
- Skonio ar kvapo pokytis: problemos su kepenimis gali paveikti skonio ir kvapo pojūtį.
- Nuovargis: kepenys, kurios negali tinkamai valdyti energijos išteklių organizme, dažnai sukelia nuovargį ir silpnumą.
- Kraujavimas: gali pasireikšti iš virškinamojo trakto vemiant ar tuštinantis.
- Geltonumas: vienas iš pagrindinių kepenų ligos simptomų, kuris atsiranda, kai sutrinka kepenų veikla ir bilirubinas pradeda kauptis odoje, akių obuoliuose, taip pat gali atsirasti geltonos dėmės ir ant liežuvio.“, – komentuoja vaistininkė Ovidija.
A. Krušnienė priduria, kad sveiko žmogaus kepenys natūraliai turi šiek tiek riebalų, tačiau jei jų kiekis viršija 5 proc. viso kepenų svorio, gali kilti rimtų sveikatos problemų.
„Viena dažniausių kepenų suriebėjimo priežasčių yra ilgai besitęsiantis perteklinis alkoholio vartojimas. Taip pat didelę įtaką šiai būklei turi viršsvoris ar nutukimas, policistinių kiaušidžių sindromas, skydliaukės sutrikimai, II tipo diabetas bei metabolinis sindromas.
Jei asmuo itin dažnai vartoja riebų maistą, pridėtinio cukraus ar greitųjų angliavandenių turinčių produktų, mažai juda – rizika taip pat ūgteli“, – komentuoja vaistininkė.
O. Savickaitė sako, kad kepenų ligos dažniausiai nesukelia nei skausmo, nei kitų simptomų, o simptomai dažnai pasireiškia jau ligai progresuojant ir komplikuojantis:
„Todėl dažnai kepenų suriebėjimas diagnozuojamas atsitiktinai, atlikus kraujo tyrimus, matomi kepenų pažeidimą atspindintys rodikliai. Atliekamas pilvo organų ultragarso tyrimas, kuris padeda įvertinti, ar nėra kepenų suriebėjimo. Taip pat atliekami kepenų fermentų tyrimai, jie rodo, ar nėra kepenų ląstelių uždegimo.
O sveikos gyvensenos palaikymas: svarbu palaikyti sveiką gyvenseną, kurioje yra subalansuota mityba, pakankamas vaisių, daržovių, skaidulinių medžiagų kiekis maiste, fizinis aktyvumas, viršsvorio bei nutukimo gydymas.
Sergantiems nealkoholine suriebėjusių kepenų liga, gali būti rekomenduojamas gydymas vitaminu E, C, silimarinu.
Uždelsus ligos diagnozavimą ir gydymą, nealkoholinei suriebėjusių kepenų ligai progresuojant ir išsivysčius dekompensuotai kepenų cirozei, yra vienintelis gydymo metodas – reikalinga kepenų transplantacija.“
A. Krušnienė komentuoja, kad ši būklė gydoma atsižvelgiant į gretutines ligas: „Dažniausiai skiriami hepatoprotektoriai – silimarino ar ornitino preparatai, taip pat taikomos specialios dietos ir kiti gyvenimo būdo pokyčiai. Neretais atvejais kartu kontroliuojamas blogojo cholesterolio kiekis kraujyje ir kūno svoris, jei žmogus turi viršsvorio ar yra nutukęs.“
Kas gali padėti nuo kepenų suriebėjimo?
Ovidija Savickaitė komentuoja, kad gana dažnai pacientams gali padėti nemedikamentinis gydymas – gyvenimo būdo pokyčiai. Rekomenduojama pasirūpinti sveikesne, subalansuota mityba, mažinti kūno svorį, atsisakyti žalingų įpročių, didinti fizinį aktyvumą (mažiausiai 30–40 minučių per dieną). Yra rekomenduojama kuo rečiau vartoti riebų, ypač gyvulinės kilmės, maistą.
„Taip pat vengti pieno produktų, riboti grietinę, įvairius sūrius, varškę, ledus ir majonezą. Į mitybos racioną rekomenduojama įtraukti geros kokybės alyvuogių ar linų sėmenų aliejų. Pakankamas žuvies, daržovių, riešutų, sėklų ir grikių vartojimas padeda apsaugoti kepenis ir palaikyti normalią jų funkciją. Pacientams būtina vartoti trūkstamus mikroelementus ir vitaminus.
Kepenų suriebėjimui progresuojant, kepenys didėja, prastėja jų funkcija, blogiau virškinami riebalai. Nepakeitus mitybos, gyvenimo būdo, nepradėjus gydymo, ilgainiui gali išsivystyti tokios kepenų ligos kaip hepatitas, kepenų cirozė ar vėžys“, – sako vaistininkė.
Norint išvengti šių sveikatos problemų, O. Savickaitę dalijasi patarimais:
„Sveika mityba: mažinkite pridedamojo cukraus, riebalų ir rafinuotų angliavandenių kiekį. Rinkitės maisto produktus, kurie yra pilni vaisių, daržovių, liesų baltymų ir sveikų riebalų.
- Fizinis aktyvumas: įtraukite į savo dienotvarkę reguliarų fizinį aktyvumą. Tai gali būti vaikščiojimas, bėgimas, plaukimas ar kitos aerobinės veiklos.
- Svorio kontrolė: stenkitės palaikyti sveiką kūno masę. Nutukimas yra susijęs su kepenų riebėjimu.
- Alkoholio vartojimo ribojimas: jei vartojate alkoholį, darykite tai su saiku. Per didelis alkoholio vartojimas gali prisidėti prie kepenų problemų.
- Stresas: valdykite stresą, nes jis gali paveikti jūsų gyvensenos įpročius ir maisto pasirinkimus.
- Sveikatos stebėjimas: Periodiškai tikrinkite savo kraujo lipidų lygį, gliukozės koncentraciją kraujyje ir kitus sveikatos rodiklius, reguliariai lankykitės pas savo gydytoją“, – pataria O. Savickaitė.
Asta Krušnienė paantrina, kad Išties didelę įtaką daro alkoholis, tad rekomenduojama kiek įmanoma sumažinti jo vartojimą, geriausia – atsisakyti visiškai.
„Taip pat būtina gydyti ar kontroliuoti gretutines ligas, būti fiziškai aktyviems, išlikti arba stengtis sugrįžti į normalų kūno svorį, valgyti subalansuotą ir sveiką maistą bei profilaktiškai tikrinti sveikatos būklę, atliekant reikalingus tyrimus, ir, žinoma, stebėti kokių vitaminų ar mineralų organizmui trūksta“, – komentuoja vaistininkė.
