Yra pasaulyje stebuklingai nuo seniausių laikų išlikusių vietų. Jose apsilankius lengva pajusti praeities dvelksmą ir šiek tiek primiršti šiuolaikiško žmogaus išdidumą. Juk senieji statiniai dvelkia nesumeluota didybe.
Mesa Verdės uolos
Maždaug 2 600 metrų virš jūros lygio žaliuojančio kanjono pavadinimas Mesa Verdė išvertus iš ispanų kalbos reiškia „žaliasis stalas“. Šiame Kolorado valstijoje nusidriekusiame nacionaliniame parke galite susipažinti su pirmykšte indėnų kultūra, gyvenusia prieš daugiau nei 800 metų. Archeologai priešistorinę indėnų žemdirbių tautą vadina anasaziais. Ši gentis anksčiau augino moliūgus, grūdus, pupas ir iš pradžių gyveno paprastesniuose namuose, būdinguose 600 m. po Kr. laikotarpiui. 1200 metais ant skardžio išilgai kanjono jie ėmė statyti akmenines daugiaaukštes struktūras – kai kuriose jų buvo įkurta net po 150 kambarių. Populiariausios lankytinos vietos čia „Cliff Palace“ ir „Spruce Tree House“. Pastaroji – trečia didžiausia uolinių šlaitų gyvenvietė, klestėjusi maždaug nuo 1211 iki 1278 šios eros metų. Gyvenvietėje indėnai sulaukdavo ankstyvo pavasario, saulės šilumos, tačiau čia dėl vandens stygiaus negalėjo gyventi daugiau nei 100 žmonių. Iki 1300 metų visa gentis išvyko iš Mesa Verdės, tačiau išlikę pastatų griuvėsiai dar iki šios dienos atrodo nepriekaištingai. Vietiniai kaubojai anasazių gyvenvietes rado palyginti neseniai – apie 1880-uosius. Tokiu radiniu susidomėję ir ėmę jį tyrinėti archeologai bei mokslininkai įsitikino, kokie išmintingi ir stropūs buvo anksčiau gyvenę žmonės.
Pelenuose paskendusi Pompėja
Pompėja – žymusis skaudžios tragedijos palytėtas miestas, kurį su 10–20 tūkstančių gyventojų gyvybių 79 m. po Kr. palaidojo išsiveržęs Vezuvijaus ugnikalnis. Iš jo pasklidusios nuodingos dujos, krintantys įkaitę pelenai ir uolienos pražudė daugelį nespėjusių pasitraukti miestiečių. Kadaise garsėjęs turtais klestintis miestas šiandien tėra griuvėsiai. Vis dėlto jie traukia ne tik paprastus turistus, bet ir archeologus, kurie čia tyrinėja senuosius romėnų pastatus, namų apyvokos reikmenis ir meno kūrinius. Dauguma radinių iš Vezuvijaus išsiveržimo nuniokotų vietovių saugomi Neapolio archeologijos muziejuje. Pačioje Pompėjoje stovi ištisi tuometinių gyventojų namai, nors daugumoje išlikę tik pirmieji jų aukštai. Miesto lankytojai gali apsilankyti ir turtingų prekiautojų namuose, kurių sienos puoštos freskomis, vaizduojančiomis klasikines mitologines scenas.
Tikalio miesto paslaptis
Tikalis – vienas didžiausių majų civilizacijos miestų, kuriam klestint gyveno daugiau nei 200 tūkstančių gyventojų (maždaug 200–850 m. Pr. Kr.). Kai klasikinio laikotarpio majų civilizacija sunyko, miestas buvo apleistas ir visiškai pasiglemžtas džiunglių. Tikalyje yra tūkstančiai senovinių pastatų ir šventyklų, kurių tik mažą dalį ištyrė ir nuo džiunglių augmenijos išvalė archeologai. Įžymiausi Tikalio pastatai – šešios didžiulės Mezoamerikos laiptuotosios piramidės. Kai kurios jų yra 60 metrų aukščio. Manoma, kad Tikalis – viena nedaugelio tokia stipria energija pasižyminčių vietų pasaulyje.
Vaikštinėjant po Petrą
Petra – archeologinė vietovė, garsėjanti akmens statulomis, išskaptuotomis uolose dar I amžiuje pr. Kr. Tai buvęs nabatėjų genties miestas – tikrų tikriausias šedevras. Uolose iškalti nuostabūs rūmai ir labai daug laiptuotų takų, vedančių į aukštus statinius. Ne veltui jis įtrauktas į naujai sudarytą Septynių pasaulio stebuklų sąrašą.
Nabatėjai Petroje buvo pastatę daug šventyklų, kurios, skirtingai nuo nekropolių, yra ne iškirstos uolose, o stovi kaip atskiri statiniai. Iki šiol Petroje išliko maždaug 800 įspūdingiausių architektūrinių paminklų.
Tačiau žinomiausias mieste yra Iždo pastatas (Al Khazneh), kurio nuostabų fasadą galėjote išvysti daugelyje kino filmų. Tai iškirstas iš ryškiai rožinio smiltainio 40 metrų aukščio statinys.
Vakarų pasauliui Petrą 1812 metais surado šveicaras Johannas Ludwigas Burckhardtas. Smiltainio grožis ir akmenyje iškalti šventyklos rūmai palieka neišdildomą įspūdį, per dieną čia apsilanko daugiau nei penki tūkstančiai turistų. Apmaudu tik dėl to, kad rūmai buvo smarkiai apgadinti dar XX amžiaus pradžioje, kai į ornamentus buvo šaudoma tikintis, kad pavyks atrasti juose neva paslėptų pinigų. Tos šūvių žymės iki šiol matomos šventyklos sienose.
Parengė Rasuolė Čepulinskaitė
