REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Įspūdinga pergalė televizijos šou – kartu su Aiste Pilvelyte iškovotas „Auksinis mikrofonas“ – žinomam verslininkui Romui Bubneliui pernai padėjo bent psichologiškai atsipūsti po alinamo darbo atkuriant buvusio vadovo šeimos nustekentą Šiaulių „Gubernijos“ alaus daryklą.

REKLAMA
REKLAMA

Romui Bubneliui gyvenime teko irkluoti, kaip jis pats sako, įvairias galeras: pabūti ir milijonieriumi, ir dienraščio fotografu, ir šiltnamių kombinato direktoriumi.

REKLAMA

Nuo 2007-ųjų pavasario verslininkui R.Bubneliui bendrovės valdyba patikėjo vadovauti Šiaulių „Gubernijos“ alaus daryklai, kurioje jau pirmomis darbo dienomis aptikta daugybė įtartinos veiklos požymių.

Kreipęsis į policiją dėl galimų nusikaltimų R.Bubnelis vos pats netapo nusikaltėliu, o teisėsaugininkų cinizmas bei atsainus požiūris į valdiškas pareigas priminė laukinę praėjusio dešimtmečio pradžią.

- Teko girdėti, kad vadovauti „Gubernijai“ išvykote palikęs gerą darbą maloniame kolektyve? – paklausėme R.Bubnelio.

REKLAMA
REKLAMA

- Tikrai, prieš dvejus metus turėjau labai gerą darbą – buvau Pagirių šiltnamių generalinio direktoriaus pavaduotojas. Iš tiesų dirbau šiltnamio sąlygomis: tarp agurkų, pomidorų, gėlių, aplink jas dūzgiančių bičių. Pagiriuose pastebėjau, kad aplinkoje, kur viskas auga ir žydi, net žmonių santykiai kur kas geresni nei kitur.

- Kas jus nunešė į tą galerą, kuri vadinasi „Gubernija“?

- Deja, ta galera pasirodė priaugusi prie dugno tarsi šaknimis. Nepajudinsi. O pajudinti prikalbino mano geras draugas, vienas „Gubernijos“ akcininkų. Juo labiau kad jis prasitarė, jog „Gubernijos“ reikalai prasti. Regis, iš alaus verslo turėtum gerai gyventi, tačiau lindo vien tik nuostoliai. Buvo įtarimų, kad vienus akcininkus apgaudinėja kitas – tuomet jau buvęs daryklos direktorius Romualdas Dunauskas ir jo šeima.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Ką radote atvykęs dirbti į Šiaulius?

- Jei būčiau žinojęs, kokie iš tiesų tragiški alaus daryklos rodikliai, vargu ar būčiau palikęs šiltnamius. Radau milijonus skolų, krūvą nenaudingų sutarčių. Pavyzdžiui, vienam prekybos centrų tinklui gamykla virė alų už kainą, mažesnę nei savikaina. Kuo daugiau virė, tuo daugiau nuostolių patyrė. R.Dunausko laikais sutartys buvo pasirašomos taip, kad iš esmės jų net negalėjai nutraukti.

Baisios buvo ir eksporto sutartys. Į Izraelį veždama alų „Gubernija“ beveik primokėdavo! Man buvo aiškinama, kad taip reikia eiti į naują rinką – produkciją brukti už ačiū. Nesąmonė.

REKLAMA

Netrukus prekiautojai Izraelyje atsargiai prasitarė, kad už tą alų būdavo atsiskaitoma dviem būdais: ofi cialiai ir nelegaliai. Sako, net banko kortelės buvo išduotos „juodiems“ pinigams į tam tikras sąskaitas pervesti.

Tarp akcininkų radome ir neapmokestinamųjų kompanijų, kurioms atstovavo buvęs vadovas R.Dunauskas. Išsiaiškinome, kad į Maskvą alus buvo vežamas vienos įmonės vardu, o įsipareigojimus prisiimdavo kita, esanti Minske. Alus kažkur dingdavo, niekas pinigų nesumokėdavo ir kaltų nebūdavo.

- Kodėl buvusi garsi ir gana nemažą rinkos dalį turėjusi alaus darykla staiga nusirito į tokį dugną?

REKLAMA

- To reikėtų paklausti buvusio direktoriaus ir vis dar „Gubernijos“ akcininko R.Dunausko. Kartais įmonei kenkia samdomi darbuotojai – esu matęs tokių dalykų. Tačiau kad taip elgtųsi akcininkai – Šiauliuose savo akimis išvydau pirmą kartą.

Palikdami pareigas darykloje, R.Dunauskas ir jo žmona pasiskyrė šimtatūkstantines išeitines išmokas, kurių nepasiėmė, nes kasoje nebuvo pinigų, todėl vėliau išsireikalavo jas per teismą.

R.Dunauskas garsiai šaipėsi: jeigu muzikantas ( t.y. aš) verda alų, gamykla tikrai bankrutuos. Tai jis skelbė valdomas nematyto pykčio, tarsi apsėstas, tad net ir dabar, jau praėjus metams nuo tada, kai palikau „Guberniją“, bažnyčioje visada pasimeldžiu ir uždegu žvakelę už R.Dunauską. Gal bent Viešpats padės žmogui susivokti, kur jis nusirito ir dar ritasi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Kaip dabar skelbiama spaudoje, tapęs „Gubernijos“ vadovu, įtarėte ir nemažą vagystę?

- Pastebėjome, kad iš gamyklos išvežta PET butelių pilstymo įranga, verta daugiau nei 400 tūkst. litų. R.Dunauskas negalėjo pasakyti, kur ji dingo. Išsiaiškinome, kad linija parduota jo paties dukros Linos Dunauskaitės, taip pat daryklos akcininkės, įmonei „Linos namai“, o vėliau pusvelčiui perrašyta „Druskininkų rasos“ įmonei. Tik už šiuos įrenginius jokių pinigų pati „Gubernija“ niekada nėra gavusi.

Buvę vadovai apskritai niekada nemėgo mokėti pinigų – iki manęs daryklos darbuotojai atlyginimus gaudavo vokeliuose. Todėl, juos panaikinus, be abejo, algų biudžetas labai išaugo, o tai atsiliepė fi nansiniams rezultatams.

REKLAMA

- Ar dėl galimos įrangos vagystės kreipėtės į policiją?

- Parašiau pareiškimą dėl PET butelių pilstymo įrangos dingimo iš gamyklos. Pridėjome didžiausią krūvą dokumentų, manėme, kad taip palengvinsime tyrėjų darbą. Nors pareiškimas buvo įteiktas baigiantis darbo dienai, jau kitą rytą mane užsipuolė R.Dunauskas, piktindamasis, ko aš ieškau. Kaip paprastas pilietis galėjo sužinoti tokią informaciją – belieka spėlioti.

Mane išsikvietęs šiaulietis tyrėjas iš pradžių elgėsi gana agresyviai. Paskui, kiek aprimęs, pasiūlė aplankyti tuometinį Šiaulių policijos viršininką Vidą Maigį. Radau jį kabinete. Viršininkas sūpavosi kėdėje užsidėjęs koją ant kojos, o aš stovėjau įsitempęs tarsi būčiau jo pavaldinys. Stoviu, laukiu, o jis pradeda klausinėti – kaip sekasi, ar gamykla išsikapstys? Buvau kupinas vilties, kad jei jau kontrolės ėmėsi pats policijos vadas, pavyks atgauti „Gubernijos“ turto už beveik pusę milijono.

REKLAMA

Tačiau viršininkas staiga ėmė moralizuoti, kad aš veltui ieškau, niekas vis tiek nieko neras, bus pratemptas laikas ir kaltų nesužinosime. Neva galima pabandyti ieškoti, bet, suprask, vis tiek veltui. Apstulbau.

Grįžau pas tyrėją ir dar kartą paaiškinau, kad įmonė yra paprasčiausiai apvogta. Ir perspėjau, kad jeigu čia, Šiauliuose, visi vieni kitiems – draugai, bičiuliai ar giminės, manęs tai nesustabdys – nesu berniukas.

- Tada policija ėmėsi ieškoti dingusios įrangos?

- Iš to tyrimo nebuvo jokios naudos. Iš policijos mus pasiekdavo tik įvairūs raštai. Pavyzdžiui, dviejų puslapių laiške prašoma pateikti tam tik rus dokumentus. Skambinu tyrėjui, sakau, kad jis galėtų atvažiuoti tiesiai į gamyklą, išskirsime kabinetą ir vietoje bus galės pasiimti visus dokumentus, kokių tik pageidauja. Tegul eina į buhalteriją, kitus skyrius, atlieka būtinus poėmius ir t.t.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žmogus išties atvažiavo, dar ir su kolege. Pasikalbėjome. Tačiau netrukus vėl gavau raštą, kuriame buvo klausiama, kodėl nepateikiu prašytų dokumentų iki nurodytos datos. Jeigu jų nepateiksiu, tapsiu vos ne nusikaltėliu. Tai jau buvo visiška nesąmonė.

Tokie absurdai vyko net tuomet, kai policijai pranešėme, kur tuo metu buvo įrenginiai – tai papasakojo aparatūrą į Kauną vežę „Gubernijos“ vairuotojai. Tyrėjas ten nuvyko, rado kai kurias įrangos dalis, tačiau pagrindinio mechanizmo nerado. Nusikaltimo, sako, nėra!

Pats R.Dunauskas į apklausas nėjo, nors buvo kviestas ne kartą. Taip ir prisigyvenome iki Šiaulių teisėjo Vytauto Kursevičiaus nutarties, kuria prokurorai buvo įpareigoti nutraukti jau beveik baigtą PET butelių pilstymo įrangos vagystės tyrimą. Tokias nutartis, matyt, dar galima priimti tik Mėnulyje.

REKLAMA

- Tyrėjui nurodoma, kur yra pagrobta vertybė, įtariamieji – aiškūs, o vis tiek gaunate antausį?

- Tai, ką teko patirti dirbant „Gubernijoje“ iš teisėsaugos, būčiau galėjęs įsivaizduoti 1991–1993 metais. Pats tuomet sukausi versle, žinau daugybę būdų, kaip įmanoma susidoroti su verslininkais, įmonėmis, tyčiotis iš teisingumo. Dabar sunku net suvokti, kaip tokie žmonės gali dirbti teisinėje sistemoje.

Buvo laikai, kai aš turėjau savo fi rmą „LITPoliinter“. Turėjau ir banką, televiziją, radiją, parduotuvių tinklą. Dabar machinatoriai kuria visokias piramides ir tik naikina turtą. Tai, kas buvo mano sukurta kadaise, ir šiandien puikiai dirba, išskyrus radiją, kurį pardavė. „LITPoliinter“ televizija tapo LNK, buvo ne kartą parduota, ir iš to jos savininkai nuolat rankas šildėsi, užsidirbdavo milijonus. Mano sukurtas „Ancorobank“ tapo Medicinos banku.

REKLAMA

Iš manęs buvo viskas išlupta, likau be nieko, o jeigu tai, ką turėjau, dabar būtų mano, šiandien būčiau vienas turtingiausių Lietuvos žmonių. Tada man taip atsitiko dėl tokių pat policijos veiksmų, su kokiais susidūriau vadovaudamas „Gubernijai“. Tais gūdžiais laikais „LITPoliinter“ ir mane tiesiog smaugė, kad tik viską, ką sukūriau, išplėštų. Vienas Kauno policijos komisaras buvo net pasą atėmęs ir prigrasinęs, kad jeigu ko nors reikalausiu, apskritai areštinėje sėdėsiu.

Deja, ir šiandien Lietuvoje niekas nepasikeitė: ėjau į policiją ieškoti teisybės, tačiau pats vos nevirtau nusikaltėliu. Pajutę nebaudžiamumą, galimai brangią įrangą pavogę asmenys patys perėjo į puolimą ir, pasisamdę advokatus, įsigudrino uždėti turto areštą ne tik man, bet ir valdybos nariams, kurie siekė sugrąžinti išvogtą turtą.

REKLAMA
REKLAMA

Kita vertus, iš dalies man pavyko – per metus alaus darykla susigrąžino apie 4 mln. litų skolų iš buvusių 22 mln. Be to, įmonė vėl pradėjo normaliai dirbti, ją tarsi atgaivinome po tokio žvėriško nustekenimo.

Buvusio alaus daryklos direktoriaus elgesiu stebėjosi ir Šiaulių valdžia, su kuria radau bendrą kalbą jau po kelių mėnesių. Juk „Gubernija“ mieste buvo antroji pagal dydį mokesčių mokėtoja. Ir skanaus, tikrai lietuviško alaus virėja. Beje, Šiaulių gamykla buvo likusi vienintelė iš didžiųjų daryklų, nenaudojanti alaus skiedimo vandeniu linijos.

- Kaip manote, kuo baigsis visos šios „Gubernijos“ istorijos?

Viskas priklausys nuo akcininkų, susitarti jiems neįmanoma, nes, mano galva, tektų kartu su Dunauskais grąžinti vokelių sistemą, plauti pinigus per neapmokestinamąsias firmas ir toliau dirbti nuostolingai. Vargu ar su tuo naujieji akcininkai sutiks. Tikiu, kad ir Šiauliuose teisybė nugalės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų