Apie JAV populiariąją masinę kultūrą nieko negaliu pridėti, ko, tarkim, nežinotų Kėdainiuose gyvenantis lietuvis. Jei jo (jos) amžius - tarp 13-kos ir 20-ties, greičiausiai apie tai išmano geriau už mane. Nuo JAV gaminamos populiariosios kultūros atsiriboti neįmanoma. Jos tarptautinė sėkmė stulbinanti ir visuotinai bergždžia niurzgėti, jog tai vien banalybės.
Banalybių netrūksta visur, tačiau kažkodėl tik JAV jas sugeba pagaminti tokios formos, kad jų geidžia, perka ir mėgdžioja visame pasaulyje. Tie, kurie čia įžvelgia kažkokius sąmokslus ir tvirtina, jog ją “grūda” ar “skiepija”, yra pametę ryšį su realybe. Nieko panašaus. Ne tik negrūda, bet nemažai stengiasi, kad jos už dyką negautum. Piratavimu užsiimantys jos daugintojai tai įtikinamai paliudytų. Jei trokšti amerikoniškos banalybės, prašom už ją užmokėti. Žinoma, ir Lietuvoje perkame bei pirataujame. Kodėl ji tokia geidžiama, nemėginsiu aiškinti. Pats to nesuprantu.
Tačiau rašau lietuviams, kurių nemažai daliai sąvoka “kultūra” dar išlaikė sakralinę prasmę. Gana ilgai gyvenu Lietuvoje, kad žinočiau, jog ištarus žodį “kultūra” reikia bent jau pasąmonėje pridėti būdvardį “elitinė”. Pas mus “kultūra” - reikalas rimtas, turime tam ir Kultūros ministeriją. JAV kultūros ministerijos nėra; taigi ar gali čia būti “kultūros”? Klausimas retorinis, nes skaitytojai atsako žiną. Yra jos čia su kaupu. Kokios tik nori. Nuo operų ir simfonijų iki pačių absurdiškiausių instaliacijų, kokių net ŠMC nedrįstų rodyti. Visko kur nors yra.
Kur nors. O tai reiškia dažniausiai Niujorke arba gal San Franciske. Aš čia gyvenu šalia ganėtinai provincialaus miesto, kuris vadinasi Vašingtonas, netoliese yra kiek labiau urbanistinė, bet taip pat daugiau sporto komandomis nei moderniu menu garsėjanti Baltimorė. Norint palyginti su Lietuva, tai išties neblogai, nes “elitinės kultūros prieinamumo” prasme esu panašioje padėtyje, kaip ir daugelis JAV gyventojų.
Apibendrintas palyginimas toks: elitinės kultūros turinys čia labiau tradicinis, mažiau “novatoriškas”, o jos prieinamumas Vilniuje kur kas geresnis.
Pirma susidorosiu su antruoju teiginiu. Jam pagrįsti tereikia paminėti kainas. Vašingtone operos spektaklio bilietas atsieina apie 80-120 dolerių, teatro - apie 40-80. Įėjimas į muziejus Baltimorėje - nuo 5 iki 15 dolerių (Vašingtone įėjimas į Smithonian muziejų - veltui, bet tai išimtis). Prie tų išlaidų reikia pridėti vykimo kainą ir laiką (bent valanda į vieną pusę) bei automobilio pastatymo išlaidas (10-15 dolerių). Ekonomistai apskaičiavę gali įsitikinti, kad įvertinus vidutinių algų dydį statistinis JAV pilietis sąlygiškai mokės ne mažiau už vilnietį, o vargo turės kur kas daugiau. Kad elitinės kultūros “prieinamumas” JAV žemesnis, patvirtins senieji ir naujieji emigrantai.
Grįžkime prie pirmojo teiginio, kuris kertasi su vyraujančiu įvaizdžiu. Teigiu, kad Vašingtono elitinė kultūra labiau tradicinė, o tai reiškia mažiau “moderni” ir “novatoriška” nei Vilniaus (kabutes rašau ne mėgindamas menkinti, bet todėl, kad tai neapibrėžti terminai; vartoju juos ta prasme, kaip “modernumas” suprantamas Vilniuje.). Pradėkime nuo operos ir baleto. Ir Vilniuje, ir Vašingtone tai per brangios meno formos, kad galėtum sau leisti ypatingą novatoriškumą. Vašingtone opera valdiškų subsidijų negauna, tad reikia dar labiau atsižvelgti į klientų skonį, užtat ir repertuare, ir spektakliuose vyrauja tradicija. Tokių pastatymų kaip, tarkim, Jurašo režisuota “Aida”, čia neteko matyti, tokių baletų kaip “Raudonoji Žizel” - taip pat ne.
Abiejuose miestuose “novatoriškumo” kartelės aukštis pakyla teatro scenose, tačiau Vilniuje kartelė - gerokai aukščiau. Tokie režisieriai kaip Koršunovas ar Nekrošius čia retai gauna progą pasireikšti. Repertuaras irgi labiau tradicinis. Be neišvengiamo Šekspyro (bet tradiciškiau pastatyto nei Eimunto Nekrošiaus), čia dabar rodomi Wilderio ir Gershvino spektakliai, mažiau šiuolaikinių autorių pjesių. Būna ir jų, bet kadangi teatras visiškai priklauso nuo lankomumo, jie trumpai išsilaiko. Paimkime konkretų pavyzdį. Kaip tik man atvažiavus laikraščiai skelbė, kad statomas “Shoping and F...ng” spektaklis. Rašybos klaidos nedarau, skelbimuose ir recenzijose spektaklio pavadinimas rašomas būtent taip.
Trumpas nukrypimas apie vulgarumą. Nors ir JAV viešoji kalbos bei vaizdo kultūra per pastarąjį dešimtmetį vulgarėjo, bet vis dėlto Lietuvoje šis procesas spartesnis. Tad nors Vilniuje netrūksta padejavimų apie mūsų “davatkiškumą”, bent jau šioje srityje esame pralenkę Vašingtoną. Pavyzdžiui, tokie žodžiai kaip “f...ng” (laikysiuosi JAV tradicijos) bendrojoje spaudoje nenaudojami. Nėra (išskyrus specialią spaudą, pavyzdžiui, “Playboy” ar pan.) to giminę pratęsiančio veiksmo vaizdavimo spaudoje, JAV televizijoje nepamatysi net nuogos krūties. Ar per naivumą, ar per nesusipratimą Lietuvoje nuogumas ir vulgarumas dažnai tapatinamas su “novatoriškumu” ir net “drąsa” (kabutės šiuo atveju būtinos). Jei jau taip būtų, išeitų, jog JAV gyventojai labai jau “nedrąsūs” ir “davatkiški”.
Tačiau nenuklyskim per daug į šalį. Spėju, kad skaitytojai vulgarumą geba atskirti nuo novatoriškumo. Tai akivaizdžiai sugebėjo ir recenzentė, kuri “Washington Post” laikraštyje įvertino “Shoping and F..ng” pastatymą. Paminėjusi kelis vykusius aktorinius darbus ir pridėjusi atsainiai pagiriantį žodį režisieriui, ji pagrindinę bėdą suvertė pačiai pjesei. Jos žodžiais, “tai pretenzinga ir nors palyginant neseniai parašyta, bet jau beviltiškai pasenusi pjesė. Joje vaizduojamos kančios bei mus šokiruoti dedamos pastangos remiasi banalia, jau daug kartų nuvalkiota “8-ojo dešimtmečio poza...”. Žiūrovai, matyt, pritarė šiam neigiamam vertinimui, nes spektaklis buvo baigtas rodyti po savaitės.
Suprantama, tai tik vienas pavyzdys, tačiau jis nemažai pasako. Ypač reikšmingas šiuo atveju recenzentės “8-ojo dešimtmečio” paminėjimas. Tai laikotarpis, kurį galima geriau palyginti su dabartiniu vyksmu Vilniuje. Tai buvo “pohipinis”, “gėlių vaikų” dešimtmetis, kai tas menininkų apspjaudomas “buržujus” dar buvo gana šokiruotas ir mokėdavo pinigus, norėdamas patekti į visokius eksperimentinius bei modernistinius teatrus. Geriau tada sekėsi ir instaliacijas rodančioms galerijoms. Bet taip buvo prieš daugiau kaip trisdešimt metų. Šiuo metu šokiruoti tą “buržujų” kur kas sunkiau - bilietų jis nebeperka, instaliacijų nebelanko. Buvusiems “gėlių vaikams” dabar per penkiasdešimt, jiems šitai irgi nusibodę, o jų vaikams tie pasenę “modernumai” tėra neįdomi praeitis. Beje, mėginti juos šokiruoti yra visiškai beviltiška. Atkaklieji užsilikę “modernistai” susibūrė keliose vietose. Pavyzdžiui, Niujorke, kur jie lanko vienas kito spektaklius ir instaliacijas. Vašingtone ar Baltimorėje jų nepakanka, kad susidarytų kritinė masė.
www.akiraciai.lt
