Po svetingo priėmimo pas Pacus, atmerkėme akis pačiame Salvadoro centre. Miestas budo. Ryte, žvelgiant iš viešbučio terasos, buvo sunku įsivaizduoti, kad šis, su šviesa vis aktyvėjantis gyvas organizmas, gali būti toks siaubingas. Vakar su Federiku jaunesniuoju kalbėjome apie gyvenimą čia.
- Girdėjom, kad Salvadore saugumas gerėja?
- Juokingos kalbos. Nė velnio čia niekas nesikeičia, jei kalbate apie nusikalstamumą. Prieš keletą metų buvo toks etapas, atsirado viltis, bet dabar vėl blogai. Ir įtraukęs dūmo, pabėrė faktų:
- Nuo metų pradžios Salvadore jau nužudyta daugiau nei 600 žmonių. Tai vos daugiau nei per du mėnesius. Tokioje mažoje šalyje. Štai užvakar, tik per vieną dieną, gyvybės neteko dvidešimt. Aišku, taip nutinka ne kasdien, bet skaičiai – nejuokingi. Pusę žuvusių – gaujų nariai, dalis – kažkokios tragiškos buitinės dramos. Tačiau yra ir labai didelis procentas visiškai atsitiktinių aukų. Viena priežasčių – jaunuoliai, norintys tapti maras, nariais turi nužudyti žmogų. Tiesiog šiaip. Toks bilietas.
Susikrovę daiktus radome tinkamo dydžio mašiną ir iš miesto centro patraukėme atgal į pasienį. Apie šimtą kilometrų. Planas buvo toks: išvykstam iš Salvadoro, grįžtam į Gvatemalą, sėdam į Veroniką ir bandom vėl čia įvažiuoti pro vieną, ar kitą iš dar likusių sienų. Spausti pagrindiniais keliais, niekur neužsibūti, ir pasistengti netapti taikiniu. Arba, jei nepasiseks, daryti dviejų dienų ratą per vingiuotus Hondūro kelius. Ten irgi ne kažkoks rojus. Hondūriečiai juokauja, kad nors vienoje srityje pirmauja pasaulyje – pagal nužudymus, tenkančius vienam žmogui. Linksmos kaimynės!
Bet, prieš imantis veiksmų, dar pabandėme pakalbėti su tuo pačiu, vakar mūsų mašinos į Salvadorą neįleidusiu muitinės vadu. Gal visą naktį jį graužė sąžinė, nemiegojo žmogus, blaškėsi, graužė save, o mes štai- vėl pasirodom ir leidžiam jam pasitaisyti. Skamba visai realistiškai.
- Ne, negaliu praleisti. - Vėl atkirto viršininkas tyliu balsu. – Nors.. jeigu rastumėt vieną trūkstamą dokumentą, įrodantį, kad žmogus, iš kurio pirkote automobilį, legaliai jį įsigijo iš ankstesnio savininko – gali būti, kad praleisim. Gal.
Jėga! Pagunda pasiekti Nikaragva tiesiausiu keliu, Hondūro teritorija vykstant vos du šimtus kilometrų, buvo neapsakomai didelė. Dabar nepasakosiu, kaip (kada nors aprašysiu, pažadu), bet tą reikiamą popierių mes gavome. Viršininkas jį persiuntė kažkam dar. Ir vėl penkios laukimo valandos karštyje ir dulkėse, šalia sunkvežimių, kiniškų prekių pardavėjų ir pakelėje kepamo maisto kvapo.
Ne. Tai paskutinis atsakymas. Ši mašina į Salvadorą įvažiuoti negali.
*#*&%^*@!!!! Gerai. Liko Hondūro variantas. Laikas sparčiai seko. Norėjome atsirasti kiek įmanoma arčiau sienos ir ryte, dar su tamsa patraukti iki naujo bandymo vietos. Panašėjome į žuvis, paleistas į akvariumą, bandančias patekti į laisvę. Baksnojom nosimi stiklą ir viskas perniek.
Veronika, įsižeidusi, kad buvo palikta šalia kelio visiškai viena, apsupta kelių surūdijusių prasčiokų, jautėsi traumuota. Ir pikta. Mums dar nepasiekus nakvynės ji pradėjo byrėti: atsikabino dar Meksikoje, keičiant generatorių, meistriukų blogai pritvirtintas ventiliatorius, sugedo benzino pompa ir dar ritė išėjo. Daiktas pats, žinoma, liko, bet kas iš to. Neveikė. Graži puokštė dovanų kalnų kelyje. Krapštėmės jau visiškoje tamsoje, kai iš jos išdygo du siluetai:
- Labas vakaras, kas nutiko? – ištarė vienas. Kito galvos numanomoje vietoje, tamsoje, matėsi tik smilkstanti cigaretės žiežirba. “Hm.. apiplėšimai pas juos prasideda visai neoriginaliai”, - pagalvojau. “Kaži, kur dabar jų bendrai? Drąsoka būtu tik dviems pradėti reikalus”.
- Nutarėm iškylą surengti. Mėgstam prie jaukiai žibintuvėlio spinduliu apšviesto motoro pasėdėti su draugais? Ką jūs?
- Mes mechanikai, namo važiuojam po darbo. Galim pažiūrėt irgi?
Angelai tepaluotais sparnais. Mandagūs, išmanantys, ką daro, greiti ir su savo įrankių dėže. Po dvidešimties minučių mes jau artėjome prie viešbučio.
Kitą rytą, vos prašvitus, vėl buvome kelyje. Ruošėmės trečiam žygiui iš Gvatemalos. Pasirinkome artimiausią Hondūro sieną, o iki jos likus vos dešimčiai kilometrų, vėl sustojome. Reikėjo rimčiau tvarkyti ventiliatorių. Dar kartą atgal, ieškant meistrų, turinčių suvirinimo aparatą. Nauja kolekcija lėtai slenkančių valandų karštyje, belaukiant dar vienos operacijos pabaigos.
Kombi mašinos – paprastos, jų mechanika nėra sudėtinga. Bet, važiuojant kalnų keliais, su stačiais pakilimais, suktais posūkiais ir netikėtais nusileidimas, tenka tikėtis siurprizų. Ir mums tai nėra didžiausia problema, žinojome, kad taip bus, todėl susitvarkom ir vėl judam. Kad tik būtų kur. O štai čia jau- bėda.
Į Hondūrą Veronikos irgi neįleido. Štai taip. Griuvo visi mitai, apie čia dirbančius korumpuotus muitininkus – buvome sutikti svetingai, maloniai, gražioje aplinkoje, kompiuteriais apstatytoje erdvioje patalpoje. Ta pati istorija – trūksta reikiamo dokumento. Meksikos popierių tvarkymo bėdos pasivijo mus įpusėjus keliui. Tuomet, kai jau atrodė, kad žingsnis po žingsnio, po Meksikos, Belizo ir Gvatemalos, toliau jau bus tik paprasčiau. Anaiptol. Priešais mūsų senąją damą išdygo aklina, gerai sumūryta, geležimi apkaustyta siena su akylais ir griežtais sargais. Laikas eina. Veronika tapo našta.
