REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

 Kokiu būdu kompanijos „PRS Guitars“ Paulas Reedas Smithas iš Merilendo virto iš mokslų nebaigusių vienišiaus stambiu prabangių gitarų gamintojų? Šį klausimą nagrinėja „Forbes“.

REKLAMA
REKLAMA

„PRS Guitars“ savininkas P.R. Smithas iš Merilendo taip atkakliai kovoja už kokybę, kad kartais paima nepakankamai kokybiškus savo meistrų darbus ir perpjauna juos pusiau. „Man tai yra išgyvenimo klausimas, – aiškina jis. – Mano kompanija išsilaikys, jei ant muzikos prekių parduotuvės sienos kabos dešimt gitarų, bet klientui labiau už kitas patiks mūsų.“

REKLAMA

Išgyventi aukščiausios klasės muzikos instrumentų rinkoje iš tiesų nelengva. Su metinėmis 43,5 milijonų dolerių pajamomis „PRS Guitars“, įkurtai 1985 metais, sunku kovoti su tokiais rinkos milžinais, kaip „Fender Musical Instruments“ (350 milijonų) ir „Gibson Guitar Corp.“ (325 milijonai). Todėl P.R. Smithas sausį įsigijo savo paties platintoją Didžiojoje Britanijoje (sandorio suma neatskleidžiama), kad iki metų pabaigos pradėtų tiesioginius tiekimus pardavėjams Europoje ir pasiliktų visą pelną sau.

REKLAMA
REKLAMA

P.R. Smithui dabar 57 metai, o gitaras gaminti jis pradėjo dar būdamas paaugliu, naudodamas bet kokias prieinamas detales ir medžiagas. Jokios specialaus išsilavinimo verslininkas neturi. Jo tėvas grojo džiazo grupėje, bet gyvenimui užsidirbdavo dėstydamas matematiką, todėl Paulas neturėjo pinigų aukščiausios klasės instrumentams. „Aš galėjau juos gauti tik surinkdamas juos pats“, – pasakoja P.R. Smithas. Dėl nepakankamų pastangų Paulas buvo pašalintas iš aukštosios mokyklos. Jis nusprendė išmokti staliaus amato. Tuomet išmoko ir gaminti gitarų korpusus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Įtempinėti stygas jam sekėsi geriau, nei jomis groti. „Kai aš grodavau gitara, visi išsilakstydavo. Kai aš išsitraukdavau gitarą, kurią pats pasidariau, susirinkdavo minia“, – prisimena Paulas. Pirkėjų jis ieškojo tarp gastroliuojančių atlikėjų. Tam, kad jis taptų sėkmingu verslininku, prireikė 10 metų. Vidutiniškai tik vienas iš 10 muzikantų, kuriems Paulas rodė savo gitaras, padarydavo užsakymą. Kiekvienam instrumentui prireikdavo apie mėnesį darbo.

Galiausiai, pasiekęs tam tikrą įdirbį, jaunasis meistras sukūrė keletą gitarų modelių, kuriuos norėtų gaminti, ir išvyko į kelionę po Rytų pakrantę, ieškodamas potencialių pirkėjų. Grįžęs namo su tam tikra pinigų suma ir papildomai pasiskolinęs iš draugų, jis įkūrė „PRS Guitars“. Prie pradinio kapitalo taip pat prisidėjo pirmieji kompanijos darbuotojai – tokie pat entuziastai, kaip ir jos įkūrėjas.

REKLAMA

2000 metais kompanijos pajamos sudarė 14 milijonų JAV dolerių, 2001 metais – 21,5 milijoną. P.R. Smithas susitelkė ties elektrinėmis ir akustinėmis aukščiausios klasės gitaromis. Vidutinė P. Smitho gitarų kaina – 3000 dolerių. Modelių, išleistų ribotų tiražu, kaina gali siekti 60 000. Nenuostabu, kad „PRS Guitars“ tapo mėgstamiausiu roko ir folk stiliaus žvaigždžių prekės ženklu, įskaitant tokius atlikėjus, kaip Carlosas Santana ir Alas Di Meola. „PRS Guitars“ gitaros gaminamos iš rinktinių raudonmedžio ir klevų medienos gabalų, paruoštų specialiose džiovinimo kamerose. Gabalai penkis kartus šlifuojami ir padengiami aštuoniais ypatingai plonais lako sluoksniais. Šiemet kompanijos cechas Stivensvilyje išleido apie 13000 gitarų. Dar 25000 instrumentų – vadinamųjų „student edition“ po 700 dolerių – pagamino partneris Pietų Korėjoje.

REKLAMA

P.R. Smithui pasisekė, kai 1975 metais jis su savo gitara pateko į Tedo Nugento persirengimo kambarį ir roko muzikantui pareiškė: „Jeigu jūs neįsimylėsite šios gitaros, aš grąžinsiu jums pinigus“. T. Nugentas iki šiol turi tą gitarą. 1980 metais P.R. Smithas tokiu pačiu būdu susidraugavo ir su C. Santana. Žymiojo muzikanto, kuris „PRS Guitars“ pavadino „Gitarų pasaulio Ferrari“, palaikymas padėjo P.R. Smithui pasidaryti sau vardą tarp muzikantų. Ir tarp žymių pardavėjų, tokių kaip Rudy Pensa. Jis pirmą kartą susitiko su P.R. Smithu aštunto dešimtmečio pabaigoje, kai jis su keliomis gitaromis atėjo į „Music Shop“ Manhatane. „Aš įvertinau gitarų kokybę ir pasakiau: Dieve mano, jos įspūdingai atrodo ir skamba“, – pasakoja R. Pensa, kuris per metus savo dviejuose parduotuvėse Niujorke parduoda 40-50 „PRS“ gitarų ir turi keletą egzempliorių savo asmeninėje kolekcijoje. Jis teigia, kad kai paimi į rankas tokią gitarą, atsiranda toks jausmas, tarsi nuo Stradivari smuiko.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

To P.R. Smithas ir siekia. „Kad pasiektum tobulumą bet kurioje veikloje, reikia dirbti 10000 valandų. Man tikriausiai teko dirbti 40000 valandų“, – juokiasi jis. Tedas McCarthy, buvęs „Gibson“ prezidentas, 12 metų konsultavo P.R. Smithą tokiais klausimais, kaip stygų prilaikymo konstrukcijos ir elektrinės garso schemos. „PRS“ savininkas tvirtina, kad daugiau nei 80 proc. jo darbuotojų – pakankamai padorūs muzikantai. Ir motyvacijos programa pas jį atitinkama – nuolaidos firminėms gitaroms, vakarėliams, muzikos festivaliams. Bet jis yra reiklus viršininkas. „Kai Paulas kalba, visi klauso, – prisimena buvęs jo darbuotojas. – Kai jis darbe, visi apie tai žino ir kiekvienas supranta, kad nepasislėps nuo jo žvilgsnio.“

REKLAMA

Kadangi tokios gitaros – prabangos prekė, ekonominė krizė skaudžiai smogė „PRS“. 2009 metais apyvarta krito 12 proc. „Aš įsigijau namą prieš krizę, ir kitą dieną po griūties jis kainavo vos du trečdalius tos sumos, kurią aš sumokėjau“, – prisimena P.R. Smithas. Didelis išankstinių užsakymų portfelis padėjo kompanijai susidoroti su sunkumai, ir 2010 metais pajamos išaugo 30 proc. „Man niekada neteko taip sunkiai dirbti. Dabar padėtis geresnė, bet ji nėra tobula“, – tvirtina jis.

Situacija turėtų dar pagerėti įsigijus oficialų platintoją Europoje „Headline Music“. Kompanijos įkūrėjas ir generalinis direktorius Gevinas Mortimeris, pardavinėjant „PRS“ gitaras nuo 1999 metų, tvirtina, kad naujų užsakymų skaičius Europoje ir toliau auga. Pirkėjai Anglijoje neretai važiuoja 500 kilometrų nuo namų iki parduotuvės vien tik dėl to, kad įsigytų „PRS“ gitarą. „Paulas gali pareikšti: tai yra ideali gitara su geriausiu skambėsiu, o po mėnesio ar netgi po kelių savaičių pasakys: ne, pamirštam apie ją. Jis niekada nenustoja ieškoti ir tikriausiai niekada nenustos. Tai kartais gniuždo. Bet tai labai įkvepia“, – pasakoja G. Mortimeris.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų