Apie tai psichologė J. Donskienė šnekėjo „Žinių radijo“ laidoje „Kultūros sunkiasvoriai“.
Kaip kaimas atrodo Lietuvoje šiandien?
Jolanta Donskienė: Jis yra įdomus. Vienas yra tas kaimas, kurį turbūt matome per televiziją. Aš pati žiūriu LRT.lt, nors neturiu televizoriaus, turiu projektorių ir kompiuterį. Man įdomu suprasti, kaip žmonės gyvena ne miestuose, ne didmiesčiuose. Dabar yra daug laidų apie gyvenimą toliau nuo miesto ir jose pamatai tikrai laimingų žmonių, kurie užsiima veikla, tapusia jų pragyvenimo šaltiniu.
Jie kalba apie gyvenimą gamtos ritmu, ramybę, vidinį sugrįžimą į save. Aš tai labai gerai atpažįstu ir suprantu. Gyventi kaime yra didelis komfortas ir prabanga. Lietuva yra sąlyginai nedidelė, todėl net gyvendamas kaime gali nuvažiuoti į miestą, į kultūrinius renginius ir visai sėkmingai juose dalyvauti.
Gyveni gamtoje, dirbi mieste. Tikriausiai visai kitas tempas, patyrimas?
Jolanta Donskienė: Jeigu esi jautrus, negali nepastebėti skubančių, bėgančių, susirūpinusių, vėluojančių žmonių. Negalime neigti, kad tokie dalykai mūsų neveikia.
Tu ryte atsibundi ir girdi kaip šarkos suskrido į kiemą. Arba ketvirtą ryto išgirsti gerves, jos suskrenda į slėnį visai šalia manęs, o vėliau skleidžia stipresnį garsą, kai moko savo jauniklius. Tas garsas yra mielas ir malonus, bet kartu jame yra ir tam tikro liūdesio. Tu nori nenori esi priverstas visa tai girdėti.
Girdi ir kaimo šunis, kurie loja pagal tai, ar į kaimą atėjo svetimas žmogus, ar pasirodė stirna. Šią žiemą, kai buvo daug sniego ir iki minus 22 laipsnių šalčio, stirnos net ateidavo pas kaimynus ieškoti obuolių. Ryte matai jų pėdsakus, naktį girdi lojančius šunis. Žodžiu, čia yra gyvenimas.
Aš nebandau to romantizuoti. Tiesiog gyvendamas kaime tu gauni šiuos dalykus ir supranti, kad jie suteikia ramybės bei gyvenimo grožio. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus turi savo matymą, supratimą ir savo laimės pojūtį tai, kaip jis jaučiasi gerai.
Ar nemanote, kad šiuolaikinis miesto žmogus kaimą dažnai mato kaip liūdesio, senatvės ir nedarbo vietą, o jūs griaunate šį mitą, parodydama kaimą kaip džiaugsmo, laimės ir erdvės šaltinį?
Jolanta Donskienė: Čia aš kalbu apie save, apie tai, ką matau ir kaip matau žmones, kurie yra sustoję ties 90-aisiais, nepriklausomybės pradžioje. Jeigu žmogui šiandien per 70 metų, tada jam buvo apie 40. Jis gyveno kolūkinėje realybėje, kur viskas buvo paremta aiškiomis taisyklėmis: jeigu turi – gauni, jeigu taip elgiesi, taip ir bus.
Kai kurie žmonės taip ir liko sustoję, jie yra prislėgti, kartais piktai žiūri į pasaulį, vartoja alkoholį, žiūri laidas apie tariamai neteisingą Lietuvą ir įsitikinę, kad apie ją žino daugiau už kitus. Aš su tokiais žmonėmis susiduriu ir bandau suprasti: kodėl jie sustojo? Kodėl nėjo į priekį, nebandė kažko keisti?
Man atrodo, svarbu čia nekalbėti apie „žemesnį intelektą“, o apie žmogaus poreikius, smalsumą ir norą suprasti. Tie, kurie turėjo šeimoje žinojimą apie nepriklausomybę, pasipriešinimą, tremtis, turėjo tam tikrą vertybinį užnugarį. Tai padėjo jiems po nepriklausomybės judėti į priekį, o ne vien kaltinti tuos, kurie šiandien geriau gyvena, ūkininkus ar daugiau žemės turinčius žmones, esą jie kažką pavogė ar praturtėjo nesąžiningai.
Tai ypač gerai pajutau pradžioje, kai su Linu nusprendėme įsigyti namą Šeteniuose, šalia Milošo dvaro. Tą vietą pamilome 2002-aisiais, o 2009-aisiais ten įsigijome namą. Juokais sakau, kad užkasiau Briuselio algą ir išdygo namas. Namą kūrėme kaip atvirą erdvę: jame buvo didelis kambarys su projektoriumi, kad Leonidas galėtų susitikti su studentais, o prireikus galėtų apsistoti ir žmonės, netilpę Milošo centre.
Kaimynai mus stebėjo ir turėjo įvairių įsivaizdavimų. Kartą, kai kapojau malkas, kaimynė per tvorą teatralizuotai pasakė: „Nemačiau aš, kad dar milijonierė malkas kapotų.“ Tokie pokalbiai parodė, kad kai kuriems žmonėms vis dar sunku priimti mintį, jog kažkas gali praturtėti sąžiningai. Išlieka sovietinis įsitikinimas: jeigu žmogus praturtėjo, vadinasi, jis kažką padarė negerai. Taigi kaime yra visko: labai nuostabių ir įdomių žmonių, bet yra ir užstrigusių, nuliūdusių, depresyvių. Visa tai yra kaimo tikrovė.
Kalbėdami galime padėti vieni kitiems
Kaime susiduriame su pykčiu, užsigavimu ir socialinėmis problemomis. Kaip, jūsų manymu, būtų galima sumažinti įtampą, susikalbėti ir geriau suprasti vieniems kitus?
Jolanta Donskienė: Tai sudėtingas klausimas. Leonidas laidoje „Be pykčio“ labai unikaliai kalbino žmones, net ir tuos, kuriems pats nepritarė ar su kuriais tam tikrais klausimais jautė priešiškumą.
Man atrodo, kad žmogus, suvokiantis savo gyvenimą kaip galimybę, gali pasirinkti, į ką kreipti dėmesį ir kokioje pusėje būti. Žmogus, kuris gali vaikščioti, matyti aplinką ir rinktis, turi galimybę pastebėti ir gerus dalykus.
Gyvenimo kokybė labai priklauso nuo to, ką matai, į ką susitelki ir ką perduodi kitam. Jeigu matai tik dumblą, apie tą dumblą ir kalbi, keiki valdžią ir visą pasaulį.
Bet jūs sakote, kad tai yra žmogaus pasirinkimas. O jeigu jis būtų gimęs tokioje šeimoje, kurioje nuolat matė alkoholį, smurtą, nepriteklių ir kančią, ar jis iš tikrųjų turėtų galimybę pakeisti savo gyvenimą?
Jolanta Donskienė: Aš manau, kad labai daug vaikų, gimusių tokiose šeimose, vėliau išvažiavo gyventi į Angliją, Ispaniją ar kitur. Dabar važinėdama po Lietuvą matau atnaujinamus tėvų ar senelių namus, dažnai jie sutvarkyti labai paprastai, protingai, be 90-ųjų metų prabangos demonstravimo. Atrodo, kad žmonės grįžta į Lietuvą ir kuria čia kitokią gyvenimo kokybę, nori, kad jų vaikai čia augtų ir eitų į mokyklą. Todėl aš labai nemėgstu apibendrinimų. Negalime pasakyti, kad visi žmonės iš tokios aplinkos pasirinko vienodai ar turėjo vienodas galimybes.
Man tai primena Ameriką. Su Linu ten buvome keturis kartus, iš viso praleidome ketverius akademinius metus. Ir nors buvau ten tiek laiko, negalėčiau sakyti, kad pažįstu Ameriką, ji per didelė ir neaprėpiama. Tas pats ir kalbant apie žmones. Jeigu žmogus augo šeimoje, kurioje buvo vartojamas alkoholis, turime žiūrėti į kiekvieno gyvenimą atskirai: vienas kuria šeimą, dirba, kitas gali būti patekęs į kalėjimą. Todėl aš labai nenorėčiau apibendrinti.
Jeigu kalbame apie „dvi Lietuvas“, man atrodo, kad jų yra dar daugiau. Žmones šiandien stipriai veikia ir informacinis užterštumas. Telefonuose per kelias minutes galime pamatyti, kas vyksta Australijoje, politikoje, bet kartu vartojame ir daugybę visiškai beverčio turinio. Tai taip pat formuoja mūsų mąstymą. Prie to prisideda ir televizijos laidos, kurios nuolat rodo „liūdną Lietuvą“.
Kaimas ir miestas taip pat nėra tokie skirtingi, kaip gali atrodyti. Mieste tos pačios problemos tiesiog mažiau matomos. Daugiabutyje žmonės dažnai nepažįsta savo kaimynų, o kaime kaimynas gali gyventi už šešių ar dešimties kilometrų, tačiau vis tiek būti draugas, žmogus, kuriam gali paskambinti ar nuvažiuoti prireikus pagalbos.
Man tai ir yra gyvenimo kokybė, kai aplink save turi žmonių, kuriuos pažįsti, matai ir kuriais gali pasikliauti. Mieste įvairovė kartais gali atrodyti nepažįstama ir dėl to kelti nepasitikėjimą. Pavyzdžiui, pamatai kitos odos spalvos žmogų ir pagalvoji: „O kodėl jis čia?“ Nors jis gali būti tiesiog studentas.
Todėl svarbu suprasti, kad žmogaus požiūrį formuoja labai daug dalykų: jo aplinka, patirtys, informacija ir santykiai su kitais žmonėmis.
Milošas yra rašęs, kad šiandien praradome gebėjimą diskutuoti ir girdėti vienas kitą, vietoje dialogo keičiamės monologais. Ar, jūsų, kaip psichologės, manymu, įmanoma susikalbėti su piktu žmogumi ir jį suprasti?
Jolanta Donskienė: Taip, bet greta monologų šiandien yra ir didžiulis dialogo poreikis. Žmogus dažnai kalba monologu todėl, kad jaučiasi neišgirstas ir nesuprastas. Su piktu žmogumi galima susikalbėti, jeigu iš tikrųjų juo susidomi. Galima pasakyti: „Aš bandau tave suprasti, bet pasakyk, kodėl tu taip galvoji. Aš noriu suprasti“. Tada paliečiami giluminiai žmogaus poreikiai, juk socialumas mums yra prigimtinis. Žmogui svarbu pajusti, kad kažkam rūpi jo mintys ir net jo pykčio priežastys.
Žinoma, dialogas turi turėti ribas. Jeigu žmogus pradeda užgaulioti, ne viską privalai priimti. Tačiau jeigu yra galimybė kalbėtis ir bandyti suprasti, verta tai daryti.
Man neramu ir dėl to, kad žmonės kartais nebeatpažįsta blogio ar antivalstybinės veiklos. Galima kritikuoti tam tikrą judėjimą ar su juo nesutikti, bet kartu turime gebėti atpažinti ir įvardyti tai, kas yra blogis. Ypač dabar, kai pasaulis yra toks trapus.
Kai įsigiliname į žmogaus pyktį, dažnai pastebime, kad jo šaknys slypi vienišume. Kaip galėtume visi prisidėti prie bendruomeniškumo stiprinimo ir artimesnio ryšio vieni su kitais, ypač šiuo neramiu metu?
Jolanta Donskienė: Kodėl mes ryte prausiamės? Tam, kad dieną jaustumėmės geriau. Tai kodėl negalime taip pat kurti kokybiškesnio, gražesnio gyvenimo, ne dirbtinai, o tiesiog sąmoningai. Kodėl taip fokusuojamės į neigiamus dalykus?
Gal čia jau reikėtų jūsų klausti: kodėl žiniasklaida taip dažnai renkasi nelaimes, nusikaltimus, mirtis ir kitus neigiamus įvykius? Žmonėms nuo seno smalsu sužinoti, kas atsitiko, kas žuvo, kas buvo nužudytas. Bet tai jau atskira tema, žmogui reikia. Jeigu to nebūtų, niekas nespausdintų.
Man atrodo, svarbu klausti savęs: kas man trukdo šiandien kurti kokybišką kasdienybę, net kai pasaulis yra trapus, nenuspėjamas ir neramus? Kartais tiesiog reikia sustoti ir pagalvoti, kas iš tiesų trukdo. Tai ir yra tam tikra smegenų higiena. Kiti žmonės tiesiog gyvena, džiaugiasi, prisiima atsakomybę, vertina tai, ką turi, ir supranta gyvenimo laikinumą,jiems nereikia jokių sudėtingų teorijų.
O piktas žmogus dažnai užsisklendžia savo „dumble“ ir bando į jį įtraukti kitus. Tas negatyvumas yra užkrečiamas. O ko tu tą žmogų taip giri? Ar nematai jo blogųjų pusių? Bet juk išminties nereikia, kad pamatytum blogį. Daug svarbiau žmoguje pastebėti tai, kas gera. Kai įvardinu žmogaus gerąsias savybes, aš jį ne per daug giriu, tiesiog įvardinu faktą, kuris mane džiugina. Tam jau reikia išminties – pamatyti ir įvardyti tai, kas žmoguje gera.
Ar nėra taip, kad apie kitus mums psichologiškai lengviau galvoti blogai, ieškoti paslėptų motyvų ir savanaudiškų tikslų, o save vertiname kur kas palankiau?
Jolanta Donskienė: Prisimenu, kai Leonidui buvo pasiūlyta atstovauti Lietuvos liberalams Europos Parlamente. Tuo metu jis buvo Klaipėdos universiteto dekanas, turėjo stiprų akademinį įdirbį, vadovavo mokslininkams, buvo sukūręs aktyvią akademinę ir liberalų bendruomenę.
Gentvilas jį įkalbėjo kandidatuoti, sakydamas, kad savo laikysena, laidomis, knygomis ir tekstais jis geriausiai galėtų atstovauti Lietuvos liberalams. Leonidas ilgai svarstė, bet galiausiai pabandė ir laimėjo. Tada aš pirmą kartą labai aiškiai pajutau, kokia gali būti politika. Prasidėjo kalbos, kad jį „maišys su žemėmis“. Bet aš dėl to buvau rami, nes žinojau, kad Leonidas yra absoliučiai švarus žmogus. Juokaudavau, kad jis turbūt net gydytojui saldainių dėžutės nėra davęs.
Žinoma, tai nereiškia, kad žmogus gyvenime nepadaro klaidų. Bet Leonidas galėjo gyventi pagal savo sąžinę ir nebuvo pastatytas į situacijas, kuriose būtų turėjęs daryti nesąžiningus kompromisus. Todėl man labai ramu dėl jo gyvenimo, jis gyveno dorai ir dėl to aš jaučiuosi labai stipri.
Ką Leonidas Donskis pasakytų šiandien?
Jei Leonidas šiandien būtų gyvas, ant ko jis labiausiai pyktų? Ką jis norėtų pasakyti matydamas, kas per pastaruosius dešimt metų pasikeitė į blogąją pusę ir kuo labiausiai džiaugtųsi?
Jolanta Donskienė: Jei kalbėtume apie tai, kuo Leonidas džiaugtųsi, manau, pirmiausia – galimybe dirbti su jaunais žmonėmis. Jis juos labai vertino ir nuoširdžiai manė, kad į jaunus žmones reikia investuoti. Jo paskaitos VDU buvo tokios populiarios, kad nebetilpdavo auditorijose ateidavo ne tik studentai, bet ir kiti žmonės.
O kalbant apie blogį, man atrodo, kad jį reikia įveikti kuriant gėrį. 2022 metais, prasidėjus sudėtingiems įvykiams, dar buvo aiški pusiausvyra – viena vertus, didelė grėsmė mūsų kaimynystėje, kita vertus, stipri demokratinė ir laisvę ginanti jėga už Atlanto.
Šiandien ta pusiausvyra keičiasi. Matome, kaip keičiasi JAV politika, jos vadovo elgesys ir požiūris į kitas šalis, pavyzdžiui, Kanadą ar Grenlandiją. Manau, Leonidui būtų labai skaudu matyti, kaip keičiasi tai, ką anksčiau laikėme stipria demokratijos ir laisvės atrama.
Leonidą labiausiai nuliūdintų tai, kad demokratijos ir laisvės citadelė šiandien ima keistis?
Jolanta Donskienė: Jo tekstai, parašyti dar 2015 metais ir šiandien skamba aktualiai. Per knygų pristatymus žmonės dažnai klausia: „Ką šiandien Leonidas pasakytų?“ Aš jiems sakau: skaitykite Leonido tekstus, ten viskas jau parašyta.
Aš nesijaučiu jo akademinio palikimo eksperte, tačiau matau didelį žmonių susidomėjimą. Po knygų pristatymų jie diskutuoja, ginčijasi, cituoja jo mintis, ieško konkrečių puslapių. Tai rodo, kad Leonido tekstai žmones vis dar įkvepia ir palaiko.
Manau, kad ir šiandien jis rašytų, šviestų, įvardytų svarbius dalykus ir primintų, kad kiekvienas žmogus gali prisiimti atsakomybę ir bent šiek tiek prisidėti prie to, kad pasaulis negriūtų.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
