Pašnekovai atskleidžia, koks darbuotojų „sekimas“ egzistuoja Lietuvoje, kodėl taip yra daroma ir ar vertėtų tokį elgesį įvardyti nelegaliu.
Nuomonės ypatingai išsiskiria dėl darbdavių teisės sekti darbuotojų veiklą, jei jie naudojasi įmonės technologijomis, ir ar atskaičiuoti nuo atlyginimo laiką, kai darbuotojas darbo metu užsiiminėjo pašaliniais dalykais, yra teisingas būdas kurti darbo santykius.
Sekimo technologijų vis daugėja
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė atkreipė dėmesį, kad pasitelkę technologijas darbdaviai gali legaliai sekti savo darbuotojus ir sėkmingai tą daro.
Ji įvardijo, kad jau dabar nestinga programinės įrangos, skirtos sekti darbuotojų darbą: nuo pelės judėjimo sekimo, „matančio“ kiekvieną žmogaus atsitraukimą nuo ekrano, iki veiklos ekrane ar internete fiksavimo, el. laiškų, asmeninių pokalbių, bylų stebėsenos ar tiesiog reikalavimo dirbti nuolat įsijungus kamerą.
„Kaip rodo žurnalistiniai tyrimai, darbuotojų liudijimai ar nutekinti vidiniai dokumentai, tokiems „žaisliukams“ verslai negaili įspūdingų sumų“, – teigė pirmininkė.
„Zoom“ planai nuskaityti susitikime dalyvaujančiųjų įsitraukimą ir emocijas, „Amazon“ vairuotojų judėjimo, vietos ir biometrinių duomenų stebėjimas, Didžiosios Britanijos apklausos duomenys, kad apie 60 proc. darbuotojų per pastaruosius metus susidūrė su stebėjimu darbovietėje – tai tik keletas pavyzdžių, kuriuos pateikė I. Ruginienė.
Jos teigimu, tai parodo, kaip darbuotojo privatumas ir sveikata vis labiau nuvertėja prieš tariamo produktyvumo vaikymąsi.
Konfederacijos pirmininkė pažymi, kad ypač neteisinga, jei sprendimai dėl darbuotojų samdymo, vertinimo, paaukštinimo, disciplinavimo ar net atleidimo lengvabūdiškai perduodami dirbtiniam intelektui, kuris gali ir suklysti.
I. Ruginienė atkreipia dėmesį, kad įstatymai beveik visose šalyse gerokai atsilieka nuo technologijų įsigalėjimo – toks darbuotojų sekimas ir asmeninių teisių pažeidimas turi būti aiškiai įvardyti nelegaliais veiksmais ir už tai turi grėsti sankcijos.
Tai, kas neuždrausta, yra leidžiama
Lietuvos darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus Dano Arlausko nuomonė kitokia.
„Aš manau, kad netikęs žodis yra „sekami“, aš sakyčiau – stebimi. Ir yra labai svarbu, kad stebimi būtent darbo laiku, o ne ką daro laisvalaikiu ar atostogų metu.
Mes turime suprasti labai paprastą dalyką, kad įmonė kuria bendrą gėrį, kuris yra visiems – darbuotojams, vartotojams, valstybei, nes mokami mokesčiai, atlyginimai, prisiimama atsakomybė už bendro gėrio kūrimą. Ir jei neturėsime tokio supratimo, tai nueisime į šoną ir iškraipysime prasmę“, – komentuoja pašnekovas.
Jis nurodo, kad jei kažkas įmonėje nesupranta, kad turi kurti bendrą gėrį, jis pradeda piktnaudžiauti: dirbti konkurentams, imituoti, kad dirba gaudamas atlyginimą ir pan.
Anot D. Arlausko, įmonė, atskirai stebėdama savo darbuotojus, gali suprasti, ar jie veikia efektyviai, ar sukuria tam tikrą vertę, taip pat, visa tai analizuodama, ji gali daryti išvadas, ką ir kur keisti, kaip tobulėti.
„Tad pasakymas apie sekimą – iš principo neteisingas. Bet sutinku, kad yra tokių verslininkų, kurie dėl įvairių paranojiškų įsitikinimų pradeda naudoti įvairias priemones.
Mes turime atskirti: yra tie, kurie stebi dėl gėrio, ir tie, kurie nepasitiki žmonėmis ir galvoja, kad kontroliuodami ir sekdami darbuotojus ką nors sužinos, kas jiems padės generuoti didesnius pinigus“, – tikina pašnekovas.
Kaip pavyzdį jis nurodo prekybos centrus, kuriuose technologijos nustato, kur dažniausiai žmonės eina, į kokias lentynas žiūri, ir nuo to priklauso prekių išdėstymas, kainos.
D. Arlauskas pažymi, kad čia irgi turėtų būti suprantama kaip žmogaus teisių pažeidimas, nes žmogus laisvalaikiu eina į parduotuvę ir yra garantuotas, kad jo niekas neseka: „Bet tokie dalykai įsigalioja, nes tai, kas neuždrausta, reiškia – galima.“
Darbuotojų sekimo ribos – tik rekomendacinės
Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (VDAI) atskleidžia, kad darbdavių siekis naudoti darbuotojų stebėsenos įrankius padidėjo pandemijos laikotarpiu, kilus pareigai užtikrinti galimybę darbuotojams dirbti nuotoliniu būdu.
Inspekcijos teigimu, kai darbdaviai naudoja darbuotojų stebėjimo priemones, jomis pradedami tvarkyti darbuotojų asmens duomenys, todėl tokiems veiksmams taikomas Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR).
Tai reiškia, kad darbdavys turi įvertinti, ar tikslams pasiekti tikrai būtini asmens duomenys, ar toks sprendimas adekvatus ir ar to paties negalima pasiekti mažiau privatumą ribojančiomis priemonėmis, sako inspekcijos atstovai.
Anot jų, darbdavys turi atsakyti į klausimą, ar galės tokį asmens duomenų tvarkymą pagrįsti bent viena teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlyga.
„Svarbu atkreipti dėmesį, kad darbuotojų stebėsena savaime nėra pažeidimas. BDAR yra technologiškai neutralus teisės aktas, vadinasi, juo nėra nustatytas technologijų, kurių naudojimas būtų apribotas ar draudžiamas, sąrašas“, – neslepia VDAI.
Jei gali valdžia, kodėl negali įmonės?
Svarstydamas apie darbuotojų „stebėjimo“ apribojimus įstatymu D. Arlauskas įsitikinęs, kad ėjimas draudimų keliu niekad nėra veiksmingas. Jei darbuotojų stebėjimas būtų aiškiai įvardytas nelegaliu ir už tai grėstų baudos ar panašūs dalykai, anot pašnekovo, tai būtų neefektyvu.
„Aš manau reikia eiti socialinio susitarimo keliu, o nemaišyti moralinių dalykų su teise, nes kai viską bandome reglamentuoti – nepasiekiame rezultato.
Kai įsikiša politikai, atmosfera tampa žymiai blogesnė. Manau, reikia eiti per kultūrinius dalykus, per supratimą, kas yra moralu ir amoralu“, – kalba pašnekovas.
Jis pamini, kad jeigu valstybė gali naudoti kokias tik nori funkcijas – stebėjimo, klausymo, vietos nustatymo – kad galėtų kurti bendrą gėrį, tai kas būtų, jei uždraustų tai daryti įmonėms – juk jos irgi kuria bendrą gėrį.
Kiekvienas šalutinis veiksmas lygus atlygio mažėjimui
Kaip informuoja VDAI, vien tai, kad darbuotojas naudojasi darbdavio suteiktomis priemonėmis, nesukuria teisinio pagrindo darbdaviui naudoti stebėjimo priemones.
„Pavyzdžiui, net jei darbdavys vidaus dokumentuose nurodytų, kad suteiktų įrenginių negalima naudoti asmeniniais tikslais, tokia nuostata savaime nesudarytų galimybių tikrinti įrenginių turinio ar kitaip stebėti naudojimąsi tokiu įrenginiu“, – atskleidžia inspekcijos atstovai.
Tačiau darbdavių konfederacijos direktoriaus teigimu, jei įmonė darbuotojui patikėjo stalą, kompiuterį ar telefoną, tai turi būti naudojama tik darbui.
„Aš galiu pasakyti iš asmeninės praktikos – vadovavau vienai bendrovei, kurioje dirbo nemažai žmonių. Patalpose buvo kameros ir visi buvo apie tai informuoti. Taip pat nebuvo galima naudotis įmonės ryšio priemonėmis, nesusijusiais su tarnyba tikslais.
Ir tai nebuvo slapta – viską įforminau legaliai, kad tai – įmonės turtas, todėl jis turi būti naudojamas įmonės tikslams. Juk net šventame rašte parašyta: jeigu tau buvo patikėta, iš tavęs gali būti pareikalauta“, – dalijasi D. Arlauskas.
Jis pateikė Amerikos kompanijos pavyzdį, kurioje esą naudojama programinė įranga aiškiai parodo, kiek tiksliai laiko žmogus dirbo įmonės naudai: jei jis lankė su darbu nesusijusius tinklapius, susirašinėjo su draugais, tas laikas išskaičiuojamas iš atlyginimo ir darbuotojas tai žino.
Darbuotojai turi apie tai žinoti
D. Arlauskas pabrėžia, kad labai svarbu suprasti tokį dalyką: jei atėjai į darbą, tai turi jį dirbti, o tas laikas turi būti skirtas bendram gėriui kurti. Anot jo, jei darbuotojas kuria gėrį sau – skambinėja draugams, nori patenkinti savo emocijas – tai yra piktnaudžiavimas įmone.
„O jeigu viskas yra slaptai – aš tam nepritariu, nes tai jau sekimas. Įmonei tai nepadeda, jei žmonės to nežino“, – sako jis.
VDAI taip pat atkreipia dėmesį, kad darbuotojams svarbu žinoti, kad jų informavimas yra vienas iš pagrindinių principų, t.y. jiems turi būti aišku, ką ir kaip darbdavys siekia stebėti, taip sudarant galimybę darbuotojui suprasti tokios stebėsenos proporcingumą, ribas ir prireikus, apie tai pranešti VDAI arba su ja pasikonsultuoti.
Inspekcija neslepia, kad kaip priežiūros institucija, ji sulaukia įvairios informacijos. Vis dėlto ji pabrėžia, kad darbuotojai, bijodami prarasti darbą, retai pateikia skundus dėl darbdavio veiksmų.
Ateityje skaitys darbuotojų mintis
Pasak D. Arlausko, stebėdama darbuotojus įmonė rūpinasi jų sveikata, darbingumu – jei darbuotojas pats nenori prisipažinti, kad jam blogai, kad negali susikaupti, ir dėl to imituoja darbą, įmonė tai žinodama gali suteikti jam laisvas dienas, anksčiau išleisti ar leisti pailsėti: „Jei tai tarnauja įmonei ir nepažeidžia žmonių interesų – tai kokia čia problema?“
Pašnekovo manymu, naujausia technologija ateityje bus dirbtinis intelektas, kuris nuskaitys darbuotojų mintis.
„Manau, čia tik laiko klausimas, kada tai bus. Ar tai gerai – antras klausimas, aš asmeniškai bijau tokio momento, bet viskas eina prie to, kad toks dalykas gali būti, nes mintys – tai irgi elektromagnetiniai impulsai ir juos galima nuskaičiuoti. Klausimas, tik kas tai sukurs pirmieji. Gal net dabar jau yra sukurti“, – spėja darbdavių konfederacijos direktorius.
Jis teigia nežinantis, kokias naujausias technologijas verslai naudoja Lietuvoje, nes, pasak jo, jei kažkas ir turi – tai nesigiria. Bet pašnekovas pažymi, kad ne visada apsimoka tokias technologijas turėti.
Kaip pavyzdį jis nurodo prekybos centrus, kuriems neapsimoka įsidiegti stipresnės apsaugos nuo vagysčių, kadangi ji kainuotų daugiau, nei per vagystes prarandama.
