• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Mums su­si­ti­kus apie 10 va­lan­dą ry­to, Li­na jau spė­jo ap­tar­nau­ti krū­vą žmo­nių. Vi­sų jų po­rei­kis vie­nas – iš­ger­ti al­ko­ho­lio.

REKLAMA
REKLAMA

Kai šach­tos de­ga

„Šian­dien net su­lau­kiau skam­bu­čio be vie­nos mi­nu­tės aš­tuo­nios – klau­sia, ko­dėl aš vė­luo­ju į dar­bą. Taip ir juo­kau­ju: esu vais­ti­nė-par­duo­tu­vė“, – sa­ko vie­nos Aly­taus ra­jo­ne esan­čios par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kė.

REKLAMA

Jos tei­gi­mu, nuo aš­tuo­nių iki pu­sės de­vy­nių prak­tiš­kai tik al­ko­ho­lio sky­rius kru­ta.

„Kaip sa­ko­ma, „de­ga šach­tos“ – žmo­nėms rei­kia pach­mie­liu­ko“, – tars­te­li pa­šne­ko­vė ir nu­ei­na ap­tar­nau­ti ke­lių par­duo­tu­vė­je su­si­rin­ku­sių klien­tų.

Li­na tei­gia, kad šis ry­ti­nis kon­tin­gen­tas daž­niau­siai per­ka stip­rų vy­ną – „Mo­ni­ku­tę“, „Šo­ką“, o „Gas­pa­do­rių“ vy­nas toks po­pu­lia­rus, jog per sa­vai­tę jo už­sa­ko net 180 bu­te­lių po 0,7 lit­ro. Vi­si „Gas­pa­do­rių“ bu­te­liai, pa­sak par­da­vė­jos, bū­na iš­par­duo­ti, o tai – tik vie­na iš 6 rū­šių, ku­rio­mis pre­kiau­ja.

REKLAMA
REKLAMA

„Al­ko­ho­liz­mas – di­džiau­sia kai­mo rykš­tė. Kaž­ka­da pa­gal­vo­jau, jei bet ku­riam, kad ir pa­čiam di­džiau­siam pi­jo­kui, pa­sa­ky­čiau, kad jis al­ko­ho­li­kas, šis ne­su­tik­tų, nes, sa­ko, „ge­ria kaip vi­si“. Yra šei­mų, ku­rios gra­žios, dir­ban­čios ir už­dir­ban­čios, tvar­kin­gos, bet jei tik ga­vo al­gą. Tai ne­ži­nau. Ir vy­ras, ir mo­te­ris ge­ria, – kai­mo ru­ti­na da­li­ja­si Li­na. – Kai ma­tai, kad ši­taip žū­va nor­ma­lūs žmo­nės, ima toks pa­si­pik­ti­ni­mas. Jiems ne­svar­bu, ar tu neš­ne­ki su jais, ar kal­bi gra­žiai. Vie­nin­te­lis jų no­ras – ger­ti nuo ry­to li­gi va­ka­ro, pro­gų ieš­ko­ti.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Juo­ku pro aša­ras par­da­vė­ja įvar­di­ja tų pro­gų iš­ger­ti ieš­ko­ji­mą: „Jė­zau, var­da­die­niai – Lai­ma gal 5 kar­tus per me­tus šven­čia var­da­die­nį. Ir vis var­do die­na. Ir vis po tris ke­tu­ris 0,7 lit­ro bu­te­lius deg­ti­nės per­ka. Aš ne­si­dzy­vi­nu nei smer­kiu, bet yra kaip yra. Aiš­ku, man al­ko­ho­lis ei­na, ant­kai­nis ge­ras, bet ko­kia są­skai­ta.“

„Anks­čiau dar su­ra­ši­nė­da­vau...“

„Vi­sos kai­mo par­duo­tu­vės tu­ri sko­li­nin­kų „są­ra­šus“. Jei nuo dū­šios: 80 pro­cen­tų grą­ži­na, o 20 pro­cen­tų – ne. Tu­ri ži­no­ti, kad jau ne­at­gau­si tų pi­ni­gų – tai pa­si­ko­rė, tai nu­mi­rė, tai į ki­tą par­duo­tu­vę nu­ei­na pirk­ti. Dau­gu­ma taip ir bū­na – pas ma­ne pri­sis­ko­li­na, nu­ei­na į ki­tą par­duo­tu­vę. Ten pri­sis­ko­li­na, ta­da grą­ži­na man ir vėl pra­šo­si. Pra­ėjo dau­gy­bė me­tų, kol iš­ty­riau šį reiš­ki­nį, esu jau at­si­rin­ku­si, – ten­den­ci­jas nu­pa­sa­ko­ja Li­na ir ti­ki­na, jog ki­ta­dos tai bu­vo la­bai po­pu­lia­ru. – Da­bar su tais, ku­riems rei­kia in­jek­ci­jos, net ne­kal­bu.“

REKLAMA

Anks­čiau dar pil­džiu­si pa­var­dė­mis są­ra­šą, par­da­vė­ja nu­sto­jo tai da­ry­ti. Nuo 1994 me­tų dir­ban­ti mo­te­ris sa­ko, jog ga­liau­siai pa­žįs­ti žmo­nes ir ži­nai, kuo pa­si­ti­kė­ti. Nors bū­na ir ki­to­kių at­ve­jų.

„Kai žmo­nės pra­šo­si sko­lon – žiū­riu į juos. Vie­ną­syk la­bai nor­ma­liai dir­ban­čiai šei­mai bu­vau pa­sko­li­nu­si mais­to už 1 tūks­tan­tį li­tų. Aš net ne­su­abe­jo­jau. O da­bar tre­jus me­tus ra­ge­lio ne­ke­lia. Gė­da man sa­vų pi­ni­gų pra­šy­ti. Na ge­rai – at­ei­tų, sa­ky­tų taip ir taip, bė­da man. Vi­siš­kai ne­ge­rian­ti šei­ma, prak­tiš­kai abs­ti­nen­tiš­ka, o kaip nu­ti­ko... – nu­si­vy­lu­siu bal­su pa­sa­ko­ja Li­na. – Bū­na ir to­kių, ku­rie pa­si­i­ma iš šal­dy­tu­vo, kai ma­nęs nė­ra, bet pa­si­tai­ko ir to­kių, ku­rie at­ei­na po po­ros die­nų ir sa­ko, kad per daug ati­da­viau grą­žos.“

REKLAMA

Stai­ga Li­na su­si­mąs­to, žvilgs­nis tam­pa sting­dan­tis: „Kar­tais net kir­mi­nė­lis grau­žia, jog da­viau to al­ko­ho­lio į sko­lą be sai­ko ir tiek daug. Dėl to, kad at­ro­dė – rei­kia. Net ne­pa­gal­vo­da­vau, kad pri­si­gė­rę šei­mas ar­do. Net ne­sma­gu, kai pri­si­de­di prie to šei­mos ar­dy­mo. Jei­gu mes vi­si pra­dė­tu­me gal­vo­ti ne vien tik apie sa­ve, apie sa­vo pel­ną, o apie žmo­gų, kas bai­siai ne­su­de­ri­na­ma. Ta­čiau tu­ri už­si­merk­ti, jei no­ri už­si­dirb­ti.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kė tvir­ti­na, kad jei duo­da į sko­lą, tai tik ne al­ko­ho­lio. „Duo­du ir tiems pi­jo­kams, bet ne al­ko­ho­lio – la­ši­niuo­čio, deš­ros, duo­nos. Kad ir ne­ati­duos – ne­la­bai gai­la. Vie­nas toks bu­vo, jau trys sa­vai­tės am­ži­ną atil­sį: „Ką tu, pro­ble­mų su ma­ni­mi ne­bus – tik ra­šyk“, – sa­ky­da­vo. Ėjo gir­tas, nu­kri­to, su­si­lau­žė su­dė­tin­gai ko­ją ir... Aiš­ku, ir ne­li­ko jis man sko­lin­gas, pro­ble­mų ne­tu­rė­jau.“

REKLAMA

Apie 11 va­lan­dą ry­to į par­duo­tu­vę at­ei­na dar vie­nas pir­kė­jas. „Man deg­ti­nės. Kad bū­tų ska­ni ir pi­gi“, – už­si­gei­džia klien­tas. – „Gal dar ir kad bū­tų daug?“ – pa­juo­kau­ja Li­na. – „Ir kad bū­tų daug.“

Pa­da­vu­si bu­te­lį Li­na pa­sa­ko­ja, kad ją lai­ko tur­tuo­le ir taip ban­do ma­ni­pu­liuo­ti, par­duo­tu­vė­je esan­čių pro­duk­tų iš­gau­ti. „Sa­ko, tu tu­ri par­duo­tu­vę, esi tur­tin­ga, ką tau reiš­kia tie 10 li­tų. O aš ir at­ker­tu, ką tau reiš­kia tie 10 li­tų – nu­ei­ni į miš­ką, su­si­ren­ki gry­bų ir gau­ni 10 li­tų. Die­vo do­va­na – pi­ni­gai ant že­mės mė­to­si, bet tu tin­gi pa­si­lenk­ti ir pa­kel­ti. Tas ape­lia­vi­mas į są­ži­nę, kad aš ne­tu­riu, o tu tu­ri. Žai­džia ir tais jaus­mais, kad ne­tu­ri ko val­gy­ti, kad mirš­ta. Sa­kau, jog yra gi­mi­nės, yra ar­ti­mie­ji. Aš juk ne Mo­ti­na Te­re­sė ir ne Ka­lė­dų Se­ne­lis. Kar­tais pa­ste­biu, kad ne­įsi­ve­dus tvar­kos (kaip ben­drau­ti – aut.) ga­li net­gi suž­lug­ti žmo­gus – prie to pri­ve­da vi­si tie klen­či­ni­mai, kad jam rei­kia, kad jis mirš­ta, o tu ne­duo­di. Ap­skri­tai – žmo­nės ne­mo­ka elg­tis su pi­ni­gais. Jie yra ne­at­sa­kin­gi, vie­na­die­niai.“

REKLAMA

Ir par­da­vė­ja, ir psi­cho­lo­gė, ir auk­lė

Ne­to­lie­se par­duo­tu­vės vei­kian­tis ba­ras Li­nai taip pat ra­my­bės ne­duo­da. Jos ti­ki­ni­mu, nu­si­per­ka vy­rai al­ko­ho­lio ten ir ošia. Nors ra­gin­ta ne­iš­duo­ti be­si­links­mi­nan­čių­jų dis­lo­ka­ci­jos, Li­na nie­ka­da ne­me­luo­da­vo. „Iš pra­džių vy­rai ma­ne ra­gi­na, „jei pa­skam­bins ma­no, pa­sa­kyk, kad ma­nęs nė­ra“, o jei iš­duo­da­vau – kal­ti­na: „Kam tu pa­sa­kei?“ Aš nie­kad ši­taip ne­da­ry­da­vau (ne­me­luo­da­vau – aut.), nes vie­ną kar­tą man taip ir bu­vo: „Dar tu čia dangs­tai, dar čia pas ta­ve sė­di?“ – vie­no links­muo­lio mo­ters kal­ti­ni­mus pri­si­me­na par­da­vė­ja bei pri­du­ria, kad jai ne­si­no­ri kiš­tis į sve­ti­mus gy­ve­ni­mus, nors kai ku­rie bū­tent taip ir da­ro.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kai­mo at­rak­ci­jos – ir ap­kal­bos. Pa­sak mo­ters, čia žmo­nės la­bai ce­ka­vi. Jiems rū­pi vis­kas, kas sve­ti­ma, no­ri pa­kal­bė­ti. Daž­nai ir gan­dus su­ne­ša jai, nors ir ko­kie ne­są­mo­nin­gi bū­tų. „Ir pa­vy­das čia jau­čia­mas. Žmo­nės no­ri iš­peš­ti (iš ta­vęs in­for­ma­ci­ją – aut.), no­ri bū­ti iš­klau­sy­ti, vi­si no­ri kal­bė­tis – apie šei­mą, apie ar­ti­muo­sius. Kai­mas – čia vi­siems la­bai rū­pi sve­ti­mos bė­dos. Jie ne­ma­to, ką ant sa­vęs ne­šio­ja. Jiems la­biau rū­pi tur­tin­gų­jų gy­ve­ni­mas“, – ben­dra­vi­mo įpro­čius kai­me api­bū­di­na par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kė ir nu­ei­na ap­tar­nau­ti dar vie­no pir­kė­jo.

REKLAMA

„Bū­na si­tu­a­ci­jų, kai iš tik­rų­jų pras­tai jau­čiuo­si – net ten­ka už­va­žiuo­ti kup­ron kai ku­riems. In­te­lek­tas, at­ro­do, slen­ka iš po ko­jų. Tu šne­ki, ko­men­tuo­ji – jie ne­gir­di. At­ėjęs aiš­ki­na, kad jam rei­kia, dar su šla­piu kly­nu, er­zi­na tie vi­si kva­pai par­duo­tu­vė­je – gal pas­kui at­eis žmo­gus su kak­la­raiš­čiu, braš­kan­čiais marš­ki­niais. Pa­imi už čiup­ry­nos ir ne­ši. Ir bumb­te­li per kup­rą. Ne­ska­nu la­bai, bet ten­ka iš­mes­ti ką nors iš par­duo­tu­vės bent kar­tą per dvi sa­vai­tes. Jie ne­gir­di, jiems rei­kia ir jie ne­gir­di, kad ir kaip be­kal­bė­tum – ne­gir­di, kol ne­iš­me­ti“, – at­vi­rau­ja kai­mo par­da­vė­ja.

REKLAMA

Se­ne­lis ge­ria – vai­kams šven­tė

Vie­naip ar ki­taip ma­žuo­sius kai­mo gy­ven­to­jus al­ko­ho­liz­mo te­ma taip pat lie­čia. Tik, de­ja, vei­kiau­siai jiems tai įsi­rėš kaip tei­gia­mas as­pek­tas. Li­na pa­sa­ko­ja, kad vai­kams net­gi sma­gu, kai jų se­ne­lis iš­ge­ria – dos­nus gi bū­na.

„Anū­kams net­gi ge­rai, kai at­ei­na su ge­rian­čiais die­dais. Jis, pirk­da­mas vy­no ar šnap­so bu­te­lį, pa­klau­sia, ko vai­kai no­ri, o šiems du­riant pirš­tu, nu­per­ka, ko pa­pra­šy­ta. Tai ko jiems ne­si­džiaug­ti?“ – skau­dan­čia šir­di­mi dės­to mo­te­ris ir at­si­trau­kia ap­tar­nau­ti dar ke­lių klien­tų.

REKLAMA
REKLAMA

Kal­bė­da­ma apie vy­res­nius vai­kus par­da­vė­ja ti­ki­na, kad šie pui­kiai ži­no, jog pas ją al­ko­ho­lio ne­pil­na­me­čiai ne­ga­li įsi­gy­ti, ta­čiau tai jiems – ne bė­da. „Pa­pras­tai at­ei­na tu­rin­tis 18 me­tų ir per­ka blo­kais, bam­ba­liais alų. Aš ži­nau, kad to­je kom­pa­ni­jo­je gers ir pen­kio­lik­me­čiai, ir še­šio­lik­me­čiai. Žiū­rint į jau­ni­mą šiurps­ta kū­nas ir da­ro­si bai­su – ne­ži­nau, kaip to­liau gy­vens. Tiek mer­gai­tės, tiek ber­nio­kai nuo la­bai jau­no am­žiaus pra­de­da sid­rą ir alų ger­ti. Nuo pat ry­to iki va­ka­ro, nuo pat ry­to iki va­ka­ro. Sė­di ir sem­kes spjau­do, – grį­žu­si jau­nų­jų lais­va­lai­kį nu­pa­sa­ko­ja Li­na. – La­bai ma­žai yra mer­gai­čių, ku­rios ne­ger­tų, o ber­nai­čiai... Aiš­ku, yra ir to­kių, ku­rie nu­si­per­ka „Dlight“ prie kom­pa­ni­jos pa­bū­ti, ta­čiau yra ir to­kių, ku­rie alų ge­ria ir ge­ria.“

Kaip pa­ge­do kai­mo žmo­gus

Mū­sų po­kal­bį dar sy­kį per­trau­kė par­duo­tu­vės klien­tai – šį­syk il­gė­liau. Mo­te­rys per­ka sū­re­lių, gi­ros, ba­to­ną, kal­bi­na par­da­vė­ją, pa­sa­ko­ja kaž­ko­kias is­to­ri­jas. Tai, ro­dos, ga­lė­tų truk­ti ne vie­ną de­šim­tį mi­nu­čių, ta­čiau, Li­nai pa­sa­kius, kad tu­ri sve­čių, – pir­kė­jai at­si­pra­šo ir at­si­svei­ki­na.

REKLAMA

„Eu­ro­pi­niai pi­ni­gai pa­ga­di­no kai­mo žmo­gų. Jiems ne­be­ap­si­mo­ka lai­ky­ti kar­vės, kiau­lės. Na, ge­rai, gal ir ant nu­lio iš­ei­na, ne­skai­čiuo­jant mo­kes­čių, ta­čiau bent jau tu­ri, ką val­gy­ti. Da­bar jiems ne­ap­si­mo­ka sė­ti. Pra­dė­jo žmo­nės nau­dos ieš­ko­ti, kai pra­si­dė­jo iš­mo­kos už pie­ną, už lau­kus, ari­mus. Da­bar kar­vę kai­me ras­ti, tai bi­jau pa­sa­ky­ti. Mū­sų gy­ven­vie­tė­je – gal še­šios, – pa­sa­ko­ja Li­na. – Nors kai­me ne­dar­bas yra di­de­lis, su­ras­ti žmo­gų, ku­riuo ga­lė­tum pa­si­ti­kė­ti, – ne­įma­no­ma. Ne vel­tui sa­ko­ma „sve­ti­mom ran­kom – tik ža­ri­jas žars­ty­ti.“

Dau­gu­ma kai­mo gy­ven­to­jų gau­na so­cia­li­nes iš­mo­kas. At­ro­do, tai tu­rė­tų ge­ro­kai pa­ge­rin­ti kai­mo so­cia­li­nį gy­ve­ni­mą esant di­de­liam ne­dar­bui, ta­čiau, pa­sak Li­nos, tie pi­ni­gai – vos sa­vai­tei. Ir tik­rai ne dėl iš­mo­kų dy­džio.

„Ma­no nuo­mo­ne, žmo­nės tu­ri pi­ni­gų, tik ne­mo­ka jais nau­do­tis. Jei žmo­gus ga­vo pa­šal­pą – ar dau­gia­vai­kė mo­ti­na, ar ne­įga­lie­ji – tai jau­čia­si 4–5 die­nas, kad jie ga­vo. O pas­kui gir­di­mas kniau­ki­mas, – dės­to par­da­vė­ja. – Kai pa­si­žiū­riu, kad dau­gia­vai­kė mo­te­ris, tu­rin­ti 5 vai­kus, at­ėju­si per­ka bran­giau­sias deš­re­les, bran­giau­sius sal­dai­nius, dė­žu­tę „Ra­fa­el­lo“, deg­ti­nės, šam­pa­no. Tai ar rei­kia? Iš­lei­džia tuos pi­ni­gus, o pas­kui ver­kia, kad ne­tu­ri kuo vai­kų mai­tin­ti. Ir ape­liuo­ja į są­ži­nę, kad „va, tu tu­ri.“

REKLAMA

Kai­mo žmo­gus da­bar dau­giau ma­to as­me­niš­ku­mo, yra pa­vy­do, ap­kal­bų ir ma­te­ria­lu­mo. „Jei šne­kė­tu­me aukš­to­mis fra­zė­mis – dva­singu­mas kai­me yra že­mo ly­gio. Dau­giau krei­pia­ma dė­me­sio į ma­te­ria­lu­mus. O dėl ti­kė­ji­mo – vi­si sa­ko ti­kin­tys, ta­čiau tas ti­kė­ji­mas – tra­di­ci­nis. Šiau­di­niai ka­ta­li­kai, kaip aš sa­kau“, – min­ti­mis da­li­jo­si par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kė.

Vis­gi niū­ri, al­ko­ho­lio kva­pu at­si­duo­dan­ti ir iš iš­gliau­dy­tų sau­lė­grąžų su­lip­dy­ta kas­die­ny­bė di­de­lės įta­kos Li­nai ne­da­ro. Mo­te­ris da­bar daug dė­me­sio ski­ria dva­si­nei li­te­ra­tū­rai, ku­ri ją įkvepia žiū­rė­ti į pa­sau­lį kiek ki­to­kiu kam­pu.

„Man pa­tin­ka po­sa­kis, kad mes ne­sam die­vai. Ir ne­ga­lim pa­keis­ti ki­to. Rei­kia keis­tis pa­čiam, kad be­si­keis­da­mas pri­im­tum jį (žmo­gų – aut.) to­kį, koks yra. Ne­ga­li pa­keis­ti nie­ko – nei ko­le­gos, nei ša­lia ta­vęs esan­čio, nei pre­ky­bos agen­to, tu­ri iš­mok­ti jį pri­im­ti. Šian­dien toks ma­no mąs­ty­mas, – po­kal­bio pa­bai­go­je sam­pro­tau­ja pa­šne­ko­vė – O kas bus ry­toj? Gy­ve­ni­mas ne­su­sto­ja. Ir jis la­bai nuo­sta­bus – mes ne­mo­kam nei gė­le, nei įgė­lu­sia bi­te pa­si­džiaug­ti. Jau­čiam, ma­tom, ko­jas tu­rim, ran­kas. Rei­kia tuo džiaug­tis.“

REKLAMA

Pa­dė­ko­jęs už po­kal­bį ir at­si­svei­ki­nęs su Li­na bei už­da­ręs par­duo­tu­vės du­ris aki­mir­ką su­tri­kau – prieš ma­ne vis dar sė­dė­jo tas pats ry­te pa­si­ti­kęs ap­triu­šęs vy­ras, nors nuo po­kal­bio su sa­vi­nin­ke pra­džios pra­ėjo po­ra va­lan­dų. Jo­kios re­ak­ci­jos į ma­ne. Tie­siog sė­di at­si­pa­lai­da­vęs ir dai­ro­si ap­link. Ma­tyt, šach­tos jau bu­vo ap­ri­mu­sios.

Lukrecijus TUBYS

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų