Nuo 2027 m. pirminėje grandyje nebeliks pediatrų – toks yra SAM planas. Dar čia dabar dirbantys vaikų gydytojai turės du pasirinkimus – persikvalifikuoti į šeimos gydytojus arba dirbti kaip konsultantai kitose grandyse.
Nors tai, kad vaikų gydytojai pirminėje grandyje bus galutinai panaikinti, žinota seniai, vis grįžtama prie diskusijų, ar toks kelias išties teisingiausias.
Taip pat pasigirsta klausimų, ar nepristigs šeimos gydytojai žinių tam tikrais specifiniais vaikų sveikatos klausimais. Juo labiau ką tik būta pačių medikų pastebėjimų, kad net, atrodytų, gydant tokią paprastą ligą kaip vėjaraupiai, dėl jos komplikacijų vaikui patekus į ligoninę tėvai pasakojo esą iš šeimos gydytojų išgirdę patarimų, kurie ir privedė prie tokios būklės.
Paliks du pasirinkimus
SAM Asmens sveikatos departamento Pirminės sveikatos priežiūros, odontologijos ir medicininės reabilitacijos skyriaus patarėja Birutė Kavaliauskaitė patvirtino, kad diskusija, kas turėtų dirbti ir rūpintis vaikų sveikata pirminiame lygyje, vyksta jau labai seniai – kone tris dešimtmečius.
„Kokia tai pertvarka? Siekiama užbaigti šeimos medicinos reformą, kuri jau tęsiasi tris dešimtmečius. 1998 metais, kai pradėjo kurtis šeimos medicina, pradėti ruošti šeimos gydytojai. Pereinamuoju laikotarpiu sveikatos paslaugas pirminiame lygyje buvo leista teikti ne tik šeimos gydytojams, kurių tuo metu trūko, bet ir pediatrui, vidaus ligų gydytojui, akušeriui-ginekologui ir chirurgui.
Dabar šeimos medicinos paslaugas teikia daug jaunų paruoštų specialistų, jie užsitarnavo pasitikėjimą ir jie gali šias paslaugas teikti savarankiškai. Taip pat daug nuo seniau dirbusių specialistų – pediatrų ir vidaus ligų gydytojų – jau persikvalifikavo į šeimos gydytojus.
Taigi nuo 2027 metų šeimos medicinos paslaugas teiks šeimos medicinos gydytojai. Tad iki pokyčių dar liko treji geri metai. Jei kažkas iš vidaus ligų ar vaikų ligų gydytojų nori, galės persikvalifikuoti į šeimos gydytojus ir likti dirbti apylinkėje. Tam bus valstybės remiami mokymai, su universitetais jau deramasi dėl programų. Kita vertus, jie gali ir toliau dirbti poliklinikose kaip specialistai“, – permainas aiškino ji.
Savęs pilnai nerealizuoja
B. Kavaliauskaitė atkreipė dėmesį, kad dabar apylinkėje dirbantis vaikų ligų gydytojas net negali visavertiškai savęs realizuoti pagal savo kompetenciją.
„Šeimos gydytojui priskiriamas daug siauresnis laboratorinių tyrimų spektras, nes jis pats negali daryti echoskopijų. Šeimos gydytojo kompetencija yra labai plati, apima platų holistinį matymą, bet nėra „į gylį“. Taigi vaikų ligų gydytojui dirbant ne apylinkėje, jam šeimos gydytojai kaip konsultantui siųstų konsultuoti vaikus su sunkiomis, komplikuotomis ligomis. Pediatrui nereikės dirbti rutininio darbo kaip vaikų profilaktiniai patikrinimai“, – kalbėjo SAM patarėja.
„Visiškas mitas, kad norima kažkur išvaryti vaikų gydytojus, jie poliklinikoje lieka visada tačiau kitoje rolėje.“
Ji sutiko, kad šeimos gydytojų apylinkės šiandien skirtingos – vieni turi daugiau vaikų, kiti – senyvo amžiaus žmonių ar sergančiųjų konkrečiai, pavyzdžiui, kardiologinėmis ligomis, tad ir patirtis gydytojas gali turėti skirtingas. Tačiau, jos teigimu, visiškai neteisinga būtų sakyti, kad tik vaikų ligų gydytojas gali įvertinti vaikų ligas.
Juo labiau SAM patarėja priminė, kad jau yra labai daug gydytojų, kurie turi ir šeimos gydytojo, ir vaikų ligų gydytojo licencijas:
„Jie yra labai universalūs, gali ir vaiką, ir vyresnį pacientą priimti. Bet visiškas mitas, kad norima kažkur išvaryti vaikų gydytojus, jie poliklinikoje lieka visada tačiau kitoje rolėje.“
Reformų vėjuose vaikų gydytojas tapo deficitine specialybe
Europos pediatrų akademijos ir Lietuvos pediatrų draugijos valdybų narys, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Klinikinės medicinos instituto Vaikų ligų klinikos prof. Arūnas Valiulis savo ruožtu tikino, kad nieko dirbtinai nereikėtų daryti.
„Kol dar yra pediatrų, tegu dirba, jei tik nori ir kur nori – antrinėje ar pirminėje grandyje. Reikia tik melstis, kad jie neišeitų. Savo laiku sveikatos politikų dirbtinai bandytas daryti pediatrų ir šeimos gydytojų supriešinimas pirminėje priežiūroje vaikų gydytoją padarė deficitine specialybe.
Dabar dirbančių vaikų gydytojų amžiaus vidurkis artėja prie 60 metų, jaunų žmonių labai mažai. Ir kai reikia jaunai šeimai važiuoti per pusę Lietuvos tam, kad rastų pediatrą ir gautų paslaugą savo vaikui, manau, tai yra negerai. Manyčiau, kad sveikatos reformomis buvo užsižaista ir blogėjanti Lietuvos vaikų sveikata yra geriausia jau padarytų klaidų iliustracija“, – dėstė profesorius.
Jo teigimu, apskritai ne laikas dabar ginčytis, kas gydys vaikus, dėlioti taškus ir datas, kada jau išnyks pediatrai.
„Kalbėti reikėtų, kaip gydysime vaikus, kokia mūsų siūlomų paslaugų kokybė dabar ir kokia ji bus bent jau po 10 metų? Be to, mūsų sparčiai senėjančioje visuomenėje reikėtų pirmiausia diskutuoti ne apie pediatrą o apie senoliams skirtą gydytoją gerontologą. Sveikatos paslaugų kokybė šioje amžiaus kategorijoje tiesiog tragiška. Mano pirminės sveikatos priežiūros komanda – tai darniai dirbantys vaikų gydytojas, šeimos gydytojas ir gydytojas gerontologas. Anksčiau ar vėliau mes tikrai gausime tokį visuomenės užsakymą“, – kalbėjo A. Valiulis.
Pavertė įkaitais
Pašnekovas konstatavo, kad nuolat Lietuvoje vykdomos sveikatos reformos šeimos gydytojus padarė įkaitais.
„Jiems užkrovė darbą, kurį labai sunku aprėpti. Pažįstu daug talentingų ir puikių šeimos gydytojų, jokiu būdu nekvestionuoju jų kompetencijos. Tiesiog yra aiškiai pamatuojama riba, kiek galime plėsti šeimos gydytojo paslaugas neprarasdami tų paslaugų kokybės. Yra fizinės, psichologinės ribos, kiek žmogus gali savyje sugerti ir išlaikyti žinių, įgūdžių, kiek jų gali nuolatos atnaujinti ir teisingai naudoti kasdieniame darbe. Be abejo, mums padeda šiuolaikinės technologijos, telemedicina, mobilioji sveikata. Tačiau neapgaudinėkime savęs –mes jau „nepatempiame“ pirminės sveikatos priežiūros, jau beviltiškai vėluojame ir dar neišmokome prieš tai buvusios pamokos“, – kalbėjo A. Valiulis.
Paklaustas, ar gali taip būti, kad šeimos gydytojams trūksta žinių apie vaikų ligas, profesorius pastebėjo, kad labiausiai žinių trūksta reformos vykdytojams. Jis pridūrė, kad imantis reformų yra, iš ko pasimokyti: „Viskas tarsi jau išbandyta, vieni pirminės sveikatos priežiūros modeliai pasiteisino, kiti – ne. Geriausi vaikų sveikatos kokybiniai rodikliai yra šalyse, kuriose pirminėje priežiūroje dirba pediatrai arba pediatrai kartu su šeimos gydytojais. Taigi, yra iš ko pasimokyti, tik reikia noro ir drąsos pripažinti jau padarytas klaidas.“
Vaikams – maksimaliai priartinta paslaugas
Pašnekovas su apmaudu kalbėjo ir apie užsidarančius Vaikų ligų skyrius rajoninėse ligoninėse nesukuriant alternatyvos, pavyzdžiui, sveiko vaiko centrų, kaip yra Švedijoje.
„Su vaikais reikia labai atsargiai, jiems paslauga turi būti maksimaliai priartinta prie gyvenamosios vietos. Suaugusysis gali 50–70 kilometrų nuvažiuoti iki ligoninės gal jau net ištikus infarktui, bet vaikui sveikatos paslauga turi būti kuo arčiau namų.
„Pažįstu daug talentingų ir puikių šeimos gydytojų, jokiu būdu nekvestionuoju jų kompetencijos. Tiesiog yra aiškiai pamatuojama riba, kiek galime plėsti šeimos gydytojo paslaugas neprarasdami tų paslaugų kokybės.“
Tad nereikia nieko dirbtinai laužyti, kas nenormalu, atmirs savaime, atmirs galbūt net geri dalykai, kuriems nebeturėsime lėšų ar žmogiškųjų išteklių. Jeigu bus karas, badas, niekas nesistebės, jeigu rajone aukščiausios kvalifikacijos dirbančiu mediku bus slaugytoja. Taip gali atsitikti, bet nedarykime šito dirbtinai, negriaukime, kas dar kažkiek kruta. Dabar susidaro įspūdis, kad sveikatos politikai, pridarę klaidų 1990 m., vykdydami nepavykusią sveikatos reformą, dabar bando nauja reforma tas klaidas paslėpti. Tarsi prastas ūkininkas, nuolat imantis vis didesnes paskolas, kad apmokėtų prieš tai paimtas“, – pastebėjo A. Valiulis.
Jis pridūrė, kad pirminio ir antrinio lygio atskyrimas rajonuose visiškai nepasiteisino. „Dėl tos priežasties prieš 15 metų buvome pasiūlę mišrų modelį, kuris leistų kiekvienam vaikų gydytojui savarankiškai teikti rajonuose pirminio ir antrinio lygio paslaugas o norintys dar galėtų papildomai teikti trumpalaikio vaikų stebėjimo (4–24 val.) paslaugą. Tuo metu niekas nenorėjo apie tai net girdėti. Dabar, atrodo, girdi, bet nesiima jokių veiksmų tai įgyvendinti“, – dėl karčių reformos vaisių apgailestavo profesorius.
Mato ne diskusiją, o desperaciją
Savo ruožtu Kauno klinikų Šeimos medicinos klinikos vadovas prof. Leonas Valius konstatavo, kad kelio atgal nėra – Lietuva jau pasirinko kryptį ir nėra ko žiūrėti atgal.
„Diskusijos čia nėra, ji uždaryta jau prieš 20 metų, tik pediatrai ją kelia. Jiems gaila dviejų licencijų, nes paprastai jie turi pediatro ir šalia, pavyzdžiui, vaikų gastroenterologo ar pulmonologo licenciją, tad jie nenori persikvalifikuoti. Jeigu taip, tada kai ateis 2027 metai, galės likti be darbo.
Buvo numirimui paliktos komandos iš tarybinių laikų, kur buvo pediatras, terapeutas, ginekologas ir chirurgas. Daug ministrų vis atidėliojo, bet šios ministerijos dabar jau priimtas sprendimas, kad šiuos žmones – pediatrus, terapeutus – perkvalifikuoti į šeimos gydytojus, o ginekologai, chirurgai ir taip turi savo vietą konsultacinėje poliklinikoje ar ligoninėje. Nemanau, kad reiktų apie dar kažką diskutuoti, tai jau yra desperatiškas pediatrų kabinimasis už šiaudo“, – konstatavo gydytojas.
Pasak jo, jei lyginsimės su kitomis šalimis, yra tokių, kur pediatrai turi savo apylinkes, tačiau didžioji dalis Europos Sąjungos šalių to neturi.
„Lietuva 1991 m. irgi pasirinko tokią kryptį, kad šeimos gydytojas būtų pirminėje priežiūroje, o konsultantai pediatrai, konsultantai ginekologai, konsultantai geriatrai būtų kaip konsultantai.
O vaikų sveikatos priežiūra, profilaktinis patikrinimas, skiepijimai, peršalimo ligos – su tuo sėkmingai gali susitvarkyti ir tą daro šeimos gydytojai. O jei yra vaikų gastroenterologija, vaikų ginekologija, aišku, tam ir labai reikalingi pediatrai, kurie specializuojasi siauriau. Sveiko vaiko priežiūra ir profilaktika turi priklausyti šeimos gydytojas, o jei kas negerai, įsijungia specialistai jau nustačius patologiją ir teikia reikiamas paslaugas“, – komentavo L. Valius.
Profesorius taip pat nematė pagrindo teigti, kad dabar šeimos gydytojo rezidentūroje skiriamas laikas vaikų ligoms būtų per trumpas.
„Anksčiau girdėti priekaištai, kad pediatrijos mokomasi 6 metus, o šeimos gydytojai – tik 3 mėnesius. Tai niekada 3 mėnesių nebuvo, nežinau, kaip Vilniuje, LSMU būdavo 5 mėnesiai. Dabar praplėtus rezidentūrą iki 4 metų trukmės vaikų ligoms bus skiriami šeši mėnesiai. To tikrai pakanka, programos yra harmonizuotos su Europos Sąjungos reikalavimais“, – sakė L. Valius.
