Ką tėvai turėtų pastebėti anksčiau nei vaikas pradeda slėpti pažymius?

Sveiki lūkesčiai ar ambicijos

Asmens sveikatos klinikos medicinos psichologė, psichoterapeutė Karolina Kančiauskytė-Beigė sako, kad sveiki lūkesčiai – tai kai tėvai tikisi tokių rezultatų, kuriuos vaikas yra realiai pajėgus pasiekti. Tuo tarpu ambicijos remiasi daugiau tėvų emocijomis, o rezultatų svarba gali būti nerealistiškai iškelta. Pavyzdžiui, net ir toje pačioje šeimoje augantiems broliams ir seserims gali būti neįmanoma taikyti tų pačių mokymosi lūkesčių dėl to, kad vaikų gebėjimai mokytis gali būti labai skirtingi.

Pasak psichologės, taip pat kartais ir sveiki lūkesčiai gali tapti pernelyg rigidiški ir nelankstūs, pavyzdžiui, vaikas galbūt pajėgus iš esmės mokytis 8–10 įvertinimais, tačiau nėra realu tikėtis, kad niekuomet nebus žemesnių įvertinimų, kad nenutiks nesėkmių ar nepasitaikys kitų prastų rezultatų.

K. Kančiauskytė-Beigė atkreipia dėmesį, kaip atpažinti, kad tėvų rūpestis vaiko ateitimi tampa spaudimu, o ne palaikymu: „Paprastai ir tėvų žodžių formuluotės skamba skirtingai: rūpestis labiau skamba kaip „kuo galime tau padėti?“, o spaudime girdisi daug „tu privalai“,  „turi, kitaip…“. Taip pat visas šis rūpestis vaikui ima kelti ne saugumą, padrąsinimą ir palaikymą, o nerimą, baimę, kaltę (pavyzdžiui, nuvilti tėvus).“

Taip pat ji pastebi ir galimus elgesio pokyčius: „Vaikas ima vengti kalbėti apie mokyklą, galbūt slėpti tam tikrą informaciją iš mokyklos (nepasisakyti, kad gavo prastesnį pažymį) ar net bandyti meluoti, taip pat ir teisintis ar kaltę versti aplinkai (pavyzdžiui, kad visi bendraklasiai gavo blogus pažymius, kad čia mokytojas kaltas dėl prasto pažymio). Neretai tai gali lydėti ir ašaros, pykčio epizodai, gali kilti somatinių simptomų (pavyzdžiui, pilvo skausmų).“

K. Kančiauskytė-Beigė primena, kad jei tėvams kyla abejonių, kas lemia mokymosi sunkumus, galima kalbėti apie išorinę specialistų pagalbą – mokymosi sunkumų vertinimą, intelekto vertinimą, dėmesio vertinimą.

„Taip pat svarbu žiūrėti į vaiką nuosekliai ir atsižvelgiant į kontekstą: kaip ilgai šie sunkumai vyksta, kada jie prasidėjo, kas daugiau vyksta vaiko gyvenime (šeimoje, draugystėse, būreliuose, dienotvarkėje) ir, galiausiai, kaip jaučiasi vaikas (ar jis patiria stiprų nerimą, galbūt pastaruoju metu jaučia daug liūdesio). Visuomet rekomenduoju bendradarbiauti ir su mokykla, vaiko mokytojais – ką stebi jie, kokia vaiko mokymosi dinamika“, – pataria specialistė.

Neišpildytų svajonių projekcijos

Specialistė pažymi, kad tėvai dažnai gali nesąmoningai projektuoti į vaiką savo neišpildytas svajones arba būti įsitikinę, kad viską daro dėl vaiko gerovės ir geresnės jo ateities.

„Tėvai gali norėti suteikti vaikui tai, ko patys neturėjo, ir kartais čia stebime hiperkompensacijos mechanizmą: tėvai gali būti linkę perspausti tai. Pavyzdžiui, galbūt jie jaučia, kad patys vaikystėje neturėjo pakankamai galimybių mokytis (galbūt trūko mokymosi įrankių, galbūt finansų), tad savo vaikams visko suteikia itin daug ir turi stiprų lūkestį, kad visa tai vaikas vertins ir visu tuo naudosis“, – aiškina specialistė.

Ji primena, kad gali pasitaikyti atvejų, kai tėvai siekia pakartoti savo sėkmės istoriją ar tai, kas padėdavo jiems: pavyzdžiui, daug ir stropiai mokėsi, kad įstotų į norimą universitetą, ar aktyviai užsiėmė sportu ir dalyvaudavo varžybose.

„Deja, realybėje neretai nutinka tai, kad kas tiko vienam, nebūtinai tinka kitam, – sako psichologė. – Tuomet vaikas gali jaustis tarsi gyvenantis ne pagal savo pasirinkimus, tarsi gyvenantis ne savo, o kažkieno kito gyvenimą. Visa tai gali kelti daug nesutarimų šeimoje – vaikas gali jaustis nesuprastas, neišgirstas, o tėvai tuo metu gali jaustis, kad jų visas darbas ir pastangos yra nevertinamos, kad vaikas nedėkingas, gali jausti ir nusivylimą.“

Kai diplomas tampa laimės simboliu

Tėvus dažnai veikia visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad tik aukštasis išsilavinimas garantuoja sėkmę. Pasak K. Kančiauskytės-Beigės, šis įsitikinimas gali stipriai apriboti vaiką ir jo pasirinkimus, o sėkmė ir laimė gali būti imama sieti tik su šiuo scenarijumi. Taip pat kiti variantai gali imti atrodyti kaip neteisingi, nepriimtini, o tai gali sukelti daug nerimo, streso, įtampos, galbūt ir gėdos prieš kitus (kad vaikas neina mokytis į aukštąją mokyklą).

„Pačiam vaikui tai  prideda papildomo spaudimo, o kiti variantai taip pat gali imti atrodyti kaip neteisingi. Vaikui gali kilti stipraus savęs nuvertinimo, nusivylimo, kaltės ar panašių jausmų, jeigu jis galiausiai priima kitokį sprendimą arba jeigu nepavyksta įstoti į aukštąją mokyklą“, – sako Asmens sveikatos klinikos specialistė.

Kai tėvai yra įsitikinę, kad „be diplomo bus sunku“, tai jiems gali sukelti daug baimės, kuri ima reikštis stipria kontrole. Tėvai gali itin stipriai įsitraukti į vaiko mokymosi procesą, dažnai vaiką lyginti su kitais („tavo brolis, sesė mokėsi geriau“), atsiranda daug priminimų, reikalavimų, rigidiškų taisyklių,  ateities katastrofizavimų („nieko nepasieksi gyvenime“).

Psichologė įspėja, kad vaikui visa tai patiriant gali būti sunku ar net neįmanoma pajausti tėvų rūpesčio, kuris slepiasi po visu tuo, jis tik gauna žinutę, jog „pasaulis pavojingas, yra tik vienas kelias juo keliauti“ arba „tu nepajėgus pats susitvarkyti“. 

Tėvų spaudimo kaina

K. Kančiauskytė-Beigė pastebi, kad tėvų spaudimo daroma žala vaikui gali reikštis tiek emociniame lygmenyje, tiek ir atsispindėti elgesyje, taip pat (ypač jaunesniems vaikams) gali stipriai reikštis ir psichosomatiniai simptomai (pilvo skausmai, pykinimas ar kiti nemalonūs kūno pojūčiai, miego sunkumai).

Emociniame lygmenyje dažniausiai stebimas nerimo išgyvenimas, taip pat gali padidėti dirglumas, pyktis, vaikas gali atrodyti emociškai užsidaręs, atitolęs. Elgesyje galima pastebėti daugiau darbų atidėliojimo, nenorėjimo jų imtis, vengimo mokytis, taip pat dažnai tai reiškiasi perfekcionizmu. „Apskritai mokyklos tema ir namų darbų atlikimas gali tapti didele dramatiška užduotimi: kyla  daug emocijų, ašarų, nenorima daryti“, – sako psichologė.

Specialistė atkreipia dėmesį į tai, ką vaikas kalba, ypač, kokią nuomonę ima formuoti apie save. Pavojinga, jei susiformuoja nuostatos apie tai, kad jis svarbus tik tada, kai gauna gerą rezultatą, arba kad su juo yra kažkas negerai, nes nesugeba atlikti užduoties.

Ji siūlo kalbantis su vaikais stengtis kuo daugiau išgirsti ir suprasti, o ne vertinti ir duoti patarimų: „Pradėkite pokalbį konkretesniais klausimais, nes labai platus „kaip sekėsi mokykloje?“ gali būti per sudėtingas ir dažnas atsakymas būna „normaliai“. Galimi klausimai: „Kas buvo sunkiausia šiandien?“, „Ką šiandien išmokai, išgirdai?“, „Kaip sekėsi x kontrolinis, pamoka?“, „Kokiu vienu dalyku šiandien galėtume pasidžiaugti?“, „Kaip galėtume tau padėti?“

Svarbu neskubėti kritikuoti vaiko, kad jis kažko nepadarė, neatliko, bet bandyti suprasti, kas vyko, kokie dalykai nulėmė tam tikrą rezultatą, kviesti vaiką kartu ieškoti sprendimo, ką kitą kartą būtų galima daryti kitaip.

Vaiko kelias ar tėvų patirtys

Kartais tėvams nelengva atskirti, kur baigiasi jų  norai ir prasideda tikrieji vaiko gebėjimai bei interesai.  K. Kančiauskytė -Beigė pabrėžia tėvų refleksijos apie save, savo norus, savo istoriją ir patirtį svarbą.

Kartais, jei jaučiamas toks poreikis, gali būti naudinga ir tėvų individuali psichoterapija, orientuota į jų gyvenimą, jų vaikystę, jų patirtis, jausmus ir mintis. Tai gali būti ypač svarbu, jeigu į vaiką projektuojama nemažai savos patirties, jeigu jų pačių patirtys sudėtingos.

„Kasdien gali padėti tokie klausimai: „Ar šio kelio norėčiau, jei tai nebūtų mano vaikas?“, „Ar to iš tikrųjų labiau reikia man ar vaikui?“, „Ar ir mano vaikas apie tai kalba su susidomėjimu? Objektyviai žiūrint vaiko gebėjimus galima pamatuoti ir testais (pavyzdžiui, intelekto vertinimas), kreiptis pagalbos į pedagoginę psichologinę tarnybą, ypač, jeigu jau kyla tam tikrų mokymosi sunkumų“, – pataria psichologė.

Ji akcentuoja, kad labai svarbu prisiminti (tiek tėvams, tiek vaikui), kad mokykla nėra visas gyvenimas. Kad vaiko gyvenimas nėra tik mokslai, kad vaikas turi ir kitų pomėgių, interesų, vyksta platus gyvenimas už mokyklos ribų, draugystės (kurios gali būti ir daug svarbesnės nei vykęs matematikos kontrolinis), vaikas auga ir formuojasi kaip asmenybė ir kuria savo nuomonę, įsitikinimus apie daugybę dalykų (virtualią aplinką, ekologiją, politiką, muziką, filmus ir t.t.).

„Kartais vaikų ir tėvų pokalbiai mokslo metais vyksta tik apie mokslus. Labai kviečiu nepamiršti ir tų kitų (vaikui galbūt net reikšmingesnių) dalykų – galima net planuoti laiką ir turėti taisyklę, kad tam tikru metu apie mokslus nekalbame (pavyzdžiui, prieš miegą)“, – sako psichologė.

Asmens sveikatos klinikos specialistė pabrėžia, kad labai svarbi aiški dienos rutina, kurioje pasiskirsto tiek laikas mokslui, tiek ir poilsiui. Mokymosi metu reikėtų  priminti apie trumpas pertraukas, mokytis planuoti savo darbus, juos organizuoti (pavyzdžiui, nuo svarbiausių iki mažiausiai svarbių darbų). Galiausiai tėvams reikėtų atkreipti dėmesį į savo poziciją dėl mokslų, kokiu tonu ir žodynu kalbame apie tai su vaiku, ko iš jo tikimės. 

Asmens sveikatos klinikoje dirba patyrusi vaikų ir paauglių bei suaugusiųjų psichologų, psichiatrų ir psichoterapeutų komanda. Visi specialistai turi medicinos išsilavinimą ir konsultuoja Vilniuje bei Klaipėdoje. Klinikos partneris – VšĮ „Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras“, teikiantis paslaugas Palangoje, Panevėžyje, Grigiškėse ir Šalčininkuose.