Narevas yra baltiškos kilmės vietovardis. Žemaitijos bajoras Narbutas prirašė pasakų lenkų kalba, kurias Žemaitijos valstietis Daukantas beveik pažodžiui išvertė į lietuvių kalbą. Beje, su w ir sz. Gal nereikia jų taip labai atriboti. Bet jei ponas dėl jam vienam žinomų priežasčių save linkęs tapatinti su sarmatais (kas, beje buvo, labai populiaru Lenkijoje XVII amžiuje, net atskiras meno stilius dėl to susiformavo), tai su ufologija ginčytis nedrįsiu.

Ponia Žagandrija, ups, Esmeralda, laikykit mane žydu. Čyvui moku šekeliais. Arba mongolu, tada mokėsiu tugrikais.

Jis savo lenkiškai parašytose ir todėl nepaskaitomose knygiūkštėse visokių nesąmonių apie lietuvius prirašė, tipo mūsų kultūra žemesnė už lenkų, nors lietuvių protėviai sarmatai turėjo valstybę jau iki mūsų eros, tik paskui lenkai viską sunaikino.
Pavardė Narbutas greičiausiai iš lenkiškos upės Narevo pavadinimo išsivystė.

Matote, kaip išsijuosę darbuojasi lietuviškai pramokę Pilsudskio vaikaičiai - visokie jaučiai, nurčakiai ir loidai. Ar ne jie surinko parsidavusiam teksto autoriui tūkstantį zlotų?
Manau, kad VSD turėtų pasidomėti tokiais "žurnalistais" ir "komentatoriai", kurie niekina viską, kas yra lietuviška.

Geras tekstas. Bet ar durniai supras? Bumblauską su Gudavičiumi jie jau įrašė į "lenkų agentų" gretas.
Beje, 1921 metais Lietuva galėjo atgauti (gauti?) Vilnių be karo ir be ruskių malonės, jei priimtų antrąjį Himanso projektą (apie kurį pas mus apskritai nekalbama - kalbama tik apie netikusį pirmą), kaip tai rekomendavo mūsų diplomatai, tačiau valdžia nepasinaudojo šia galimybe - tada tektų dalintis valdžios monopoliu su Lietuvos lenkais.
Taip kad irgi geri beebiai esame.

Jeigu jau taip mylime Vinių (į kurį iš lietuviškų rajonų suvažiavome mes patys arba mūsų tėvai) ir norime čia būti, gerbkime ir šito krašto čiabuvius. O tautinę nesantaiką kurstantys provokatoriai - ar jie lenkų, ar lietuvių tautybės bebūtų - yra tik Maskvos apmokami išdavikai.
Taip kad ir Maironį cituoti reikia turint savo galvą ant pečių.

O šūkis "Mes be Vilniaus nenurimsim" buvo naudojamas tik tam, kad tauta susitelktų aplink "tautos vadą". Čia panašiai kaip Lukašenka gąsdina saviškius "išorinėmis grėsmėmis".
Niekada negalima iškelti taktikos virš strategijos. Lietuvos lenkai yra tokia pat integrali Lietuvos dalis, kaip ir žemaičiai arba dzūkai.

Galima, žinoma, apsiriboti ir vien tik lietuviškai kalbančiais plotais, bet tada neaišku - ką mes darome Vilniuje, Trakuose ar Kernavėje, kurie yra istorinėje, bet ne etninėje Lietuvos dalyje.
Smetoninė valdžia iš tikrų nenorėjo ir bijojo Vilniaus, kaip "lenkiškos gangrenos" židinio. Apie tai atvirai yra parašęs Vaižgantas.

Tokia Lietuva, kurios sostinė Vilnius būtų jos centre (o ne kaip dabar - pakraštyje) galėtų sudaryti glaudžia karinę - politinę sąjungą su Lenkija, ir nebūtų mums baisūs nei vokiečių naciai, nei rusų komunistai. Visa istorija pasisuktų kitaip, ir mes neturėtume šiandien šito prakeikto nepilnavertiškumo komplekso su primityvaus nacionalizmo perversijomis.

Ar taip malonu voliotis perrūgusiuose neapykantos vėmaluose? Neteisūs tada (beje, ir dabar) buvo ir lenkų, ir lietuvių vedliai. Reikėjo atkurti Lietuvą ne tik lietuvių, bet ir gudų katalikų žemių pagrindų (stačiatikiai lai lieka Rusijai), tarp jų patektų ir Lietuvos lenkų gyvenamos teritorijos, o ketvirta valstybinė kalba galėtų būti žydų ("jidiš"). Turėtume kažką panašaus į bŠveicariją.