Amerikiečių disidento, Ronaldo Reigano administracijos finansų ministro padėjėjo Polo Krego Robertso interviu.
Polas Kregas Robertsas – žinomas ekonomistas ir publicistas, buvęs finansų ministro padėjėjas Ronaldo Reigano vyriausybėje, aštuonių knygų apie ekonomiką autorius, o dabar, pagal visus požymius, - tikras amerikietiškasis kitamanis.
1975-1978 metais Robertsas dirbo Kongrese ir siekė mokesčių optimizavimo. 1981 metais gavo finansų ministro padėjėjo postą Ronaldo Reigano vyriausybėje, kurioje pasižymėjo ruošiant mokesčių įstatymą, padėjusį atgimti ekonomikai. Įstatymas atspindėjo mokesčių ir infliacijos lygio santykį; pensijų schemų plėtojimą atsižvelgiant į mokesčių lengvatas; mokesčių sumažinimą nuosavybei ir t.t. Robertsą apdovanojo už „didelį indėlį, kuriant Jungtinių Valstijų ekonominę politiką“. 1987 metais Prancūzijos vyriausybė apdovanojo Robertsą Garbės legiono ordinu. Daugiau negu 30 kartų jis buvo kviečiamas įvairiais klausimais kaip liudininkas į Kongresų rūmus. Šiandieną Robertsas kritiškai žiūri kaip į demokratų, taip ir į respublikonų veiksmus, ir, jo žodžiais tariant, kaip patriotas kovoja prieš pilietinių laisvių paniekinimą, prieš pagarbos Amerikai praradimą pasaulio bendrijoje ir susinaikinimo tendencijas, kurias j is pastebi JAV politikoje ir ekonomikoje.
LAISVĖ AMERIKIETIŠKAI: ant vyriausybės sąžinės guli nusikaltimai, daug baisesni už tuos, kurie buvo per Vietnamo karą 1970-aisiais metais
- Papasakokite, kaip jūs iš „reiganomikos tėvo“ tapote „visų kaukių nuplėšinėtoju nuo visų“.
- Aš visada dariau savaip. Verčiau abejoti nusistovėjusiais postulatais, o kada dirbau vyriausybėje – irgi. Gal būt todėl man pavyko pakeisti Jungtinių Valstijų ekonominę politiką. Pradėjau aš kaip universiteto profesorius, bet buvau Keinso makroekonomikos priešininkas.Ir priešinausi įprastam požiūriui į sovietų ekonomiką. Savo pozicijas išdėsčiau eilėje knygų, ir galų gale su mano nuomone ėmė skaitytis. Aš dirbau Kongrese, stengdamasis išsiaiškinti, kaip įgyvendinami ekonominės politikos teiginiai. Pradėjau rašyti į populiarius žurnalus, redaktorius mane pakvietė į Wall Street Journal, ten turėjau savo skiltį. Paskui mane vėl pakvietė į Vašingtoną, ir aš tapau ekonomikos ministro, kuris pritaikė praktikoje mano požiūrį į ekonominę politiką, patarėju Ronaldo Reigano vyriausybėje.
Paskui sugrįžau prie dėstymo universitete ir pagaliau supratau, kad daugelis visuomeninio gyvenimo paaiškinimų, kurie yra pateikiami skaitytojams, yra neteisingi. Aš ėmiau tuo domėtis ir 16 metų buvau Business Veek kolumnistu, rašiau straipsnius į Prancūzijos, Italijos, Vokietijos laikraščius ir žurnalus, ir pripratau reikšti savo nuomonę apie vienus ar kitus įvykius, dažniausiai juos paaiškindamas savaip, tie paaiškinimai skyrėsi nuo visuotinai priimtų. Tuo aš užsiimu iki šiol. Dabar, kai aš rašau, aš noriu vieno – parodyti kitą požiūrį, ne tą, kurį galima atrasti, skaitant „Niujork Taims“. „Vašington Post“ ar matyti per televizorių.
- Bet dabar visi jie ir kiti mediakoncernų leidiniai jūsų nelepina?
- Taip, dabar mano tėvonija – internetas. Ir ne tik amerikietiškuose tinklalapiuose, bet ir Indijos, ir Al Jazeera, ir Irano Press TV, ir Rusijos Russia Today, tiksliau, visur, kur domisi mano nuomone. JAV ji irgi daug ką domina. Bet ne tuos, kurie kažkada buvo nepriklausomi, bet prie Klintono administracijos susispietė pulkelio „megasavininkų“ rankose. Ir jų darbe pagrindiniais tapo ne žurnalistai, o šių konglomeratų reklaminiai skyriai, siekiantys maksimalaus pelno iš reklamos. O skyrių vadovai bijo bent kuo supykdyti vieną ar kitą įtakingą grupuotę. Kita problema tame, kad dėl didelės MIP koncentracijos korporacijų rankose šių korporacijų aktyvų vertė priklauso nuo federalinių licencijų, leidžiančių skelbti ir spausdinti. Šių licencijų terminas periodiškai baigiasi, ir tada vyriausybė jas atnaujina – nemokamai. Savaime suprantama, MIP bijo supykdyti vyriausybę, kad neliktų be licencijos. Taigi, MIP pavirto propagandos ministeri ja. Ir aštrių klausimų MIP jau nebekelia.
- Tai mes dabar stebime neangažuotos JAV žurnalistikos saulėlydį?
- Nepriklausomos žurnalistikos JAV praktiškai nebeliko. Kartais praslysta kažkas įdomaus, ir tada stebiesi, kaip tai pavyko. Pavyzdžiui, per programą Frontine ne taip seniai buvo parodytas siužetas apie tai, kaip FRS pirmininkas Alanas Grinspenas, finansų ministras Robertas Rubinas, jo pavaduotojas Laris Samersas ir vertybinių popierių prekybos komisijos pirmininkas Arturas Levitas darė kliūtis fjučersų prekybos komisijos vadovui Bruksi Bornui reguliuoti opcionų prekybą, t.y. daryti tai, dėl ko ir buvo sukurta ši federalinė agentūra. Tokias programas per TV rodo nedažnai. Opozicijos vaidmuo, kurį MIP vaidino karo Vietname metu, parodydamos jo melagingumą ir betikslybę, liko praeity...MIP ir skaitytojų masė iš paskos priėmė karą Irake...
- Netgi kai paaiškėjo, kad grėsmė buvo tik menama?
- Netgi po to, kai paaiškėjo, kad jokio masinio naikinimo ginklo Irakas neturėjo, MIP niekas netikrino. Kongresas pravedė klausymus, kurių iš jo ir tikėjosi. Karo nusikaltimų klausimas nebuvo nagrinėjamas, dėl kankinimų irgi nieko nebuvo padaryta, belaisvių, kuriems kaltinimų neturi, irgi nepaleidžia. Niekas suprantamai negali paaiškinti, ką mes veikiame Afganistane. O tuo tarpu Amerikos vyriausybė praktiškai bankrutavo, ji nebeturi pinigų šitam karui. Jeigu galonas degalų Pentagonui Afganistane kainuoja 400$, ir kasdien tik jūrų pėstininkai išnaudoja degalų už 320$ mln.! Karas mums tampa nepakeliama našta. Mes – bankrutavusi valstybė. Neigiamą saldo padengiame užsienio kreditų sąskaita. Saudo Arabija, Kinija, Japonija ir netgi Rusija neaišku dėl ko perka mūsų valstybines obligacijas, kurios labai greitai nuvertės. Skolą išpūs, kad ją nurašytų. O paskui pradės spausdinti pinigus, kaip tai įprasta bananinėse respublikose. Tarpta utinė mokėjimo sistema, kuriai reikia dolerio, bus sugriauta. Šiandien nieko apie tai MIP nerašo. Arba tik mažuose nepriklausomuose leidiniuose, arba užsienyje, arba internete, konkrečiai, mano straipsniuose.
- O anksčiau MIP dirbo kitaip?
- Skirtumas, lyginant su vakarykšte diena toks, kad ant vyriausybės sąžinės guli nusikaltimai, daug baisesni už tuos, kurie buvo per Vietnamo karą 1970-aisiais metais, kai vyriausybė dar buvo atsakinga prieš visuomenę už savo veiksmus. Imkim kad ir Niksono impičmentą. Jį privertė palikti postą dėl prasižengimo, kuris iš esmės neturėjo didelės reikšmės. Bušo ir Čeinio melas ir apgavystės, o dabar ir Obamos, daug baisesni. Niksonas tik bandė panaikinti politiškai motyvuoto įsilaužimo pėdsakus, kurio jis pats neužsakinėjo ir netgi nežinojo apie jį nusikaltimo darymo metu.O čia kalba eina apie prezidentus, kurie kaltinami kariniais nusikaltimais ir pažeidinėja įstatymus, šnipinėdami savo piliečius. Milijonai pažeidimų, paniekinančių Amerikos ir tarptautinius įstatymus, už kuriuos baudžiama, pavyzdžiui, Ženevos konvencija apie kankinimus, - ir nieko nenuima iš pareigų, jokių tyrimų, niekas neatgailauja. Žiniasklaidos ruporai tyli.
KIŠENINIAI LYDERIAI: Imkime kad ir Tonį Blerą, kai tik jis paliko ministro pirmininko postą, jį paskyrė finansų korporacijų patarėju su 5 mln. funtų alga.
- Ar ši situacija bent kiek skiriasi nuo to, kas vyksta kitose demokratinėse Europos šalyse? Kanadoje?
- Manau, kad MIP šiose šalyse vaidina aktyvesnį vaidmenį. Bet svarbiau tai, kad visos šitos šalys yra Amerikos marionetės. Mes visiškai kontroliuojame jų užsienio politiką, jų ekonominę politiką. Pavyzdžiui, kai SNO Saugumo Taryboje ruošiamas koks nors sprendimas prieš Izraelį, visi mūsų draugai balsuoja prieš. Prancūzija vienu metu priešinosi, bet su Sarkozi atėjimu ir ji tapo mūsų lėlių šou dalimi. Ir viskas dėl to, kad šitų šalių lyderiai sėdi mūsų kišenėje.
- Ką jūs turite omeny?
- Mes jiems pinigus maišais duodame. Imkime kad ir Tonį Blerą. Kai tik jis paliko ministro pirmininko postą, jį paskyrė finansų korporacijų patarėju su 5 mln. funtų alga. Ką jis žino apie finansus? Nieko. JAV jam surengė eilę pasirodymų, ir už kiekvieną jis gavo nuo 100 iki 250 tūkst. dol. Kas ateis jo klausytis? Na gerai, Blerai. Bet ir jo žmonai suteikė tokio turne galimybę, ir ji savo susirinko. Iki jų tą patį organizavo ir Džonui Meidžorui. Jį padarė direktorių tarybos nariu dešimtyje Amerikos korporacijų. Nepersitempdamas, jis gaudavo po šimtą tūkstančių iš kiekvienos per metus. Tos pačios grupuotės, kurios išieško pinigus, daro įtaką ir Amerikos politikai. Kitais atvejais mes paprasčiausiai pervedame pinigus į Šveicarijos bankų sąskaitas.
Prieš daugelį metų, kai aš dar tik buvau gavęs daktaro laipsnį, mano mokslinis vadovas buvo paskirtas gynybos ministro padėjėju ( ministru tada buvo Melvinas Lerdas ) tarptautiniais klausimais. Jis pasikvietė mane į Pentagoną ir pasiūlė darbą Vietname. Aš atsisakiau, bet uždaviau jam klausimą: „Kaip mums pavyksta priversti šitas šalis šokti pagal mūsų dūdelę?“ Todėl kad mačiau, kad daugelis šalių daro ne tai, kas naudinga joms, o kas naudinga JAV. Jis atsakė: „Mes jiems pinigų duodame“. Aš: „Jūs turite omeny tarptautinę pagalbą?“ Jis: „Ne, mes duodame pinigus jų vadovams. Mes perkame jų vadovus“. Jam tai nepatiko, jis manė, kad anksčiau ar vėliau Amerikai tai atsilieps, bet taip jau buvo įprasta.
- O kas tada trukdo surasti ką nors, sakykim, Irano viršūnėse, ir šitą klausimą išspręsti abiems pusėms naudingai?
- Turbūt jau ir rado. Yra toksai Kenas Timermanas, kuris vadovauja nevyriausybiniam „Demokratijos fondui Irane“ ir už „National Endowment for Democracy“ pinigus inkubuoja spalvotas ir barchatines revoliucijas. Per NED mes pumpuojame pinigus į Ukrainą, Gruziją, kad ten išrinktų lyderius-marionetes. Mūsų marionetes, o ne rusų. Šitos šalys mūsų kišenėje, ir Lenkija, ir buvusios Vidurinės Azijos respublikos – mes ir ten sodiname marionetes ir įrenginėjame šiose šalyse karines bazes. Rusija turėtų būti atsargesnė. Prisimenate oligarchus, kuriuos Putinas išvijo iš šalies? Šiuos žmones mes galime panaudoti kaip agentus. Tai štai, šitas Timermanas parašė, kad NED pinigai atiteko Musavi šalininkams, ir kad už tuos pinigus iki rinkimų viskas buvo paruošta „žaliajai“ revoliucijai. Taip kad mūsų pinigai Irano viršūnėse jau yra.
- Bet jūsų straipsniuose, o ir šiandien jūs užsiminėte, kad JAV įtakos sfera mažėja, kad JAV – bankrutavusi valstybė...Reiškia, pinigų bus mažiau?
- Taip, požymiai akivaizdūs. Aš sutinku, kad tai darosi vis labiau absurdiška, ir kad pasaulis pavargo nuo Amerikos-peštukės, kuri elgiasi, lyg būtų dievas, o visi kiti – velnio vaikai. Japonai per paskutiniuosius rinkimus nebepalaikė proamerikietiškos partijos, ir naujoji vyriausybė nori uždaryti Amerikos bazes Japonijoje. Mes nežinome, ar tai jiems pavyks, ar jie tokiu būdu sako: „Duokit mums tai, ką mes davėme kitiems, ir tada mes sėdėsime tyliai!“ Reikalavimas uždaryti bazes daugelį Amerikoje pritrenkė. Dar vienas pavyzdys: Turkija nutraukė karinį bendradarbiavimą su Izraeliu, nežiūrint į tai, kad mes apmokėme visus Turkijos generolus, ir jų armija tupi prie Amerikos lėkštės. Iš pradžių atsisakė nuo bendrų manevrų, manau, nukreiptų prieš Iraną.
Aš manau, kad Amerika dabar lieka vadovautojo vaidmenyje po senovei, tradiciškai. O Rusija dažnai jaučiasi nepilnaverte todėl, kad ten ilgai vadovavo komunistai. Ji kratosi sovietų palikimo, bando įrodyti, kad ir ji turi demokratines tradicijas, ir taip žaidžia gaudynes. Ji taip į tai įsitraukusi, kad negalvoja apie Amerikos grėsmę. Jos nemato ir Kinijoje.
- Kaip gi veikia Amerikos ranka Gruzijoje ir Ukrainoje?
- Rusijos – Gruzijos konflikto Pietų Osetijoje priežastimi tapo šalių –NATO narių nepasitenkinimas separatistiniais judėjimais Gruzijoje. Ir JAV nusprendė, kad kai tik Gruzija susitvarkys su šitais judėjimais, jau niekas nebesutrukdys ją priimti į NATO.
- Bet viskas išėjo ne taip.
- Todėl kad įsikišo Rusija. Mūsų puikybė net neįtarė tokio įvykių posūkio. Priešingu atveju mes nebūtume tam ryžęsi. Ir, gal būt, Rusijai reikėjo nueiti iki Tbilisio, nuversti Saakašvilį ir pasodinti savo marionetinę vyriausybę. Jis čia nė prie ko: kuris mažos valstybės prezidentas rizikuos konfliktu su Rusija, neturėdamas kitos supervalstybės palaikymo? Ir svyravimus Ukrainoje irgi organizavo Amerika. Irane mes palaikome teroristinę Mužachadin-e-Chalk grupuotę ir tuos, kurie neseniai susprogdino islamo revoliucijos sargybos Korpuso vadus. Visi tai žino, bet niekas apie tai nekalba. O dabar įsivaizduokite, kad ką nors panašaus būtų sugalvojęs Putinas. Kiek būtų buvę triukšmo!
Kai SNO publikavo Ričardo Goldstouno ataskaitą apie Izraelio karo nusikaltimus, visi puolė kaltinti Goldstouną tuo, kad jis perdeda ir iškraipo faktus. Suprantama, kodėl Izraelis nepatenkintas labiausiai, bet netgi prezidentas Obama pasakė, kad jis parašytas Izraelio atžvilgiu tendencingai. Bet Tarptautinis Raudonasis kryžius ir žmogaus teisių organizacijos patvirtino, kad kariniai nusikaltimai buvo. Pats Goldstounas – sionistas. Jis žinomas teisininkas ir parašė sąžiningą ataskaitą, bet visus šunis karia ant jo, o ne ant kaltųjų. Keisčiausia, kad nieko nekalbama apie veidmainystę ir dvigubus standartus. Man atrodo, kad liaudis apie tai nesusimąsto.
RUSIJOS GRĖSMĖ: „draugas vilkas“ savo nepaleis
- O kaip keičiasi situacija santykiuose su Rusija?
- Amerikos doktrinoje Rusijos atžvilgiu pokyčių nebuvo. Amerika po senovei nori pasaulinės hegemonijos. Vyraujantis požiūris, kuriuo remiasi Pentagono planai: JAV turi nugalėti bet kokį priešą ar priešų grupę. Naujieji konservatoriai, liūdnai pagarsėję savo prisirišimu prie šios doktrinos, tiki, kad mes po senovei pati teisingausia nacija ( tiesiog kaip manė ir prancūzų revoliucionieriai ), ir tik mes turime teisę ir atsakomybę piršti pasauliui savo požiūrį.
Rusija stovi šitam Amerikos įsivaizdavimui apie jos mesijo vaidmenį skersai kelio. Todėl Rusija buvo aptverta karinių bazių tvora, o buvusios sovietų respublikos paverstos marionetėmis. Rusija supranta, kad raketos Lenkijoje turėjo būti nukreiptos ne į Iraną, o radarai Čekijoje turėjo gaudyti ne Irano raketas. Nemanau, kad Amerika atsisakė nuo užmačių Rusiją padaryti bejėge ir įsikišti ją į tą pačią kišenę, kurioje jau sėdi Prancūzija, Vokietija, ir kitos. O nuo raketų Lenkijoje Obama atsisakė dėl to, kad jį Rusija palaikytų Irane, o ne dėl to, kad jis gerina santykius su Rusija. Rusija ir Kinija – štai dvi kliūtys Amerikos viešpatavimui pasaulyje.
- Aš tik ką grįžau iš Kinijos, ir sutinku, kad Kinija – tikrai yra galinga jėga pasaulinėje arenoje, su kuria neįmanoma nesiskaityti, bet ją lyginti su Rusija, man atrodo, dar per anksti.
- Ir visgi aš Rusijos politiką laikyčiau antiamerikietiška. Rusijos gigantiška teritorija, daugybė, kaip ir pas mus, branduolinių ginklų, pilna visokiausių gamtinių išteklių, kas suteikia galimybę Rusijai kontroliuoti visą Vakarų Europą. Sąjunga su Kinija suteiks Rusijai milžiniškas karines galimybes. Šalis, kuri negali priversti paklusti Bagdado, nesugebės priversti paklusti ir Rusijos. Bijau kad jeigu Rusija patikėjo iliuzija, kad Amerikos vyriausybė pasiruošusi su ja draugauti, tai Amerika vienu ar kitu būdu pradės ją kontroliuoti arba neutralizuos. Ir jeigu tarp Putino ir Medvedevo atsiras nesutarimų, tai Amerika jokiu būdu nepasikuklins jais pasinaudoti . Mes, gal būt, ir senstam, bet kol kas, kaip mus pavadino Putinas, „draugas vilkas“ savo nepaleis.
AMERIKOS SAULĖLYDIS: Išeitį iš situacijos aš matau tik dolerio žlugime. Negaliu tik suprasti, kodėl iki šiol Rusija, Kinija ir kitos šalys nesiėmė bendrai jo sužlugdyti
- Jaučiasi krizė?
- Amerikos ekonomiką pakirto ne tiek krizė, kuri prasidėjo, kaip jau anksčiau minėjau, dėl prekybos opcionais, kiek dėl darbo vietų perkėlimo už vandenyno, be to, ne tik nekvalifikuoto, bet ir inžinerinio, buhalterinio, valdomojo. Tie darbai, kuriuos dirbo Amerikos universitetų absolventai, buvę viduriniosios klasės branduoliu, šiandien užsieniečių rankose. Šimtas tūkstančių Amerikos programuotojų sėdės be darbo, o korporacijos bombarduos valstybinį departamentą, kad jiems būtų leista su darbo vizomis pasikviesti kiniečių ar indų, kuriems galima mokėti mažiau. Atveža ir medicinos seseris, ir netgi mokyklų mokytojus. Su viza P-1 atveža jaunus vaikinukus ir merginas, kurie dirba supermarketuose, Floridos kurortuose kambarių patarnautojais, vasarą padavėjais kavinėse... Taip kad dabar ir Amerikos „juodadarbiai“ ( darbininkų klasė) nebegali susirasti darbo už minimalų užmokestį. Jeigu išmatuoti bedarbystės lygį taip, kaip matu odavo, kai aš dar dirbau finansų ministerijoje, tai bus jau ne 10%, o 21%.
Jeigu neskaičiuoti superturtingų, tai gyventojų pajamos XXI amžiuje neišaugo. Vartojimas augo tik todėl, kad liaudis lindo į skolas ir leido tai, ką gaudavo, užstačiusi nekilnojamąjį turtą. O dabar ji tupi be darbo ir skolose tiek, kad leisti jau nebeturi ko, todėl vartojimas neauga, ir visos kalbos apie išėjimą iš krizės – kliedesiai.
Pavaikščiokite prekybos centruose ir jūs pamatysite, kad ten pilna laisvų plotų. Amerikos ekonomika taip įklimpo importe, kad nebeįmanoma pažaboti prekybos deficito augimo. Kai Amerikos korporacija gamybą perkelia už vandenyno, ji iš amerikietiškojo bendrojo vidaus produkto daro kinietiškąjį arba indiškąjį, kuris į Ameriką sugrįžta jau kaip importas. Taip kad mes pjauname šaką, ant kurios patys sėdime. Su pliusu lieka tik akcininkai ir vadybininkai, todėl pajamų atotrūkis Amerikoje darosi vis didesnis.
- Kokia gi išeitis iš situacijos?
- Išeitį iš situacijos aš matau tik dolerio žlugime. Negaliu tik suprasti, kodėl iki šiol Rusija, Kinija ir kitos šalys nesiėmė bendrai jo sužlugdyti. Jeigu Kinija būtų išmetusi į rinką visus dolerių aktyvus, JAV tą pačią akimirką būtų pavirtusi trečiojo pasaulio šalimi, maldaujančia TVF pagalbos, kad galėtų susimokėti už importuojamas prekes.
- O kas atsitiks Kinijos ekonomikai, jeigu Amerika nebesugebės nupirkti visko, kas „pagaminta Kinijoje“?
- Nežinau. Jų vidaus rinka – kaip penkios amerikietiškos. Ją ir reikia vystyti. Bet biurokratai visur vienodi: aš rytoj darysiu tai, ką ir vakar dariau...Kiek laiko dar jie mums atidavinės realias prekes mainais už popierėlius, kurių vertė krinta? Aš nemanau, kad Kinija leis mums dominuoti politikos ir diplomatijos srityse, kad tik turėtų galimybę pardavinėti mums daiktus. Aš įsitikinęs, kad jie kuria vidaus rinką. Aš buvau ten prieš keletą metų, ir vadovai man pasirodė visai nenaivuoliai. Jie buvo susirūpinę JAV militarizmu ir agresija valdant Bušui ir Čeiniui.
- Jūs manote, kad Obama pasuks kitu keliu?
- Ne, jį kontroliuoja tos pačios grupės, todėl nesvarbu, ką išrinks.
- Jūs dabar pasakėte frazę, kuri, kiek prisimenu, buvo sovietiniuose vadovėliuose, kad respublikonų ir demokratų kova Amerikoje – tik fikcija, todėl kad ir vienus, ir kitus valdo karinio – pramoninio komplekso interesai!
- Klausimą sprendžia ne politinės partijos, o privačios suinteresuotų asmenų grupuotės, kurios dosniai aukoja priešrinkiminėms kampanijoms. Pirmiausia, finansų sektorius. Obama, kaip ir iki jo Bušas ir Klintonas, joms priklauso. Antroji grupė – kariškiai ir gynyba. Paskutiniaisiais duomenimis, Amerikos karinės išlaidos didesnės, negu viso likusio pasaulio. Ir visa tai tik kelių gynybos industrijos firmų, kurios labai dosnios per rinkimų kampanijas, gerovei. Ir trečioji jėga – tai AIPEC ( American Israel Public Affairs Committee ). Visa, ko tik jie panori, išsipildo. Netgi toks stiprus lyderis kaip Lindonas Džonsonas nesugebėjo prieš juos atsilaikyti.
Nežinau, ar Rusijoje girdėjote apie atsitikimą su JAV KJP laivu „Liberti“, kurį Izraelis atakavo per šešių dienų karą? Džonsonui teko šį reikalą užglaistyti. Bet kuris kongresmenas ar senatorius, pasisakantys prieš AIPEC, pralaimi. Tai štai, ne liaudis sprendžia, kas bus prezidentu, o pinigai rinkiminei kampanijai. Ir išlošia tas, kurio kampanijai įtakingosios grupuotės davė daugiau pinigų. Kandidatas nėra nepriklausomas, jis negali elgtis, kaip panorėjęs. Dėl šitos priežasties nė vienas Amerikos prezidentas nesutaikys arabų ir palestiniečių, todėl kad reikia, kad išloštų Izraelis. Ir Obama karių negrąžins namo, todėl kad tai kirsis su karo pramonės interesais. Todėl didinamas karių skaičius Afganistane ir atidaromas naujas karo veiksmų teatras Pakistane.
- Ar įmanoma JAV politiko, nepriklausančio šioms dviems pagrindinėms partijoms, pergalė?
- Ne. Net būnant vienoje iš jų, tai neįmanoma, jeigu jūs nepriklausote šitos partijos isteblišmentui. Reiganas šiuo požiūriu unikalus, jis nepriklausė respublikonų isteblišmentui ir visgi nugalėjo Džordžą Bušą, kuris jam priklausė. Manau, kad taip atsitiko tikrųjų konservatorių judėjimo dėka, kurio daugiau jau nebėra. Džimis Karteris nebuvo demokratų isteblišmento dalimi, bet į Baltuosius Rūmus papuolė ant antirespublikoniškos bangos, todėl kad Fordas atleido Niksonui, o daugeliui tai nepatiko.
Parengė Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo Akto Signataras Kęstutis Grinius
