Įdomu, ar praėjus dvidešimčiai metų, “Žiedų valdovą” ištiks toks pats likimas, kaip ir didžiąsias fantastines 6-7 dešimtmečių juostas? Kas šiandien žiūri ankstyvuosius “Žvaigždžių karus”? Kadaise stebinę efektai dabar kelia šypseną. Ar mūsų vaikai taip pat juokis iš “Hario Poterio”, Spielbergo epų ir “Žiedų valdovo”, filmų, kurie dabar mums rodo kino technologijų ribas?
Nuolatinis straksėjimas už mūsų suvokimo ribų yra įdomiausias technologijų istorijos skyrius. Mes galime nuspėti tik keletą būsimų žingsnių. Kas bus toliau, neaišku, nes vaizduotė ribota. Fantazuoti galime tik naudodami žinomas detales. Tad ir kine dar sulauksime išradimų, kurie šiandien net teoriškai egzistuoti negali.
O kol kas belieka užsimiršti kino teatruose. “Žiedų valdovo” serija gali būti etalonu, pagal kurį dar nemažai laiko galėsime matuoti ir kitų filmų pasiekimus. Nors kompiuterizuotų scenų šiame filme yra gerokai mažiau nei kai kuriuose Holivudo šedevruose, tačiau čia buvo pasiektas ypatingas dirbtinės ir realios tikrovės derinys.
“Žiedų valdovo” fantastinės būtybės turi labai daug žmogiškumo. Į jas žiūrint atrodo, kad tai yra tiesiog gerai nugrimuoti aktoriai. O juk tai - labiausiai siekiamas skaitmeninio kino tikslas. Kuo kompiuterinės būtybės realesnės, tuo žiūrovui linksmiau. Šiuo atveju nėra svarbu, kaip pavaizduotas eilinio padarėlio kailis (sako, pagal tai sprendžia apie animatorių sugebėjimus).
Kol sakoma “šis animacinis padaras labai panašus į gyvą”, vis tiek liekame animacijos srityje. Svarbiausia - sukelti žiūrovo dvejonę: gerai nugrimuotas aktorius ar tobula animacija? Kai žmogus nebepajėgia atskirti grimuotojo darbo nuo animacijos, galime animatoriams drąsiai įteikti “Oskarą”. Naujasis “Žiedų valdovas” mums nuolat kelia panašias dvejones.
Kita vertus, reikia pripažinti, kad šis filmas toliau žengia tik efektų sluoksnyje. Kaip ir pirmasis, jis - beprasmiškas. Tyra pramoga, neužteršta amerikoniško kino taip mėgstamu moralizavimu. Aišku, šiokios tokios moralinės potencijos net ir toks filmas turi. Pavyzdžiui, pažiūrėjęs “Žiedų valdovą”, jaunas pilietis gali aiškiai suvokti posakio “nepalik draugo bėdoje” turinį.
Velniop turinį. Užtai “Žiedų valdovo” vaizdai manęs neapleido keletą dienų. Įspūdingas burtininko skrydis į bedugnę. Šarvuotas padaras, daugiatūkstantinėje tokių pačių padarų minioje (pro metalinį antveidį iš jo nasrų eina karštas garas). Blogojo miesto vartai, primenantys galingos upės užtvanką. Milžiniški drambliai. Asmenybės susitrejinimo krizę išgyvenantis hobitų palydovas.
“Žiedų valdovo” vaizdai lengvai įsiterpia į mūsų laikų “gotikos” stilistiką. Romantiški miškai, riteriai ir giltinę primenantys raiteliai ant slibinų - filmo kūrėjai nesidrovėdami skolinosi iš XIX a. pabaigos simbolistų. Geriausiai tai regime hobitams keliaujant pelke. Čia po vandeniu boluoja blyškūs numirėliai, taip primenantys prancūzų “Rožės + Kryžiaus salono” tapybą.
Garso takelyje trūksta tik black metal ūbavimo - juk metalistai jau XX a. pabaigoje labiausiai stengėsi gaivindami romantišką gotikos dvasią. Šie žmonės, visai be reikalo vadinami satanistais, yra dideli Tolkieno knygos mėgėjai, neretai čia ieškantys scenos slapyvardžių. (Kaip jie atrodo, greitai galėsite išvysti ir patys - girdėjau, vasarį į Vilnių atvyksta “Moonspell”, legendinė šiuolaikinės gotikos grupė iš Portugalijos.)
“Žiedų valdovas” trunka tris valandas, bet jis yra tobulas serijinis filmas. Antroji serija nesibaigia, kaip ir pirmoji. Antrąją seriją žiūrėti nemačius pirmosios, jau nėra lengva. Aišku, jei nori bent kiek suvokti įvykius. Pasistengus, gali suprasti, jog svarbiausia filmo linija - mažųjų hobitų kažkur nešamas žiedas.
“Žiedų valdovo” kūrėjai gudrauja. Jie akivaizdžiai nesuinteresuoti, kad tas prakeiktas žiedas kuo greičiau pasiektų reikiamą vietą. Tiesą pasakius, jie naudojasi tuo, kad žmonės vis tiek tokių filmų tiksliai nepamena. Aš mačiau pirmą seriją, tačiau neprisimenu, nei kur, nei kodėl hobitai tą žiedą neša. Radau tik vieną aiškų prisiminimą - žiedą reikia kažkur nunešti.
Šiame filme hobitai nesusiduria nė su vienu iš savo draugų. Jie tiesiog keliauja, o visi kiti personažai sprendžia savas problemas - kariauja, ginasi, laimi. Žiedo kelionė menkai tepajudėjo - žiūrėjome politinį kiną (viena valstybė puola kitą ir nori ją užkariauti), o hobitai žingsniavo sąlyginėje erdvėje. Jei jiems tektų eiti, sakykim, nuo Maskvos iki Paryžiaus, o filmo metu jie nukeliautų iki Varšuvos, mes drąsiai galėtume sakyti, jog šis tas pasiekta. Tuo tarpu pasakiškoje “Žiedų valdovo” erdvėje, net ir tūkstantis kilometrų mažai ką reiškia. O gal ten kuo mažiau nueini, tuo geriau?
Na gerai, laikas baigtis. “Žiedų valdovas” trunka 3 valandas ir net nepajunti, kaip jos prabėga. Mano tekstui atidžiai perskaityti reikia kokių 5 min. - aš puikiai suprantu, kad jūsų dienoje šias minutės paaukoti ne taip ir lengva. Tad geriau pataupysiu jūsų laiką naujai “Žiedų valdovo” serijai. Ją verta pamatyti.
“The Lord of the Rings: The Two Towers”. JAV, Naujoji Zelandija, 2002Trukmė: 2 val. 59 min.Režisierius: Peter Jackson (“Žiedų valdovas”, 2001)Vaidina: Elijah Wood (“Žiedų valdovas”, 2001; “Fakultetas”, 1998), Ian McKellen (“Žiedų valdovas”, 2001; “Iksmenai”, 2000), Viggo Mortensen (“Pirmoji nuodėmė”, 2001; “28 dienos”, 2000); Sean Astin (“Žiedų valdovas”, 2001); Billy Boyd (“Žiedų valdovas”, 2001); Liv Tyler (“Žiedų valdovas”, 2001; “Planketas ir Makleinas”, 1999) ir kt.
