Jei mėgstate laimingai pasibaigiančius filmus - “Apgirtę nuo meilės” jums bus pats tas! Man laimingos pabaigos labai patinka! Ypač kai filmas tokios pabaigos nežada. Kai filme tragedijos lenda viena po kitos, vis įtikinamiau žadėdamos tokią pat tragišką istorijos baigtį. Šis filmas man priminė vokiečių “Princesę ir karžygį” - itin nervingą filmą, turintį tobulai laimingą pabaigą.
Rimti režisieriai ir rimti žiūrovai laimingų pabaigų kine labai nemėgsta. Rimta pabaiga ironiškai vadinama “hepiendu” ir yra būtinas “McKino” atributas. Holivudo mėsainiams yra būtina laiminga pabaiga, nes žiūrovas kitą kartą panašaus mėsainio gali ir nepirkti. O rimtam kinui būtinas blogas galas - čia jau kitos žaidimo taisyklės.
Rimtam filmui yra labai gerai, kai pabaigoje pagrindinis herojus nusisuka sprandą, nusižudo arba yra paliekamas mylimos moters. Bloga pabaiga rimtajame kine yra toks pats privalomas štampas, kaip ir laiminga pabaiga Holivude. Šis ideologinių skirtumų lemtas pasiskirstymas mane visuomet stebino. Netgi erzindavo. Tačiau niekur nedingsi - juk šuo ir mušamas įpranta.
Todėl aš visuomet kaip vaikas džiaugiuosi, kai atsiranda koks drąsuolis, kuris sulaužo stereotipus. Ir visai nesvarbu, kurioje barikadų pusėje tas didvyris stovi. Pamenu, prieš porą metų rodė filmą apie gudrius ryklius. Mokslininkai sukūrė protaujančius vandens plėšrūnus. Na, o šie užpuolė ir sudorojo beveik visą mokslininkų brigadą.
Tame filme buvo gražuolė ir vyrukas, rodę vienas kitam tokią panieką, kad buvo iškart aišku - antroje filmo dalyje jie jau dulkinsis. Tad jūs galite įsivaizduoti mano džiaugsmą, kai šią gražuolę surijo ryklys! Negalėjau patikėti savo akimis - iki paskutinės akimirkos netikėjau, kad taip atsitiks. Žinote, kaip būna Holivudo filmuose - kad ir kas atsitiktų pagrindiniam veikėjui, mes žinome, jog jis išsikapstys ir sulauks filmo galo, antraip pats filmas netektų prasmės. O čia - bac! - ir nėra gražuolės!
Paulas Andersonas savo naujame filme “Apgirtę nuo meilės” laimingą pabaigą energingai slepia. Filmas pristatomas kaip romantinė komedija, todėl kiekvienas doras žiūrovas tikisi panašaus veiksmo, kaip pastarųjų metų Hugh Granto filmuose. Adamo Sandlerio pavardė taip pat skatina to tikėtis. Kas galėtų pamanyti, kad šis banalaus įvaizdžio komikas yra pajėgus uždaro ir savimi nepasitikinčio vienišiaus vaidmeniui!
Tačiau režisierius kartu su ponu Sandleriu ima mus stebinti jau nuo pirmų filmo kadrų. Daug žadančią ramią pradžią visai netikėtai pradeda kapoti ritmingi garso ir vaizdo trukdžiai. Į ramų filmo herojaus rytą tie trukdžiai sminga tarsi pitbulio dantys į niekuo dėto praeivio koją. Tačiau herojus pernelyg nenustemba - krūpčiojame mes.
Herojaus ramybės priežastys greitai paaiškėja - juk jis yra šio pasaulio keistuolis. Todėl tai, kas erzina mus, jo nekliudo. Tačiau mums eiliniais atrodantys kasdienybės faktai, herojų labai lengvai išmuša iš vėžių. Filmas nervingai trūkčioja visą laiką. Taip jam pratrūkčiojus kokią valandą, pradeda širdin brautis nerimas. Nejaugi viskas taip blogai ir baigsis? Aišku, “blogai” yra reliatyvi sąvoka - ten tik mums blogai, o herojus prie tokių nesėkmių, atrodo, yra įpratęs.
Kaip ir dera uždaram keistuoliui, jis sėdi savo pasaulyje ir rezga begalinius planus. Tipiška atstumtųjų padėtis - kai negauni pasitenkinimo iš realybės, kuri svajones ir jose gyveni. O svajonėse, kaip žinia, viskas įmanoma. Svajonėse gali keliaut aplink pasaulį ir būti šauniausias vaikinas visoje Žemėje. Tačiau realybė vis tiek lieka tokia pati - nešvari ir visai neromantiška.
Kartais vienišiams to pakanka. Tūkstančiai tokių žmonių gyvena didmiesčių džiunglėse. Keletą jų stebiu jau gerą dešimtmetį. Kartais prasilenkiame gatvėje. Jų veiduose paprastai plaukioja lengva šypsena, o išorė rodo visišką abejingumą šiuolaikiniam pasauliui. Matau, kaip jie sensta. Jie praplaukia pro tave, o tu puikiai žinai, kad jų namuose jau seniai nėra buvę svečių. Greičiausiai jie laimingi - svajonėse gyventi paprasta, o su tikrove jie jau seniai atsisveikino. Svajonės yra tarsi stiprūs narkotikai - prie jų lengva įprasti ir beveik neįmanoma atsikratyti.
Tie žmonės man primena vienuolius. Tikrieji tradicinių religijų vienuoliai ir atsiskyrėliai atrodo lyg būtų seni aparatai, kurių vieta muziejuje. Jie šį pasaulį palieka dėl to, kad renkasi tradiciją. Jokios vidinės būtinybės, tik atsidavimas kažkieno kadaise sugalvotoms gyvenimo taisyklėms. Šiandieniniai vienišiai atsiskyrėliško gyvenimo vertybes įkūnija gerokai stipriau. Tik jie vieninteliai šiandien yra amžiams atsisveikinę su šiuo pasauliu.
Jų gyvenimas retai kada baigiasi taip, kaip mano aptariamo filmo herojaus. Tačiau kinas tam ir egzistuoja, kad gyvenimą vaizduotų gražiau, nei mes jį iš tikro matome. Kinas taip pat yra viena svajonės formų. Štai dėl ko aš taip mėgstu filmus su laiminga pabaiga - juk tobulos yra tik gerai pasibaigiančios svajonės.
“Punch-Drunk Love”. JAV, 2002.Trukmė: 1 val. 35 min.Režisierius: Paul Anderson (“Magnolija”, 2000; “Pašėlusios naktys”, 1997)Vaidina: Adam Sadler (“Karšta pupytė”, 2002; “Misteris Dydsas”, 2002; “Mažasis Nikis”, 2000), Emily Watson (“Raudonasis drakonas”, 2002; “Prieš bangas”, 1996), Luis Gusman (“Narkotikų kelias”, 2000; “Magnolija”, 2000; “Kaulų kolekcininkas”, 1999), Philip Seymour Hoffman (“Raudonasis drakonas”, 2002; “Talentingasis Misteris Riplis”, 1999, “Didysis Leibovskis”, 1998) ir kt.
