Apie tai, kaip apsaugoti nepilnamečius nuo priklausomybių, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ pokalbis su Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadove Ilma Skuodiene ir psichologu Edvardu Šidlausku.
Pagrindinės priežastys, stumiančias vaikus į priklausomybes
Kodėl vaikai klimpsta į priklausomybes, kokios yra to priežastys? Galbūt jūs galėtumėte papasakoti plačiau?
I. Skuodienė: Čia yra svarbūs keli aspektai. Viena vertus, paauglystė, kaip matome, prasideda vis ankstesniame amžiuje. Artėdami prie paauglystės, vaikai yra linkę labiau eksperimentuoti, labiau išbandyti tiek save, tiek naujus dalykus. Smalsumo vedamas eksperimentavimas ir naujų dalykų ieškojimas yra vienas iš paauglystės būdų, tačiau kur yra riba tarp bandymo ir nuolatinio vartojimo ar tapimo priklausomu? Čia yra dvi svarbios aplinkos.
Viena yra tėvų šeima – tai, koks šeimoje yra santykis, kaip bendraujama, ar vaikai leidžia laiką kartu, ar jie turi ryšį, ar vaikas turi priklausymo šeimai jausmą, koks skiriamas dėmesys ir kokia yra bendra situacija – nuo to labai daug kas priklauso. Jeigu vaikai yra atsiskyrę, neleidžia laiko kartu, neturi santykio – mes, vaiko teisių gynėjai, tai vadiname ryšio tarp šeimos narių nebuvimu.
Kita aplinka yra mokykla, kurioje vaikas mokosi: kokia ten yra aplinka, kokios prevencinės priemonės, koks paslaugų prieinamumas, kokie yra draugai ir bendra atmosfera. Šios kelios aplinkos susiveda į viena, tačiau mes, vaiko teisių gynėjai, išskiriame, kad viskas prasideda nuo šeimos: koks yra santykis, koks ryšys, kokios yra taisyklės, kaip kalbamasi, kiek šeima yra atvira.
Nuo to priklauso, ar vaikai bus linkę ieškoti, eksperimentuoti, priklausyti didesnėms grupėms, ar bus labiau linkę rizikuoti, o galbūt vaikai tiesiog leis laiką sportuodami, lankys būrelius, turės užsiėmimus ir turiningą laisvalaikį.
Kai kurie renkasi eksperimentuoti su ne visai priimtinomis veiklomis, o kiti eina į kiną, žaidimų aikšteles ar sporto užsiėmimus. Tai tikrai labai priklauso nuo šeimoje padėto pamato.
Nauja grėsmė – priklausomybė nuo socialinių tinklų ir kompiuterinių žaidimų
Ar dabar galima sakyti, kad daugiau grėsmių kyla ne nuo alkoholio ar narkotikų, o nuo socialinių tinklų, nuo ekranų, nuo to, ką vaikai mato ištisai sėdėdami internete?
I. Skuodienė: Tikrai taip, šiandien turime kelias skirtingas formas. Jeigu anksčiau dominavo alkoholis, vėliau tam tikros narkotinės medžiagos, tai dabar, kaip sako ekspertai ir medikai, tų narkotinių medžiagų yra tiek daug ir skirtingų – nuo rūkymo iki kitų medžiagų, kad net sunku atrinkti, nuo ko vaikas apsinuodijo, tačiau atsiranda ir 3-oji forma – priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų bei socialinių tinklų.
Atliktos apklausos rodo, kad nemaža dalis vaikų socialiniuose tinkluose per parą praleidžia 15 ar 16 valandų. Tuomet nebelieka laiko nei poilsiui, nei tinkamai mitybai, nei gyvam bendravimui, nei fiziniam judėjimui, nei mokymuisi – tai yra didžiulės grėsmės.
Kaip jau minėjote, socialiniai tinklai ir kompiuteriniai žaidimai neretai sukuria neigiamas pasekmes dėl pateikiamo netinkamo turinio, su kuriuo vaikas ar paauglys dar negali susidoroti. Tai gali pasireikšti per savižalos skatinimą, netinkamą bendravimą, patyčias ar seksualinį priekabiavimą.
Yra buvęs ne vienas atvejis dėl persekiojimo, išnaudojimo, nuotraukų siuntimo ar šantažo. Šios grėsmės vaikų raidai, psichikai ir vystymuisi kyla tiek iš socialinių tinklų, tiek iš kompiuterinių žaidimų, kurie neretai neatitinka vaiko amžiaus ir jo raidos.
„Jei vaikas namuose – dar nereiškia, kad jis saugus“
Galbūt atsimenate pastarųjų sukrečiančių atvejų, kuo tai gali baigtis? Ar tai gali baigtis apsinuodijimais, kalbant apie alkoholį ir kitas medžiagas, o galbūt net mirtimi?
I. Skuodienė: Vaikų apsinuodijimų psichotropinėmis medžiagomis tikrai yra buvęs ne vienas. Pasitaikė skaudžių atvejų, kai didelė medikų komanda dirbo, kad atgaivintų vaiką, o reanimacijoje teko gulėti ne dieną, ne porą ir ne savaitę. Tai tikrai turi pasekmių.
Kalbant apie socialinius tinklus, yra buvęs ne vienas atvejis, kai 10-ies, 11-os ar 12-os metų mergaitės susipažįsta socialiniuose tinkluose, o viskas baigiasi gyvu susitikimu. Tas susitikimas tikrai nebūna toks, kokio galbūt tikėtasi.
Taip pat yra buvę atvejų, kai po pažinties socialiniuose tinkluose prasideda nuotraukų siuntimas, vėliau seka šantažavimas, tėvų duomenų prašymas, tokios situacijos vaikams sukelia didžiulį nerimą ir įtampą.
Kol ši informacija pasiekia tėvus, kol tėvai prieina prie vaiko ir pasikalba, situacija neretai būna jau įsisenėjusi. Tuomet tėvai kreipiasi į policiją ir į vaiko teisių gynėjus pagalbos. Visada mėgstu sakyti: jei vaikas yra namuose, už sienos, tai dar nereiškia, kad jis yra saugus.
Atsivėrė nauja erdvė, kuri mums, suaugusiesiems, galbūt dar nėra iki galo pažįstama, o vaikai joje puikiai orientuojasi, tačiau ši erdvė nėra saugi. Kaip mokome 1-os klasės vaikus saugiai pereiti gatvę ir pasiekti mokyklą, lygiai taip pat vaikams turime parodyti saugų kelią internete, skirtingose platformose bei socialiniuose tinkluose.
Šiuo metu vyksta nemažai diskusijų apie tai, nuo kokio amžiaus turėtume leisti vaikams naudotis socialiniais tinklais – ar nuo 16-os metų, ar anksčiau. Noriu atkreipti dėmesį, kad ir dabar egzistuoja ribojimas – prie socialinių tinklų vaikai gali jungtis tik nuo 13-os metų.
Ši riba nustatyta ne veltui, o todėl, kad 9-ių, 10-ies, ar 11-os metų vaikai dar nėra pajėgūs apdoroti tos informacijos, kurią pateikia socialiniai tinklai. Labai svarbu, kad tėvai tai įvertintų ir maksimaliai stengtųsi laikytis taisyklių, jog vaikai iki 13-os metų nesinaudotų socialiniais tinklais.
Vaikus galime pasiekti kitomis priemonėmis: skambučiais, žinutėmis, yra ir kitų platformų, skirtų bendrauti šeimos nariams.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
