Klausytojo dėmesys – trumpas ir brangus
Pasak Aido Petrošiaus, kalbėtojui pirmiausia reikia suvokti, jog auditorijos dėmesio resursas šiandien yra labai ribotas. „Tam turime vos kelias sekundes, nes tik tiek mums skirs klausytojai, žiūrovai ar skaitytojai. Nesudomintą auditoriją netruks pasiglemžti įrenginių pranešimai, socialinių tinklų srautas ir kiti informacinio persisotinimo eros palydovai“, – sako ekspertas.
Pašnekovas teigia, jog auditorijos dėmesį patraukti gali stipri kalbos pradžia, neįprasta dėstymo maniera, o kartais net ir pašnekovo išvaizda, tačiau siekiant klausytojų dėmesį išlaikyti keliolika minučių viso to neužteks. „Būtina įtaiga. O įtaigą – gebėjimą keisti besiklausančiųjų nuostatas – kuria kalbos turinys bei tai, kaip jis pateikiamas“, – pasakoja A. Petrošius.
Nors įtaigi kalba susideda iš daugybės elementų: žodžių parinkimo, intonacijos, pauzių, emocinio krūvio, bet pagrindinis vertinimo kriterijus išlieka rezultatas. A. Petrošius teigia, jog klausytojas įtaigą patiria tuomet, kai pajunta ryšį su kalbančiuoju, susijaudina, pakeičia nuomonę. „Įtaiga – kaip geras gardaus patiekalo receptas: geriausias skonis ir aromatas išgaunamas derinant kokybiškus ingredientus. Žiupsnelis druskos gali pagardinti, bet persūdžius patiekiamas taps nevalgomas. Saldumas, taip pat, gali būti jaudinančiai malonus ir perteklinis, šleikštus. Taip ir su įtaiga“, – sako pašnekovas.
Geroji žinia, jog, nepaisant to, kad gimstame su didesniu ar mažesniu gebėjimu dominuoti ir burti žmones aplink save, tačiau kalbėti įtaigiai gali išmokti kiekvienas.
Didžiausia kalbėtojų klaida – nepasirengimas
Kalbant apie dažniausiai pasitaikančias klaidas, ekspertas išskiria vieną dominuojančią problemą – kalbėtojų nepasirengimą. „Kai aklai pasikliaujame sėkme ar savo gebėjimu kalbėti ekspromtu, pernelyg daug paliekame atsitiktinumui. Jaudulys, mėginimas daugiažodžiavimu užkišti pasakojimo spragas, tušti, argumentais nesustiprinti lozungai – visa tai dažniausiai yra iš anksto neapgalvoto kalbėjimo pasekmės“, – sako jis. Nepasiruošus kalbai lengva pasimesti, pamiršti mintį ar pradėti kalbėti apie tai, kas įdomu tik pačiam kalbėtojui, bet ne klausytojams.
Pasak A. Petrošiaus, pasiruošimas nėra ilgas ar sudėtingas procesas – kartais pakanka vos kelių minučių. „Įdomiausia, kad atsakingoms kalboms iš anksto rengiamės nuolat. Pavyzdžiui, ruošdamiesi darbo pokalbiui, repetuodami, kodėl mums turėtų būti padidintas atlyginimas, ruošdamiesi su namiškiais apsispręsti dėl naujo didelio pirkinio, auklėdami vaikus ar ieškodami pasiteisinimo, dėl kurio nedalyvausime draugų rengiamoje šventėje. Jei skirsime bent 5 ar 10 minučių apmąstyti savo argumentus, kam ir kaip juos ketiname pateikti, labai tikėtina, mūsų kalba bus įtaigesnė ir padės mums pasiekti savo tikslą“, – sako jis.
Kita vertus pasirengimas priklauso ir nuo aplinkybių. A. Petrošius pastebi, jog profesionaliose bendruomenėse, kai ant įtaigos kortos statoma asmeninė reputacija, verslo pajamos ar strateginiai politiniai tikslai, pasiruošimas užtrukti gali ir gerokai ilgiau. Kartais pasirengimas 10 minučių kalbai truks net 10–20 valandų.
Pasiruošimas visuomet turėtų prasidėti nuo tikslo: įtikinti, pakeisti nuomonę, paguosti ar padrąsinti. „Pagrindinė bet kurios kalbos žinutė taip pat turėtų būti viena ir pakankamai paprasta, kad tilptų į neilgą sakinį. Kai suprantame, kokią pagrindinę mintį norime palikti klausytojo atmintyje, visa kita sudėliosime nesunkiai. Taip gimsta kalbos turinys. Jį galime sustiprinti įtaigiais argumentais, įsimintinomis istorijomis, specialiai parinkta kalbos forma (sąskambiai, pakartojimai, emocinė įtampa) ar savo asmenybės ypatumais, padedančiais atkreipti dėmesį ir įsiklausyti į kalbantįjį. Tačiau pradžioje visuomet yra tikslas, o tik po jo – žodis“, – dalinasi A. Petrošius.
Ekspertas pastebi, jog išankstinis pasiruošimas geriausiai padeda įveikti ir scenos baimę, nes žinodami, ko siekiame, su kokia auditorija bendrausime, kokius argumentus pasitelksime padės nugalėti dalį nerimo.
„Sveika prisijaukinti mintį, kad visiškai viešo kalbėjimo streso atsikratyti daugumai nepavyks. Jaudulį prieš auditoriją patiria ir patyrę, ir pradedantys kalbėtojai. Tiesiog patyrusiems tai yra įprasta darbo dalis, kaip įtampa, kurią patiria furgono vairuotojas, manevruodamas siauromis gatvelėmis: nemalonu, bet įveikiama. Mažiau patyrusių kalbėtojų galvose tas nerimas kartais perauga į siaubo filmo scenarijų, kuriame jaučiamės patirsiantys neišvengiamą nesėkmę, gėdą ir pasmerkimą. Viešumo baimė yra dvejopa: ji kyla mūsų nepasitikėjimo savimi ir netikrumo kaip mūsų žodžius priims aplinkiniai“, – pasakoja A. Petrošius.
Norintiems sumažinti baimę kalbėti viešai jis pataria pasitelkti kvėpavimo ar judesio pratimus, kurie padeda mintims susikoncentruoti ne vien į emocijas, bet ir kūno pokyčius, bei nebijoti auditorijai nuoširdžiai pripažinti, kad jaudinatės. Taip jaudulys pamažu ims tirpti.
Ar būtina kalbėti taisyklingai?
Nors norminė kalba tradiciškai laikoma išsilavinimo ir kultūros požymiu, įtaigos požiūriu svarbiausia – suprantamumas ir emocinis ryšys. „Geriausia laikoma tokia kalba, kurią auditorija supranta ir atliepia emociškai“, – teigia A. Petrošius.
Jis ragina nebijoti savitos kalbėsenos, žargonų ar tarmių: „Tai mūsų kalbai suteikia autentiškumo. Todėl savo klientams rekomenduoju kalbėti ta kalba, kuri jiems artimiausia. Tą patį principą rekomenduoju taikyti ir profesinėje komunikacijoje. Jei jūsų auditorija geriau supranta konkretų profesinį dialektą, jai to žargono vartojimas skambės profesionaliai ir aiškiai.“ Pasak jo, norminė kalba kartais gali skambėti net dirbtinai, ypač jei ja įprastai nebendraujame.
„Normine lietuvių kalba komunikuoja valstybės institucijos, nes jas įpareigoja konstitucinis valstybinės kalbos įstatymas bei jo įgyvendinimą kontroliuojantys kalbos prievaizdai. Mano ausiai tai – negyva, sintetinė kalba, beviltiškai atsiliekanti nuo šiandieninio pasaulio realijų“, – atvirai sako ekspertas.
Žodžių galia – vis dar reali
Nors gyvename vaizdų, trumpo formato ir „reelsų“ epochoje, žodžiai neprarado savo galios. Atvirkščiai – pasak Petrošiaus, jų reikšmė tik išaugo. „Mus supančios informacijos vis daugėja, tad įtaiga tampa pagrindiniu būdu konkuruoti dėl auditorijos dėmesio“, – sako jis.
O įtaiga veikia ne tik profesinėje erdvėje. Ji gyva kasdieniuose pokalbiuose su artimaisiais, net ginčuose dėl neišplautų indų ar atostogų krypties. „Tol, kol žmonija daugiausiai bendrauja žodžių kalba, įtaigi šneka liks vienas pagrindinių būdų turėti daugiau sąjungininkų ir mažiau priešų“, – įsitikinęs Aidas Petrošius.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
