REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
0
TV3

Pastaraisiais metais lietuviškos žiemos stebina savo aštriais nagais. Tačiau kitiems - tai iššūkis. Todėl trys nuotykių išsiilgę motociklininkai susikrovė kuprines ir pėsčiomis išsiruošė į dviejų dienų ištvermės žygį.

Apie enduro motociklininkų Vyto Briedžio, Vytauto Petkevičiaus žygį bene šalčiausią šių metų žiemos naktį Lietuvoje - trečiojo „enduristo“, Pauliaus Albertavičiaus pasakojimas.

Noras patirti tai, ko negalima išrasti, pamatyti tai, ko neparodys joks ypatingos raiškos televizorius, išgirsti tą, ko neatkartos joks geriausias elektroninis instrumentas. O visa tai tiesiog siūlo mūsų pastaruoju metu stipriai alinama gamta.

Jau ne vieną viršukalnę įveikęs Vytas nei per plauką neabejojo, kad bus viskas gerai - išmiegoti miške siekiant -30 laipsnių šalčio. Jis ir buvo mūsų šio išgyvenimo žygio mokytoju. Kiekviena silpnumo gaidelė būdavo pasitikta kontraargumentu: o kas būtų, jeigu būtų dar blogiau.

Pirmadienio ankstų rytą, kai didžioji tautiečių dalis dar tik budinosi, trys neįprastai atrodantys vyrukai „tuksėjo“ traukiniu Vilnius-Marcinkonys.

Besisveikinantys dzūkai patvirtino, kad esame priskirti prie keistuolių, kurių greičiausiai gerokai gausiau galima pamatyti šiltuoju sezono metu. Marcinkonyse paaiškėjo, kad teks dalį maršruto eiti apvalytais keliais, nes dar išvakarėse buvo gausiai prisnigta visoje Lietuvoje.

Besižavėdami ypatingo grožio vaizdais, dažnai minėjome Šiaurės Suomijos regioną, pavadintu Laplandija. Sausas, šaltas oras, saulė ir sniego gausa puošė Dzūkijos regioninį parką.

Ūlos bei Merkio upės nei truputį nenusileido užklupusiems šalčiams, tuo įrodydamos savo sraunumą. O žvėrelių paliktos pėdos tikrino keliautojų žinias. Dalis jų perbėgo tiesiog prieš mūsų nosis.

Įpusėjus žygiui, o ypač perėjus į bekelę, apie save pranešė vieno iš dalyvių jau seniai traumuoti kojų sąnariai. Todėl kelionės maršrutas keitėsi iš esmės.

Greitai miškuose besileidžianti saulė rekomendavo greičiau rasti vietą stovyklavietei, tai yra šio žygio tikslui. Nes visi žinojome, kad bus tikrai sunku, o gal net ir žiauriai šalta. Su savimi paimta palapinė, miegmaišiai bei rūbai nebuvo skirti komfortabiliai nakvynei prie 20 laipsnių šalčio, tad visi kibome į sausuolių paiešką.

Naktinis dangus tarsi sakė - šals, o traškantys medžiai tai tik patvirtino. Išgėrę visus arbatos likučius, ėmėme tirpdyti sniegą naujos gamybai.

Apie šaltį priminė ir sušalusios į akmenį bulvės. Kiekvienas ant laužo pagamintas maistas buvo skaniausias ir šilčiausias, o kiekviena įmesta malka - aukso vertės.

„Ar man vienam - šalta?“ - atsikėlęs 2:00 val. nakties klausiu šalia gulinčio Vytauto, lyg žinodamas, kad jis - nemiega.

„Ne, aš irgi jaučiu, kad po truputį atšąlu“, - sako jisai. Paaiškėjo, kad taip mes „neištempsime“ ilgiau kaip  1- 2 valandas.

Net nesitarus buvo aišku, kad reikia kurti kuo didesnį laužą, organizmui duoti kuo daugiau karštų skysčių ir išlaukti tekančios saulės, kuri pagaliau nuramins aštriai geliantį šaltį. Kolegos Vyto batai buvo sušalę į ledą, todėl negalėjo įkišti nei vienos pėdos.

Ryto belaukiant seko malkos, jėgos ir temos bendravimui. Miego stygius, šaltis po truputį bandė palaužti trijų nuotykių ieškotojų sąmones. Dažnėjantis medžių traškėjimas primindavo, kad šaltis vis didėja. Svylančios gumos kvapas parodė kad jau visai užlipome ant degančio laužo ir nejaučiame, kad „kepa“ mūsų batai. Mes su dideliu ilgesiu laukėme tekančios saulės.

Ankstus rytas, pakili nuotaika, tvarkymosi nuotaikos ir keletas stovyklavietės nuotraukų prisiminimui.

Kuprinės ant pečių ir nauji planai, stipriai koreguojantys pirminį maršrutą. Žinodami kolegos bėdą su sąnariais, privalėjome trumpinti kelionę iki Varėnos. O ten su traukiniu važiuoti atgalios į namus, į komfortabilius šiltus gyvenimus.

Reziumuojant kelionę padarėme išvadą: nėra kliūčių be išeičių, nėra blogo oro, o tik blogas pasiruošimas.

Reikia pabėgti iš komforto, siekti, grūdintis ir pažinti gyvenimą. O čia žiūrėk ir sutiksi naujų panašių įdomių žmonių, siekiančių dar didesnių tikslų.

Šiek tiek skaičių

Kelionės data: 2011 metų vasario 21-22 dienos.

Kelionės trukmė (lauke) - 1 para, 1 valanda ir 15 minučių

Miego trukmė - apie 3,5 valandos

Atstumas - apie 34 kilometrai

Vidutinis greitis - 4-5 km/val.

Temperatūra - nuo -15 iki -27 laipsnių šalčio naktį ( meteorologai prognozavo tik iki - 21 )

Pastaraisiais metais lietuviškos žiemos stebina savo aštriais nagais. Tačiau kitiems - tai iššūkis. Todėl trys nuotykių išsiilgę motociklininkai susikrovė kuprines ir pėsčiomis išsiruošė į dviejų dienų ištvermės žygį.

Apie enduro motociklininkų Vyto Briedžio, Vytauto Petkevičiaus žygį bene šalčiausią šių metų žiemos naktį Lietuvoje - trečiojo „enduristo“, Pauliaus Albertavičiaus pasakojimas.

Noras patirti tai, ko negalima išrasti, pamatyti tai, ko neparodys joks ypatingos raiškos televizorius, išgirsti tą, ko neatkartos joks geriausias elektroninis instrumentas. O visa tai tiesiog siūlo mūsų pastaruoju metu stipriai alinama gamta.

Jau ne vieną viršukalnę įveikęs Vytas nei per plauką neabejojo, kad bus viskas gerai - išmiegoti miške siekiant -30 laipsnių šalčio. Jis ir buvo mūsų šio išgyvenimo žygio mokytoju. Kiekviena silpnumo gaidelė būdavo pasitikta kontraargumentu: o kas būtų, jeigu būtų dar blogiau.

Pirmadienio ankstų rytą, kai didžioji tautiečių dalis dar tik budinosi, trys neįprastai atrodantys vyrukai „tuksėjo“ traukiniu Vilnius-Marcinkonys.

Besisveikinantys dzūkai patvirtino, kad esame priskirti prie keistuolių, kurių greičiausiai gerokai gausiau galima pamatyti šiltuoju sezono metu. Marcinkonyse paaiškėjo, kad teks dalį maršruto eiti apvalytais keliais, nes dar išvakarėse buvo gausiai prisnigta visoje Lietuvoje.

Besižavėdami ypatingo grožio vaizdais, dažnai minėjome Šiaurės Suomijos regioną, pavadintu Laplandija. Sausas, šaltas oras, saulė ir sniego gausa puošė Dzūkijos regioninį parką.

Ūlos bei Merkio upės nei truputį nenusileido užklupusiems šalčiams, tuo įrodydamos savo sraunumą. O žvėrelių paliktos pėdos tikrino keliautojų žinias. Dalis jų perbėgo tiesiog prieš mūsų nosis.

Įpusėjus žygiui, o ypač perėjus į bekelę, apie save pranešė vieno iš dalyvių jau seniai traumuoti kojų sąnariai. Todėl kelionės maršrutas keitėsi iš esmės.

Greitai miškuose besileidžianti saulė rekomendavo greičiau rasti vietą stovyklavietei, tai yra šio žygio tikslui. Nes visi žinojome, kad bus tikrai sunku, o gal net ir žiauriai šalta. Su savimi paimta palapinė, miegmaišiai bei rūbai nebuvo skirti komfortabiliai nakvynei prie 20 laipsnių šalčio, tad visi kibome į sausuolių paiešką.

Naktinis dangus tarsi sakė - šals, o traškantys medžiai tai tik patvirtino. Išgėrę visus arbatos likučius, ėmėme tirpdyti sniegą naujos gamybai.

Apie šaltį priminė ir sušalusios į akmenį bulvės. Kiekvienas ant laužo pagamintas maistas buvo skaniausias ir šilčiausias, o kiekviena įmesta malka - aukso vertės.

„Ar man vienam - šalta?“ - atsikėlęs 2:00 val. nakties klausiu šalia gulinčio Vytauto, lyg žinodamas, kad jis - nemiega.

„Ne, aš irgi jaučiu, kad po truputį atšąlu“, - sako jisai. Paaiškėjo, kad taip mes „neištempsime“ ilgiau kaip  1- 2 valandas.

Net nesitarus buvo aišku, kad reikia kurti kuo didesnį laužą, organizmui duoti kuo daugiau karštų skysčių ir išlaukti tekančios saulės, kuri pagaliau nuramins aštriai geliantį šaltį. Kolegos Vyto batai buvo sušalę į ledą, todėl negalėjo įkišti nei vienos pėdos.

Ryto belaukiant seko malkos, jėgos ir temos bendravimui. Miego stygius, šaltis po truputį bandė palaužti trijų nuotykių ieškotojų sąmones. Dažnėjantis medžių traškėjimas primindavo, kad šaltis vis didėja. Svylančios gumos kvapas parodė kad jau visai užlipome ant degančio laužo ir nejaučiame, kad „kepa“ mūsų batai. Mes su dideliu ilgesiu laukėme tekančios saulės.

Ankstus rytas, pakili nuotaika, tvarkymosi nuotaikos ir keletas stovyklavietės nuotraukų prisiminimui.

Kuprinės ant pečių ir nauji planai, stipriai koreguojantys pirminį maršrutą. Žinodami kolegos bėdą su sąnariais, privalėjome trumpinti kelionę iki Varėnos. O ten su traukiniu važiuoti atgalios į namus, į komfortabilius šiltus gyvenimus.

Reziumuojant kelionę padarėme išvadą: nėra kliūčių be išeičių, nėra blogo oro, o tik blogas pasiruošimas.

Reikia pabėgti iš komforto, siekti, grūdintis ir pažinti gyvenimą. O čia žiūrėk ir sutiksi naujų panašių įdomių žmonių, siekiančių dar didesnių tikslų.

Šiek tiek skaičių

Kelionės data: 2011 metų vasario 21-22 dienos.

Kelionės trukmė (lauke) - 1 para, 1 valanda ir 15 minučių

Miego trukmė - apie 3,5 valandos

Atstumas - apie 34 kilometrai

Vidutinis greitis - 4-5 km/val.

Temperatūra - nuo -15 iki -27 laipsnių šalčio naktį ( meteorologai prognozavo tik iki - 21 )

REKLAMA

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų