REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kukli, taktiška ir nedrąsi – taip save apibūdina viena aktyviausių Panevėžio krepšinio klubo „Lietkabelis“ gerbėjų Laura Trumpickienė. Tačiau krepšinio arenoje žaidžiant jos palaikomai komandai moteris sako pamirštanti savo kuklumą ir už komandą atiduodanti visą širdį bei balsą. Lauros pastangos ir užsidegimas neliko nepastebėti: šią savaitę vykstant trečiosioms finalo varžyboms moteriai buvo įteikta „Lietkabelio“ „Ištikimiausio gerbėjo“ taurė bei klubo marškinėliai. Klubo direktorius Mantas Ignatavičius pabrėžė, kad rezultatas, kurį šį sezoną pavyko pasiekti, yra ne tik komandos, bet ir šeštojo žaidėjo – komandos „fanų“ nuopelnas.

Kukli, taktiška ir nedrąsi – taip save apibūdina viena aktyviausių Panevėžio krepšinio klubo „Lietkabelis“ gerbėjų Laura Trumpickienė. Tačiau krepšinio arenoje žaidžiant jos palaikomai komandai moteris sako pamirštanti savo kuklumą ir už komandą atiduodanti visą širdį bei balsą. Lauros pastangos ir užsidegimas neliko nepastebėti: šią savaitę vykstant trečiosioms finalo varžyboms moteriai buvo įteikta „Lietkabelio“ „Ištikimiausio gerbėjo“ taurė bei klubo marškinėliai. Klubo direktorius Mantas Ignatavičius pabrėžė, kad rezultatas, kurį šį sezoną pavyko pasiekti, yra ne tik komandos, bet ir šeštojo žaidėjo – komandos „fanų“ nuopelnas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Su Laura kalbamės apie tai, ką jai davė krepšinis, kokios yra „fano“ teisės ir pareigos bei kuo jis skiriasi nuo sirgaliaus.

REKLAMA

– Laura, papasakokite, kaip susidomėjote krepšiniu? Ar jūsų šeimoje visuomet buvo tradicija sportuoti ar stebėti sporto varžybas?

– Sporto rungtynių stebėjimas visada buvo mėgstamas mūsų šeimos užsiėmimas. Net ir dabar, apsilankę mūsų namuose, tikriausiai rastumėte įjungtą sporto kanalą. Anksčiau mėgau stebėti motokroso varžybas, triatloną, o meilė krepšiniui atkeliavo pakankamai netikėtai.

Praėjusį sezoną nuėjome į vienas „Lietkabelio“ rungtynes, kurias pralaimėjome. Mano brolis užsidegė krepšinio aistra ir pradėjo kalbėti, kad „Lietkabeliui“ reikia didesnio palaikymo. Jo iniciatyva ir buvo suburta didesnė aistruolių grupė, o jis pats tapo grupės būgnininku ir tokias pareigas ėjo visą sezoną. Šį rudenį, broliui išvažiavus gyventi į užsienį, estafetę teko perimti man. Šį sezoną nebuvau tik ketveriose komandos rungtynėse.

REKLAMA
REKLAMA

– Papasakokite, kuo skiriasi komandos sirgalius ir „fanas“? Kaip galima tapti „Lietkabelio“ „fanu“ ir kokios jo pareigos?

– Sezono pradžioje yra sudaromas „fanų“, kurie gauna teisę lankytis komandos rungtynėse nemokamai, sąrašas, tačiau „fanai“ turi ir savo pareigų. Sąrašai yra atnaujinami, tad, jei nesilankai rungtynėse ir nepalaikai savo komandos, prarandi ir savo teises.

Mūsų komandoje yra vienas būgnininkas, kuris muša taktą palaikymui ir vienas žmogus, kuris turi gerą balsą ir pradeda skanduotes. Dalis žmonių yra atsakingi už plakatus, jų gamybą, kiti – už idėjas skanduotėms. Taip pat yra vadinamoji administracija, kuri sudaro sąrašus, užtikrina, kad išvykose mūsų tribūna būtų pilna ir nepritrūktų balsų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pasitaiko ir tokių aistruolių, kurie visam sezonui nusiperka abonementą, bet per rungtynes prisideda prie mūsų grupės. Dažniausiai tokie žmonės natūraliai tampa komandos dalimi ir kitais metais oficialiai tampa „fanais“.

– Ką jums pačiai davė krepšinis ir šis pomėgis? Ar kiti nesistebi, kad būtent moteris buvo išrinkta ištikimiausia aistruole?

– Po rungtynių, kai man buvo įteikta taurė, sulaukiau skambučio iš pusbrolio. Jis buvo taip nustebęs, sakė, kad niekuomet nebūtų pagalvojęs, kad aš taip galiu. Ir tai tiesa – prieš metus ir aš nebūčiau pagalvojusi. Iš pradžių buvo nedrąsu, keista, nejauku šūkauti arenos vidury. Tai visiškai neatitinka mano charakterio, bet po truputį įgavau drąsos, įveikiau tas baimes, susikaustymą. Aš per rungtynes taip išsikraunu, atsipalaiduoju, pamirštu visus rūpesčius, stresą. Dabar nebemoku rungtynių žiūrėti tyliai. Galima sakyti, kad šis vaidmuo mane išlaisvino, padėjo perlipti per savo įsitikinimus.

REKLAMA

Ne kiekvienai moteriai yra priimtina išsidažyti veidą, vilkėti krepšinio marškinėliais, rėkauti, bet tos, kurios tampa krepšinio „fanėmis“, tai daro visa širdimi. Mūsų būryje vyrų ir moterų yra beveik lygiai, bet yra ir vaikų. Mano pačios sūnus yra didžiausias aistruolis, kuris komandai pralaimėjus net verkia.

– Ko nemato žmonės, kurie stebi rungtynes per televizoriaus ekraną? Kokia atmosfera verda arenoje ir jūsų tribūnoje?

– Visų pirma, jie nemato šokėjų, trenerių darbo, emocijų pertraukėlių metu, o svarbiausia – prie televizoriaus niekada nepajusi tokios energijos, kokia yra arenoje. Pamenu, kad po mačo su „Lietuvos rytu“ grįžome namo tokie išvargę, kad atrodė, jog patys būtume lakstę po aikštelę. Negaliu paaiškinti, bet ta energija, kurią skleidžia žaidėjai, sirgaliai, „fanai“ sukelia tikrą euforiją. Kai jauti tokį nuovargį, supranti, kad rungtynės buvo geros.

REKLAMA

Sirgalius nuo „fano“ tuo ir skiriasi: „fanas“ su komanda bus visada – nesvarbu, ar komanda laimi, ar ne. Ir niekada nepraranda vilties, kad komanda išsikapstys iš duobės ir pasieks pergalę.

– Kaip bendraujate su kitų komandų gerbėjais, ar egzistuoja koks nors „fanų“ etiketas?

– Su visų komandų aistruoliais sutariame puikiai. Pavyzdžiui, „Žalgirio“ „fanai“ yra labai draugiški. Vienas rungtynes net teko stebėti įsimaišius į jų būrį, bet nepastebėjau jokio priešiškumo.

Manau, Lietuvoje turime labai gražią „fanų“ kultūrą. Pati taip pat bandau prisidėti prie jos puoselėjimo. Juk norisi padėti savo komandai, o ne pakenkti. Yra buvę tokių atvejų, kai rungtynių metu priešininkų „fanai“ turėjo „įgeliančius“ plakatus. Nemeluosiu, buvo kilęs noras atsakyti tuo pačiu, bet nutarėme, kad paveiksime juos gerumu. Įžeidinėjimai, pyktis tik sukelia blogas emocijas. Mes čia ateiname praleisti laisvalaikio, gauti gerų emocijų, o kokius žmones subursi aplink save, aplink komandą, tokių emocijų ir pasikrausi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Kaip pavyko suburti tokią stiprią aistruolių komandą per tokį trumpą laiką?

– Komandos branduolys buvo pradėtas rinkti jau pernai. Iš pradžių idėja keliavo per draugus, pažįstamus. Jei matai, kad žmogaus akys užsidega kalbant apie krepšinį, vadinasi, tikrai gali juo pasitikėti ir pakviesti prisijungti. Šiemet, kai komandai pradėjo taip gerai sektis, sirgalių daugėjo natūraliai.

Panevėžyje šiuo metu jaučiasi labai didelis susidomėjimas krepšiniu, vienybė, draugiškumas, tikėjimas komanda. Dabar tai viena mėgstamiausių temų, tad ir žmonių pritraukti kitam sezonui nebebus sunku. Bet svarbiausia ne jų kiekis, o aktyvumas.

Gavusi apdovanojimą, pusę rungtynių negalėjau atsigauti, visiškai nesitikėjau tokio dėmesio. Manau, apdovanojimas turėtų būti skirtas visai krepšinio gerbėjų bendruomenei, kurių kiekvienas įdeda savo indėlį ir bent maža dalele prisideda prie komandos pergalės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų