Naujienų portalui tv3.lt moteris atvirai papasakojo apie meilę Lietuvai ir priežastį, kodėl persikėlė gyventi į Ispaniją.
Danguolė neslėpė, jog gimtadienius švęsti mėgsta, ir tai daro net kelis kartus. „Aš iš tų žmonių, kurie labai mėgsta švęsti gimtadienius – švęsti ilgai ir su didžiausiu pasimėgavimu! Taip jau visada gaudavosi, kad viena diena būdavo skirta kolegoms, kita – šeimos nariams, trečia – artimiausiems draugams. Tuomet dar atsirasdavo vėluojančių, ir taip gimimo dienos šurmulys užsitęsdavo kelias savaites“, – sakė pašnekovė.
Tiesa, šiemet moteris nevyko į gimtinę ir šventę minėjo tik Katalonijoje: „Kai išvykau gyventi į Kataloniją, visos mano šventės padvigubėjo – rudenį visada grįždavau atiduoti pagarbą Lietuvai, o iš jos parvykus, puotas keldavau Katalonijoje. Šiais metais tokia galimybė iš manęs buvo atimta dėl visus užklupusios viruso situacijos. Todėl kartu teko ir džiaugtis, ir liūdėti. Vilniuje antrais namais man jau seniai yra tapęs „Imperial“ viešbutis, kuriame ir gyvenu, ir švenčiu visas savo asmenines šventes. Myliu tą aplinką, visus ten dirbančius ir leidžiančius man pasijusti kiekvieną dieną išskirtinai bei ypatingai.“
Visuomenininkė tikino, kad gimtadienių šventės Katalonijoje mažai kuo skiriasi nuo šventimo Lietuvoje. Tačiau svetur yra priimtina juos paminėti restoranuose su daugybe įvairaus maisto.
„Lietuvoje šventės mielai švenčiamos namuose – tokios tos lietuvaitės šeimininkės puikios, kad vienas malonumas savo sugebėjimus pademonstruoti! Lietuvoje gimtadieniai labiau pompastiškai stilingi su gausybe gėlių ir fotografų blykstėmis. Katalonijoje žmonės švenčia kukliai, paprastai, tačiau perdėtai sočiai skaniai. Kai tenka man sutikti savo šventę ne Vilniuje, o užsienyje, arba Katalonijoje, visada einame į „Michelin“ žvaigždutėmis paženklintus restoranus – tai yra tai, kas gimtadienį padaro ypač ypatingą. Katalonai be gimtadienio dar labai švenčia vardadienius. Galbūt net labiau sureikšmina juos nei gimtadienius“, – pasakojo visuomenininkė.
Daugiau nei dešimtmetį moteris gyvena tarp Vilniaus ir Barselonos ir 3 metai, kaip Ispanijoje gyvena nuolat. Ispanijoje gyvenanti Danguolė pasakojo, jog ten pasiilgsta tik vieno – Lietuvos: „Ispanijoje man trūksta tik vieno dalyko – Lietuvos! O kai būnu Lietuvoje – pradeda trūkti Katalonijos. Tokia štai mano gyvenimo situacija, kaip ta pasaka be galo... Jei ne begalinė meilė vyrui, savo šalies niekada būčiau nepalikusi, o Ispanija būtų buvusi paskutinė šioje žemėje šalis, kurioje būčiau norėjusi gyventi. Pati šalis – nuostabiai graži, turinti viską, ko gali pavydėti daugelis šalių – puiki geografinė padėtis, jūra ir įspūdingi kalnai, amžinai šviečianti saulė ir begalė skanėstų. Tik va, mentalitetas man toks svetimas, nepriimtinas ir keistas, kad tie visi pliusai pasislepia už daugelio mentaliteto minusų.“
Nepaisant to, kad moteris čia gyvena jau daugelį metų, tačiau iki šiol šios šalies nepamilo: „Ispanija mano širdies neužkariavo. Norint priprasti prie jos aplinkos, reikia arba čia gimti, arba atvykti labai mažam. Aš tiesiog turiu gerbti tradicijas, mokytis kalbos, kiek įmanoma daugiau susipažinti su istorija ir šalies kultūra.“
Baigdama pokalbį apie gimimo dieną bei gyvenimą Ispanijoje, pašnekovė atskleidė ir didžiausią norą. „Savo prabėgusius metus skaičiuoju nuolat. Bandau suskaičiuoti ir kiek jų dar kokybiškų liko. Šie metai išpuolė visiems nelengvi. Ypač tiems, kurie gyvename svetur. Nežinomybė visada labai vargina. Tikiuosi, kad kitais, naujais metais, galėsiu visas šventes švęsti Lietuvoje, ir visą šitą situaciją prisiminti tik kaip bespalvį sapną, kurio nesinorės susapnuoti dar kartą“, – atviravo Danguolė Pečiukonytė-Juan Font.
