Dar vienas pavasaris nužydi pro įstaigos langą, netrukus ir vasarą pakeis kondicionierius darbo vietoje, – štai apie ką susimąsto dažnas, žvelgdamas į sūrininkų Valdo Kavaliausko ir Rasos Ilinauskaitės gyvenimą, galbūt – su baltu pavydu. Dargužiuose įsikūrę ūkininkai neretai atsiduria įvairių žiniasklaidos priemonių akiratyje. Tiek straipsnių, TV reportažų autorių, tiek ir juos komentuojančių internautų nuomonės kaip reta sutampa – diskutuojama ne tiek apie gaminamų sūrių skonį, kiek apie jų gamintojų gyvenimo būdą, ryžtą miesto šurmulį iškeisti į gamtos rimtį, ramų samdomą darbą – į ūkį, kuriame gali pasikliauti tik savimi, vartojimą – į kūrybą plačiąja to žodžio prasme.
Lietuviškos ožkos pieno sūris – prancūzo garbei
Rasos ir Valdo ūkio ženklu paženklinti sūriai seniai suvalgyti, bet mintys vis grįžta prie to, ką teko matyti ir girdėti Dargužiuose. Juolab kad V.Kavaliauskui atvežėme linkėjimų iš gimtojo Alytaus, kur, kaip jis pats sako, dabar pralekia „kaip meteoritas", aplanko čia gyvenančią mamą, ir vėl grįžta į kaimą.
Sodybą Dargužiuose (Varėnos r.) V.Kavaliauskas buvo įsigijęs dar prieš dvidešimt metų. Iš pradžių ten vasarojo, paskui kilo mintis pabandyti kaime gyventi išleidžiant kuo mažiau pinigų. Kelis žiemos mėnesius būsimieji ūkininkai vertėsi vos su 300–400 litų, tačiau greitai suprato, kad nieko neveikiant kaime išgyventi nelengva. Tuomet Valdas sumanė pasinaudoti Normandijoje įgyta patirtimi ir gaminti sūrius. Pusantrų metų Prancūzijoje dirbęs pas ūkininką Žaną Žaką, laikiusį ožkas ir karves, pakvietė jį į Lietuvą pamokyti, kaip patiems pasigaminti įvairių fermentinių ir pelėsinių sūrių. (Šiandien gaminamų sūrių asortimente – ir prancūzo garbei pavadintas pelėsinis sūris „Žan Žakas".) Taip sodyboje pamažu atsirado šešios ožkos, vėliau – ir kelios karvutės. Pirmieji ūkininkų vertintojai buvo draugai, kurie ragavo sūrių ir drąsino imtis verslo.
Praėjusį pavasarį V.Kavaliauskas savo sodyboje įkūrė savotišką užeigą, kurioje galima ne tik įsigyti sūrių, bet ir paskanauti šviežių pagamintų patiekalų. Sūrininkų namuose prekiaujama ne tik Valdo ir Rasos, bet ir dar trijų šeimų sūriais iš ožkos, karvės ar avies pieno.
Skatina bendruomeniškumą
Pavargę nuo greito gyvenimo tempo, V.Kavaliauskas su žmona Rasa į Dzūkijos kaimą gyventi atsikraustė prieš septynerius metus. Iki tol dirbęs vienoje Prancūzijos įmonėje, būsimasis sūrininkas prisimena, kad galvoti apie pokyčius jį paskatino nuovargis nuo didmiesčio triukšmo, įsipareigojimai darbdaviui bei nuolatiniai nurodinėjimai, ką ir kaip daryti. Anokia naujiena – taip gyvena daugelis, o kažką pakeisti apsisprendžia vienetai.
Sutikęs būsimą žmoną Rasą, dirbusią prancūzų kalbos vertėja, iš Alytaus kilęs vyriškis nusprendė – metas keltis į kaimą.
„Daugelis žmonių savaitgaliais važiuoja atsikvėpti į sodybas, o mes nusprendėme nuolat gyventi kaime ir ilsėtis. Dabar kiekviena diena mums yra kaip atostogos, viską dirbame savo malonumui, mėgaujamės gamta ir gyvenimu“, – tikina ūkininkas.
Rasa ir Valdas patys gano ožkas ir karves, jas melžia, gamina sūrius ir juos parduoda. Nors prekyba klesti, dargužiečiai tikina ūkininkauti pradėję ne dėl pinigų. Ateityje plėstis taip pat neketina – sūrininkams rūpi, kad kuo daugiau kitų šeimų nepabijotų imtis smulkiojo verslo ir padėtų plėtoti pasitikėjimu grindžiamus ryšius tarp gamintojų ir vartotojų, tarp kaimo ir miesto.
V.Kavaliauskas pabrėžė, jog pagrindinis jų tikslas yra ne patiems augti, o kad kuo daugiau šeimų imtųsi smulkaus ūkininkavimo, ugdyti bendruomeniškumą. Ūkininkams svarbu, kad kaimas būtų gyvas savo amatais, verslais ir žemės ūkiu, kad jis užmegztų glaudžius ryšius su miestu. Kad miestiečiams atsirastų galimybių rinktis tarp chemijos prikišto maisto prekybos centre ir to, ką užaugina ūkininkai. Todėl Valdas su Rasa įkūrė valgytojų ir gamintojų asociaciją „Viva Sol“, ji vienija tokius pat mažus ūkius. Gamintojui tiesiogiai bendraujant su pirkėju, išauga tarpusavio pasitikėjimas, be kita ko – apie galimybes ūkininkauti svarstantys pirkėjai gali tiesiogiai išgirsti, sunkus ar lengvas šis kelias iš tų, kurie juo žengia jau ne vienerius metus.
Ūkio privalumas – sveikas maistas ir švari sąmonė
„Galėtume didėti, tai įmanoma, tačiau tektų pakeisti mūsų ūkio koncepciją. Reikėtų plėsti pastatus, jie taptų urbanizuotesni. Reikėtų investicijų, kreditų ir daugelio dalykų, kurie iškreiptų tą vaizdą, tą ūkį, kuris dabar yra“, – sako Varėnos rajono ūkininkas. Jis įsitikinęs, kad gyventi galima ir iš smulkaus ūkio, jei pats augini, gamini ir parduodi.
Visi Valdo ir Rasos ūkio ženklu pažymėti sūriai – pagaminti jų pačių rankomis, nes sūrininkai mano, jog joks samdytas darbuotojas jų pakeisti negalėtų. Ne mažiau nei receptas ir išmanymas, kaip sūrius gaminti, jiems svarbus tarpusavio ryšys, nuolatinis bendravimas vienas su kitu, taip pat – savo gyvuliais. Būtent su jais ūkininkai leidžia vasaros dienas, mat šiltuoju metų laiku jie išsikelia į savotišką lauko stovyklą – jurtą ir sūrinę, esančią pievose už 15 kilometrų nuo jų sodybos. Čia melžia karves, ožkas ir spaudžia sūrius.
„Gyvename kaip klajokliai, bet mums tai patinka ir į miestą niekada nenorėtume sugrįžti“, – tikino sūrininkai. Ar didelę kainą tenka mokėti už tokį džiaugsmą? Žiūrint, kokį mato vienetą pasirinksi. Sūrininkai sako nevargstantys ta prasme, kad jie nesikelia labai anksti, o ir dieną ištaiko valandą nusnūsti, tačiau darbo ūkyje pakanka nuolat. Šeima gyvena be televizoriaus, neskaito laikraščių (išskyrus „Šiaurės Atėnus"), jiems visiškai neįdomus viešasis gyvenimas. Didysis ūkio privalumas – ne tik švari sąmonė, bet ir sveikas maistas, o ūkininkai neslepia esantys gurmanai ir neturintys ypatingų prietarų šia prasme, tai yra jie valgo viską, bet produktai yra išauginti jų pačių ūkyje. Taip pat ir išmaniausio daržininko – gamtos (pavyzdžiui, tuo metu, kai viešėjome Sūrininkų namuose, meniu buvo čia pat priskintų jaunų kiaulpienių lapų salotos su burokėliais ir kriaušių uogienė).
Per metus pagamina 2 tonas sūrių
Savo ūkyje dargužiečiai gamina 7–8 rūšių fermentuotus, pelėsinius, rūgštinius bei saldaus pieno sūrius. Įmantrios įrangos tam nereikia: pakanka malkomis kūrenamos krosnies ir dviejų puodų, kuriuose telpa maždaug po 50 litrų pieno. Vienus sūrius parduoda vos pagamintus, kiti turi subręsti, pavyzdžiui, sūrį „Žan Žakas“ brandina apie 6 savaites, „Duetą“ – beveik pusę metų. Per dieną ūkininkai vidutiniškai pagamina 5 kg įvairios rūšies sūrių, taigi per metus susidaro beveik 2 tonos.
Visi šie sūriai yra gaminami iš nepasterizuoto pieno.
Sūrių kainos svyruoja nuo 20 iki 50 litų už kilogramą. Ūkininkai skaičiuoja: per mėnesį gauna 4 tūkst. litų pajamų, atskaičius visas išlaidas pašarui, elektrai ir kitoms būtinoms reikmėms, jiems lieka pusė šios sumos. „Neturime kur išleisti šių pinigų – valgome savo pagamintą sūrį, duoną, net mėsą“, – pasakoja dargužietis.
Sūrių pirkėjų netrūksta: dažniausiai ūkininkų pagamintą produkciją perka draugai, pažįstami, paragauja sūrių ir smalsūs praeiviai. Kartu su žinia apie neįprastus ekologiškus Dargužiuose gaminamus sūrius plinta ir Valdo bei Rasos ekologinės idėjos, apie kurias linkę ne pasakoti, o jas realizuoti. Pavyzdžiui, kurdami savo vasaros stovyklą, kurioje gyvena patys ir gano gyvulius, sūrininkai pirmiausia galvojo apie tai, kaip įsikurti, kad po kelerių metų galėtų palikti gamtą tokią gražią ir švarią, kokią rado. Todėl jie stengiasi naudoti natūralias medžiagas ar suteikti daiktams antrą gyvenimą – taip reklamos tentai tapo stogais, buvo panaudoti kažkam atlikę plastikiniai langai ir panašiai.
S. Pinkevičienė
