• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Dar vie­nas pa­va­sa­ris nu­žy­di pro įstai­gos lan­gą, ne­tru­kus ir va­sa­rą pa­keis kon­di­cio­nie­rius dar­bo vie­to­je, – štai apie ką su­si­mąs­to daž­nas, žvelg­da­mas į sū­ri­nin­kų Val­do Ka­va­liaus­ko ir Ra­sos Ili­naus­kai­tės gy­ve­ni­mą, gal­būt – su bal­tu pa­vy­du. Dar­gu­žiuo­se įsi­kū­rę­ ū­ki­nin­kai ne­re­tai at­si­du­ria įvai­rių ži­niask­lai­dos prie­mo­nių aki­ra­ty­je. Tiek straips­nių, TV re­por­ta­žų au­to­rių, tiek ir juos ko­men­tuo­jan­čių in­ter­nau­tų nuo­mo­nės kaip re­ta su­tam­pa – dis­ku­tuo­ja­ma ne tiek apie ga­mi­na­mų sū­rių sko­nį, kiek apie jų ga­min­to­jų gy­ve­ni­mo bū­dą, ryž­tą mies­to šur­mu­lį iš­keis­ti į gam­tos rim­tį, ra­mų sam­do­mą dar­bą – į ūkį, ku­ria­me ga­li pa­si­kliau­ti tik sa­vi­mi, var­to­ji­mą – į kū­ry­bą pla­či­ą­ja to žo­džio pras­me.

REKLAMA
REKLAMA

Lie­tu­viš­kos ož­kos pie­no sū­ris – pran­cū­zo gar­bei

Ra­sos ir Val­do ūkio žen­klu pa­žen­klin­ti sū­riai se­niai su­val­gy­ti, bet min­tys vis grįž­ta prie to, ką te­ko ma­ty­ti ir gir­dė­ti Dar­gu­žiuo­se. Juo­lab kad V.Ka­va­liaus­kui at­ve­žė­me lin­kė­ji­mų iš gim­to­jo Aly­taus, kur, kaip jis pats sa­ko, da­bar pra­le­kia „kaip me­te­o­ri­tas", ap­lan­ko čia gy­ve­nan­čią ma­mą, ir vėl grįž­ta į kai­mą.

REKLAMA

So­dy­bą Dar­gu­žiuo­se (Va­rė­nos r.) V.Ka­va­liaus­kas bu­vo įsi­gi­jęs dar prieš dvi­de­šimt me­tų. Iš pra­džių ten va­sa­ro­jo, pas­kui ki­lo min­tis pa­ban­dy­ti kai­me gy­ven­ti iš­lei­džiant kuo ma­žiau pi­ni­gų. Ke­lis žie­mos mė­ne­sius bū­si­mie­ji ūki­nin­kai ver­tė­si vos su 300–400 li­tų, ta­čiau grei­tai su­pra­to, kad nie­ko ne­vei­kiant kai­me iš­gy­ven­ti ne­leng­va. Tuo­met Val­das su­ma­nė pa­si­nau­do­ti Nor­man­di­jo­je įgy­ta pa­tir­ti­mi ir ga­min­ti sū­rius. Pus­an­trų me­tų Pran­cū­zi­jo­je dir­bęs pas ūki­nin­ką Ža­ną Ža­ką, lai­kiu­sį ož­kas ir kar­ves, pa­kvie­tė jį į Lie­tu­vą pa­mo­ky­ti, kaip pa­tiems pa­si­ga­min­ti įvai­rių fer­men­ti­nių ir pe­lė­si­nių sū­rių. (Šian­dien ga­mi­na­mų sū­rių asor­ti­men­te – ir pran­cū­zo gar­bei pa­va­din­tas pe­lė­si­nis sū­ris „Žan Ža­kas".) Taip so­dy­bo­je pa­ma­žu at­si­ra­do še­šios ož­kos, vė­liau – ir ke­lios kar­vu­tės. Pir­mie­ji ūki­nin­kų ver­tin­to­jai bu­vo drau­gai, ku­rie ra­ga­vo sū­rių ir drą­si­no im­tis ver­slo.

REKLAMA
REKLAMA

Pra­ėju­sį pa­va­sa­rį V.Ka­va­liaus­kas sa­vo so­dy­bo­je įkū­rė sa­vo­tiš­ką už­ei­gą, ku­rio­je ga­li­ma ne tik įsi­gy­ti sū­rių, bet ir pa­ska­nau­ti švie­žių pa­ga­min­tų pa­tie­ka­lų. Sū­ri­nin­kų na­muo­se pre­kiau­ja­ma ne tik Val­do ir Ra­sos, bet ir dar tri­jų šei­mų sū­riais iš ož­kos, kar­vės ar avies pie­no.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ska­ti­na ben­druo­me­niš­ku­mą

Pa­var­gę nuo grei­to gy­ve­ni­mo tem­po, V.Ka­va­liaus­kas su žmo­na Ra­sa į Dzū­ki­jos kai­mą gy­ven­ti at­si­kraus­tė prieš sep­ty­ne­rius me­tus. Iki tol dir­bęs vie­no­je Pran­cū­zi­jos įmo­nė­je, bū­si­ma­sis sū­ri­nin­kas pri­si­me­na, kad gal­vo­ti apie po­ky­čius jį pa­ska­ti­no nuo­var­gis nuo did­mies­čio triukš­mo, įsi­pa­rei­go­ji­mai darb­da­viui bei nuo­la­ti­niai nu­ro­di­nė­ji­mai, ką ir kaip da­ry­ti. Ano­kia nau­jie­na – taip gy­ve­na dau­ge­lis, o kaž­ką pa­keis­ti ap­si­spren­džia vie­ne­tai.

REKLAMA

Su­ti­kęs bū­si­mą žmo­ną Ra­są, dir­bu­sią pran­cū­zų kal­bos ver­tė­ja, iš Aly­taus ki­lęs vy­riš­kis nu­spren­dė – me­tas kel­tis į kai­mą.

„Dau­ge­lis žmo­nių sa­vait­ga­liais va­žiuo­ja at­si­kvėp­ti į so­dy­bas, o mes nu­spren­dė­me nuo­lat gy­ven­ti kai­me ir il­sė­tis. Da­bar kiek­vie­na die­na mums yra kaip atos­to­gos, vis­ką dir­ba­me sa­vo ma­lo­nu­mui, mė­gau­ja­mės gam­ta ir gy­ve­ni­mu“, – ti­ki­na ūki­nin­kas.

REKLAMA

Ra­sa ir Val­das pa­tys ga­no ož­kas ir kar­ves, jas mel­žia, ga­mi­na sū­rius ir juos par­duo­da. Nors pre­ky­ba kles­ti, dar­gu­žie­čiai ti­ki­na ūki­nin­kau­ti pra­dė­ję ne dėl pi­ni­gų. At­ei­ty­je plės­tis taip pat ne­ke­ti­na – sū­ri­nin­kams rū­pi, kad kuo dau­giau ki­tų šei­mų ne­pa­bi­jo­tų im­tis smul­kio­jo ver­slo ir pa­dė­tų plė­to­ti pa­si­ti­kė­ji­mu grin­džia­mus ry­šius tarp ga­min­to­jų ir var­to­to­jų, tarp kai­mo ir mies­to.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

V.Ka­va­liaus­kas pa­brė­žė, jog pa­grin­di­nis jų tiks­las yra ne pa­tiems aug­ti, o kad kuo dau­giau šei­mų im­tų­si smul­kaus ūki­nin­ka­vi­mo, ug­dy­ti ben­druo­me­niš­ku­mą. Ūki­nin­kams svar­bu, kad kai­mas bū­tų gy­vas sa­vo ama­tais, ver­slais ir že­mės ūkiu, kad jis už­megz­tų glau­džius ry­šius su mies­tu. Kad mies­tie­čiams at­si­ras­tų ga­li­my­bių rink­tis tarp che­mi­jos pri­kiš­to mais­to pre­ky­bos cen­tre ir to, ką už­au­gi­na ūki­nin­kai. To­dėl Val­das su Ra­sa įkū­rė val­gy­to­jų ir ga­min­to­jų aso­cia­ci­ją „Vi­va Sol“, ji vie­ni­ja to­kius pat ma­žus ūkius. Ga­min­to­jui tie­sio­giai ben­drau­jant su pir­kė­ju, iš­au­ga tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mas, be ki­ta ko – apie ga­li­my­bes ūki­nin­kau­ti svars­tan­tys pir­kė­jai ga­li tie­sio­giai iš­girs­ti, sun­kus ar leng­vas šis ke­lias iš tų, ku­rie juo žen­gia jau ne vie­ne­rius me­tus.

REKLAMA

Ūkio pri­va­lu­mas – svei­kas mais­tas ir šva­ri są­mo­nė

„Ga­lė­tu­me di­dė­ti, tai įma­no­ma, ta­čiau tek­tų pa­keis­ti mū­sų ūkio kon­cep­ci­ją. Rei­kė­tų plės­ti pa­sta­tus, jie tap­tų ur­ba­ni­zuo­tes­ni. Rei­kė­tų in­ves­ti­ci­jų, kre­di­tų ir dau­ge­lio da­ly­kų, ku­rie iš­kreip­tų tą vaiz­dą, tą ūkį, ku­ris da­bar yra“, – sa­ko Va­rė­nos ra­jo­no ūki­nin­kas. Jis įsi­ti­ki­nęs, kad gy­ven­ti ga­li­ma ir iš smul­kaus ūkio, jei pats au­gi­ni, ga­mi­ni ir par­duo­di.

REKLAMA

Vi­si Val­do ir Ra­sos ūkio žen­klu pa­žy­mė­ti sū­riai – pa­ga­min­ti jų pa­čių ran­ko­mis, nes sū­ri­nin­kai ma­no, jog joks sam­dy­tas dar­buo­to­jas jų pa­keis­ti ne­ga­lė­tų. Ne ma­žiau nei re­cep­tas ir iš­ma­ny­mas, kaip sū­rius ga­min­ti, jiems svar­bus tar­pu­sa­vio ry­šys, nuo­la­ti­nis ben­dra­vi­mas vie­nas su ki­tu, taip pat – sa­vo gy­vu­liais. Bū­tent su jais ūki­nin­kai lei­džia va­sa­ros die­nas, mat šil­tuo­ju me­tų lai­ku jie iš­si­ke­lia į sa­vo­tiš­ką lau­ko sto­vyk­lą – jur­tą ir sū­ri­nę, esan­čią pie­vo­se už 15 ki­lo­met­rų nuo jų so­dy­bos. Čia mel­žia kar­ves, ož­kas ir spau­džia sū­rius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Gy­ve­na­me kaip kla­jok­liai, bet mums tai pa­tin­ka ir į mies­tą nie­ka­da ne­no­rė­tu­me su­grįž­ti“, – ti­ki­no sū­ri­nin­kai. Ar di­de­lę kai­ną ten­ka mo­kė­ti už to­kį džiaugs­mą? Žiū­rint, ko­kį ma­to vie­ne­tą pa­si­rink­si. Sū­ri­nin­kai sa­ko ne­vargs­tan­tys ta pras­me, kad jie ne­si­ke­lia la­bai anks­ti, o ir die­ną iš­tai­ko va­lan­dą nu­snūs­ti, ta­čiau dar­bo ūky­je pa­kan­ka nuo­lat. Šei­ma gy­ve­na be te­le­vi­zo­riaus, ne­skai­to laik­raš­čių (iš­sky­rus „Šiau­rės Atė­nus"), jiems vi­siš­kai ne­įdo­mus vie­ša­sis gy­ve­ni­mas. Di­dy­sis ūkio pri­va­lu­mas – ne tik šva­ri są­mo­nė, bet ir svei­kas mais­tas, o ūki­nin­kai ne­sle­pia esan­tys gur­ma­nai ir ne­tu­rin­tys ypa­tin­gų prie­ta­rų šia pras­me, tai yra jie val­go vis­ką, bet pro­duk­tai yra iš­au­gin­ti jų pa­čių ūky­je. Taip pat ir iš­ma­niau­sio dar­ži­nin­ko – gam­tos (pa­vyz­džiui, tuo me­tu, kai vie­šė­jo­me Sū­ri­nin­kų na­muo­se, me­niu bu­vo čia pat pri­skin­tų jau­nų kiaul­pie­nių la­pų sa­lo­tos su bu­ro­kė­liais ir kriau­šių uo­gie­nė).

REKLAMA

Per me­tus pa­ga­mi­na 2 to­nas sū­rių

Sa­vo ūky­je dar­gu­žie­čiai ga­mi­na 7–8 rū­šių fer­men­tuo­tus, pe­lė­si­nius, rūgš­ti­nius bei sal­daus pie­no sū­rius. Įman­trios įran­gos tam ne­rei­kia: pa­kan­ka mal­ko­mis kū­re­na­mos kros­nies ir dvie­jų puo­dų, ku­riuo­se tel­pa maž­daug po 50 lit­rų pie­no. Vie­nus sū­rius par­duo­da vos pa­ga­min­tus, ki­ti tu­ri su­bręs­ti, pa­vyz­džiui, sū­rį „Žan Ža­kas“ bran­di­na apie 6 sa­vai­tes, „Du­e­tą“ – be­veik pu­sę me­tų. Per die­ną ūki­nin­kai vi­du­ti­niš­kai pa­ga­mi­na 5 kg įvai­rios rū­šies sū­rių, tai­gi per me­tus su­si­da­ro be­veik 2 to­nos.

REKLAMA

Vi­si šie sū­riai yra ga­mi­na­mi iš ne­pa­ste­ri­zuo­to pie­no.

Sū­rių kai­nos svy­ruo­ja nuo 20 iki 50 li­tų už ki­log­ra­mą. Ūki­nin­kai skai­čiuo­ja: per mė­ne­sį gau­na 4 tūkst. li­tų pa­ja­mų, at­skai­čius vi­sas iš­lai­das pa­ša­rui, elek­trai ir ki­toms bū­ti­noms reik­mėms, jiems lie­ka pu­sė šios su­mos. „Ne­tu­ri­me kur iš­leis­ti šių pi­ni­gų – val­go­me sa­vo pa­ga­min­tą sū­rį, duo­ną, net mė­są“, – pa­sa­ko­ja dar­gu­žie­tis.

REKLAMA
REKLAMA

Sū­rių pir­kė­jų ne­trūks­ta: daž­niau­siai ūki­nin­kų pa­ga­min­tą pro­duk­ci­ją per­ka drau­gai, pa­žįs­ta­mi, pa­ra­gau­ja sū­rių ir smal­sūs pra­ei­viai. Kar­tu su ži­nia apie ne­įpras­tus eko­lo­giš­kus Dar­gu­žiuo­se ga­mi­na­mus sū­rius plin­ta ir Val­do bei Ra­sos eko­lo­gi­nės idė­jos, apie ku­rias lin­kę ne pa­sa­ko­ti, o jas re­a­li­zuo­ti. Pa­vyz­džiui, kur­da­mi sa­vo va­sa­ros sto­vyk­lą, ku­rio­je gy­ve­na pa­tys ir ga­no gy­vu­lius, sū­ri­nin­kai pir­miau­sia gal­vo­jo apie tai, kaip įsi­kur­ti, kad po ke­le­rių me­tų ga­lė­tų pa­lik­ti gam­tą to­kią gra­žią ir šva­rią, ko­kią ra­do. To­dėl jie sten­gia­si nau­do­ti na­tū­ra­lias me­džia­gas ar su­teik­ti daik­tams an­trą gy­ve­ni­mą – taip re­kla­mos ten­tai ta­po sto­gais, bu­vo pa­nau­do­ti kaž­kam at­li­kę plas­ti­ki­niai lan­gai ir pa­na­šiai.

S. Pinkevičienė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų