Kraujuojančioje Kaukazo šalyje dirbantis lietuvis žurnalistas vakar vos išvengė minosvaidžių ugnies, kurioje žuvo ir Gorio miesto gyventojai, ir jo kolega iš televizijos kanalo RTL, rašo „Respublika“.
Pirmadienį per Azerbaidžano sostinę Baku į Gruziją atvykęs „News Bridge Group“ žurnalistas Liutauras Strimaitis jau šių dviejų šalių pasienyje įsitikino, kad Kaukaze vyksta naujas karas.
Bėga pas kaimynus
Atvykęs į pasienio punktą, pastebėjau savo eilės pasitraukti į Azerbaidžaną laukiančius būrius moterų su vaikais ir senukais. Beveik nesutikau vyrų, kurie liko kariauti už Gruziją arba saugoti ištuštėjusių namų. Besigrūdantys žmonės su nešuliais atrodė tikrai išsigandę, o jų gretos didėjo akyse.
Pasienyje kalbinti azerbaidžaniečiai lyg ir palaiko gruzinus, vadina juos draugais, tačiau pesimistiškai samprotauja, kad Gruzija yra per maža pasipriešinti Rusijos karo mašinai.
Panika neužsitęsė
Pasiekus Tbilisį, vaizdas pasikeitė: sostinės centre labai daug gruzinų kareivių. Tuo pat metu pasigirdo pranešimai, kad Rusijos armijos kolonos juda į centrinę šalies dalį, sostinės link, todėl gruzinų pajėgos atsitraukė jos ginti.
Mieste kilo nemaža panika, kuri, tiesa, truko tik apie valandą. Tačiau žmonės spėjo apgulti degalines, pirko viską, kas būtiniausia, jei miestas būtų apsiaustas. Netrukus padėtis aprimo, mat pranešta, kad rusų pajėgos sustojo.
Pro mūsų viešbutį ėjo iš Irako atšaukti gruzinų kariai. Susidarė įspūdis, kad tie vyrai išties mokantys kariauti, gerai parengti, užgrūdinti. Šnektelėjome, „irakiečiai“ gruzinai mušėsi į krūtinę, kad už savo valstybę jie kovos iki paskutiniųjų.
Antradienio naktis Tbilisyje buvo rami. Šalies prezidentas Michailas Saakašvilis tiesioginiame eteryje per televiziją ramino savo piliečius, liepė jiems likti namuose. Išaušus antradieniui gruzinai vylėsi, kad Tbilisio šturmo taip pat nebus, nes pasklido žinia, kad čia atskris Lietuvos, Ukrainos, Lenkijos prezidentai ir Latvijos bei Estijos premjerai.
Lavonai prie Stalino
Vakar pranešus, kad Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas įsakė savo armijai Gruzijoje nutraukti ugnį, nesinorėjo tuo tikėti. Žinojau, kad Zugdidžio ir Gorio miestų apšaudymą bei kaimų bombardavimą rusai tęsia.
Mačiau ką tik iš karštųjų taškų grįžusių kolegų - „Reuters“ žurnalistų filmuotą medžiagą, šviežias nuotraukas, tad nusprendžiau važiuoti į Gorį.
Sunkiausia buvo prikalbinti vairuotojus mus pamėtėti iki Gorio – žmonės nepasitiki Rusijos prezidento skelbiamu ugnies nutraukimu. Mums pavyko, nes pavėžėti sutikęs gruzinas turi giminių šalia Gorio, dar aukščiau kalnuose, o jų kaimai jau buvo apšaudyti pirmomis karo dienomis.
Kelionė nuo Tbilisio iki Gorio nebuvo pavojinga. Visame apie šimto kilometrų kelyje neteko matyti jokių gruzinų kontrolės postų, o iki rusų kariuomenės pozicijų nereikėjo privažiuoti. Tačiau vos įvažiavus į miestą sužinojau, kad Goris vos prieš keliolika minučių apšaudytas minosvaidžių ugnimi, o rusų aviacija netoliese mėtė bombas.
Stalino gimtinės Gorio centrinėje aikštėje vakar teko stebėti, kaip gyventojai rinko besimėtančius nužudytųjų kūnus. Lavonai buvo kraunami ne į specialias morgo ar greitosios pagalbos mašinas, o tiesiog į lengvuosius automobilius ir jų bagažines.
Žiaurus vaizdas – penkis žuvusius civilius mačiau iš arti, savo akimis. Lavonai gulėjo centrinėje miesto aikštėje, kurią vis dar puošia Stalino paminklas. Vienas iš žuvusių buvo RTL kanalo žurnalistas, o jo kolega gruzinas sužeistas į koją.
Išgelbėjo mašinos šarvai
Mums pasisekė, kad atvykome šiek tiek vėliau, nei baigėsi antpuolis. Tikrai žiauru, kad Rusijos vadovas skelbia apie ugnies nutraukimą, o Goris pliekiamas iš minosvaidžių. Manoma, kad miestą atakavo rusų kariai, kurie yra visai šalia. Nelogiška būtų manyti, kad su savo miestu taip elgtųsi gruzinai, nors čia sklando ir tokios mintys.
Kalbinti Gorio gyventojai Rusijos premjerą Vladimirą Putiną vakar vadino vienu žodžiu: „Satanistas“. Gruzinai neslėpdami ašarų garsiai klausė, kas paaiškins, kodėl jiems tenka iškentėti tokį skausmą ir siaubą.
Vietiniai, nebeturintys ką veikti savo namuose su apgriautomis sienomis ir sudaužytais langais, pokalbiuose beveik neminėjo prezidento D.Medvedevo pavardės, nes formalųjį Rusijos vadovą laiko tik premjero marionete.
Goryje vakar mane išgelbėjo tik laimingas atsitiktinumas, o čia dirbusius „Reuters“ žurnalistus nuo mirties paslėpė tik šarvuotas visureigis „Land Rover“. Mašina su peršauta viena padanga reporteriai spėjo pasitraukti į priemiestį. Kulkos ir skeveldros džipą suvarpė, bet ne kiaurai.
Nors ir prislėgti nekaltų žmonių aukų, gruzinai drąsiai rėžė, kad jeigu Rusija tokiais būdais nori užvaldyti pasaulį, įžengdama į Gruziją, ji apsiriko – pasirinko ne tą tautą, kuri nusileistų imperijai ar jau paklustų. Gruzinai drąsiai sako, kad apgins savo šalį. Tačiau jų veiduose matai, kad jie patys supranta, jog be Europos ar tarptautinės bendrijos įsikišimo savo jėgomis mažai ką gali padaryti.
Gruzinai išties laukia viso pasaulio pagalbos ir kalba apie 1921 m., kai juos tuomet aneksavo Sovietų Rusija. Žmonės šios dienos įvykius taip pat vadina aneksija, nes, jų nuomone, situacija kartojasi.
Kritikuoja prezidentą
Gruzinai itin baiminasi rusų kariaunos žygio į centrinę šalies dalį, nes per Gruziją į Vakarus driekiasi tik vienas kelias. Gyventojai bijo būti atkirsti nuo pagrindinės savo valstybės dalies, tačiau šeimomis traukiasi ne į Tbilisį, o šiaurės rytuose esantį Kachetijos regioną.
Vakar šalia Gruzijos Parlamento prasidėjusiame mitinge kalbinti gruzinai paniro ir į politinius debatus. Jie labiausiai baiminosi, kaip pasielgs šalies politinė opozicija, karo metu paskelbusi moratoriumą vidaus problemų aiškinimuisi.
Žmonės sako, kad jeigu opozicija palūš ir ja sugebės pasinaudoti Kremlius, Gruzijos lauks Čečėnijos likimas, kur Maskva iki šiol sėkmingai laiko jai lojalią marionetinę valdžią. Kadangi aukų daugėja, tai labai nenaudinga M.Saakašviliui, kuris neturi ką pasakyti tautai, kodėl žūsta tiek daug nekaltų civilių.
Tiesa, šiomis dienomis paprastų gruzinų nuomonės dėl to, kas vyksta šalyje, labai skiriasi. Visi jie atvirai kelia rankas už laisvą Gruziją, tačiau nuomonių apie prezidentą M.Saakašvilį yra visokių.
Pavyzdžiui, mūsų viešbučio Tbilisyje administratorė nepatenkinta prezidentu, nes mano, kad ši tragedija yra M.Saakašvilio ambicijų pasekmės. Moteris labiausiai išgyvena dėl savo tautiečių likimo Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, kur labai daug mišrių gruzinų, abchazų ir osetinų šeimų. Gruzinė mano, kad visi šių tautų žmonės iki šiol draugavo, tačiau kaip bus dabar – niekas nežino.
Jei pakalbini penkis gruzinus, visi jie pasisako už Gruziją, tačiau trys iš jų tvirtina, kad prezidentas M.Saakašvilis yra blogas, jis padarė nedovanotiną klaidą, kuri virto tragedija tūkstančiams žmonių.
O mano senas pažįstamas menininkas Gela tvirtino, kad liks Gruzijoje ir eis kariauti prieš rusus. Pirmajame kare su rusais dalyvavęs dailininkas turėjo šiomis dienomis savo darbus išvežti į Berlyno bienalę, tačiau apsigalvojo ir liko Tbilisyje laukti, kol jį pašauks į kariuomenę.
Julius Girdvainis
