Kalbant apie lygybės principą, visada iškyla daug diskusijų. Tačiau kuomet sprendžiama apie tai, kas turi teisę kandidatuoti į parlamentą, iečių laužymas, matyt, neišvengiamas.
Spalio 1 dieną Konstitucinis Teismas nusprendė, jog Seimo rinkimų įstatymo nuostata, leidžianti parlamento rinkimuose daugiamandatėje apygardoje dalyvauti tik partijų sąrašams, neprieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui. Teismo išaiškinimu, šiuo metu galiojanti mišri rinkimų sistema sudaro galimybes ir nepartiniams piliečiams kandidatuoti į Seimą.
Nepartiniai kandidatai, norintys varžytis ne tik daugiamandatėse, bet ir vienmandatėse apygardose, liko it musę kandę, tačiau rankų nenuleidžia – žada ir toliau kovoti už, jų manymu, vieną svarbiausių asmens konstitucinių teisių.
Asociacijos „Už konstitucines gyventojų teises“, kuri būtent ir klausė Konstitucinio Teismo apie Seimo rinkimų įstatymo atitiktį Konstitucijai, narys Liudvikas Ragauskis neslėpė nusivylimo. Anot jo, tokiu sprendimu buvo „įkalta vinis į pilietinės visuomenės karstą“.
„Mes turime teisę vienytis į partijas ir teisę nesivienyti į partijas. Pagal tai, kaip išaiškino Konstitucinis Teismas, norėdamas realizuoti savo aktyviąją teisę, į kurią įeina ir teisė kelti kandidatus, aš privalau stoti į partiją. Gaunasi savotiška atranka. O kas, jeigu mane iš partijos nutars pašalinti?“
Anot pašnekovo, toks sureguliavimas yra neteisingas, nes jame atsiranda tarpininkai – partijos. „Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai yra tiesioginiai. Taikyti analogijas, kurios buvo pateiktos teismo nutartyje, negalima, nes paminėtos, pavyzdžiui, JAV ar Lenkijos rinkimų sistemos yra skirtingos. Rinkimai ten netiesioginiai, o pas mus – tiesioginiai“.
Liudviko Ragauskio teigimu, Konstitucinis Teismas priimtame nutarime vengė atsakyti į pateiktą klausimą – būtent apie tai, ar, leidžiant daugiamandatėse savo jėgas išbandyti tik partijai priklausantiems asmenims, nepažeidžiamas lygybės principas. „Konstitucinis Teismas pradėjo kalbėti apie partijų, kaip subjekto, išskirtinumą. Tačiau, jei atsiverstumėte Konstituciją, pamatytumėte, tokio subjekto joje išvis nėra“.
„Nutartis parengta taip, tarsi gintų partijas. Tuomet kyla retorinis klausimas – kas gi vis dėlto turi teisę sudaryti sąrašus ir kelti kandidatus? Į šį klausimą Konstitucinis Teismas atsakymo nepateikė“, piktinosi asociacijos atstovas. Jo manymu, šis sprendimas turės ir ilgalaikių pasekmių – ne tik teisinių, bet ir pilietinės visuomenės gerovę lemiančių.
„Turbūt nė vienas iš trijų milijonų Lietuvos gyventojų nesuvokia, ką padarė Konstitucinis Teismas. Jis tokiu sprendimu įteisina ne konstitucinę demokratinę respubliką, o oligarchinę valstybę, kurioje partijos turi išskirtinę teisę“.
Pašnekovas taip pat įvardijo, jog, remdamasis šiuo sprendimu, „Seimas įgyja galią priimti sau naudingus sprendimus, pavyzdžiui, nuspręsti, jog nebereikia 71 vienmandatės apygardos, o tik 3 ar 30-ies. Jis įgauna laisvas rankas suvaržyti rinkimus ir susiaurinti mūsų teises“.
Liudvikas Ragauskis tvirtino, jog asociacija nerims ir jau yra pateikusi prašymą nutraukti bylą bei, suformavus išplėstinę teisėjų kolegiją, klausimą svarstyti iš naujo.
„Visur kalbama apie aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę. Esmė ta, jog rinkimai apskritai nevyktų, jeigu nebūtų tokio proceso kaip kėlimo. Tačiau, apmąstant teisę kelti kandidatus, atsiranda subjektas – viešasis juridinis asmuo – partija, kuri savo atstovus varžytis deleguoja į abiejų tipų apygardas“, kalbėjo L. Ragauskis.
Tačiau Konstitucinio Teismo sprendimą neigiamai įvertino ne visi. Štai politologė Irmina Matonytė, paprašyta įvertinti tokį nutarimą, apie jį atsiliepė gana palankiai.
„Tie, kurie nagrinėja partijas, laiko jas viena iš demokratijos institucionalizacijos priemonių. Manau, jog, iš demokratijos institucionalizacijos prieigos žiūrint, tai yra geras sprendimas. Tai yra akstinas partijų organizacijai. O nepartiniams kandidatams paliekama teisė bandyti savo jėgas vienmandatėse apygardose ir savivaldybių rinkimuose“, kalbėjo politologė.
Anot jos, pilietinės visuomenės šis sprendimas nepakeis ir nepalies, jos lojalumo nesumažins. Pašnekovės teigimu, lozungas, kad „šiuo sprendimu buvo įkalta vinis į pilietinės visuomenės karstą“, yra neteisingas, nes pilietinė visuomenė, visų pirma, kaip organizuota struktūra, veikia viešojo, kolektyvinio gėrio vardu. Antra, jai tarpininkauja partijos.
„Jei būtų uždrausta kelti kandidatus partijoms, tuomet būtų galima kalbėti apie vinį į visuomenės karstą. Tą faktą, jog pavieniams asmenims palikta nepadvigubinta galimybė kandidatuoti, galima būtų laikyti kaip tik ne kaip vinį, o pilietinę visuomenę tvirtinančiu dalyku – tai padeda pamatus politinių organizacijų stiprėjimui“.
Anot jos, teigti, kad leidimas kandidatuoti ir daugiamandatėse apygardose paskatintų žmonių politinį dalyvavimą, yra iliuzinė tezė.
„Visgi kitas svarbus klausimas – kaip veikia politinės partijos, būdamos organizacijomis. Šis Konstitucinio Teismo sprendimas turėtų jas paskatinti dirbti dėl paprastesnio, tiesioginio pilietinės bendruomenės kūrimo, labiau įsijungti į vietos veiklą, dar vadinamą „community service“. Tai būtų naudinga socialiniam kapitalui plėsti, o ne tik politinei propagandai ir politinėms programoms skelbti. Todėl priimtą sprendimą matau kaip visai suderinamą ir palankų demokratijos kokybei“.
Dabartinė situacija leidžia nuspėti, jog šiuose Seimo rinkimuose nepartiniai kandidatai vis dėlto turės teisę išbandyti savo jėgas tik vienmandatėse apygardose. Klausimas, ar taip nepažeidžiamos mūsų konstitucinės teisės, yra ne tik teisinės, bet ir normatyvinės prigimties. Atomizuotoje šių laikų visuomenėje teisių ir pareigų santykis dažnokai išsibalansuoja. Gal visgi vertėtų pradėti nuo „smulkmės“ ir keisti situaciją nuo, tarkime, savivaldybių arba apskritai dalyvavimo nevyriausybinių organizacijų veikloje – greičiausiai tuomet ir tų vinių į pilietinės visuomenės karstą sumažėtų.
