Miegančioji gražuolė per naująjį LNOBT baleto sezoną užmigs ir bus prabudinta septynis kartus – po „Spragtuko“ šis Piotro Čaikovskio baletas bus rodomas dažniausiai. Veikėjų ir partijų gausa leidžia šiame spektaklyje pasirodyti – ir po keletą kartų – beveik visiems baleto trupės solistams ir artistams. Tiesa, didesnių netikėtumų iš „Miegančiosios gražuolės“ neverta laukti: pagrindinių atlikėjų korpusas kažin ar keisis per artimiausius tris-keturis metus.
Todėl gėrintis Auroros-Miki Hamanakos ir Princo Dezirė-Aurimo Paulausko, Alyvų Fėjos-Olgos Konošenko šokiu, Fėjos Karabos-Valdemaro Chlebinsko vaidyba užtenka laiko pasižvalgyti kairėn, dešinėn, aukštyn ir žemyn – kokie talentingi atlikėjai bebūtų, jų kūryba, netekusi didesnės konkurencinės terpės, tarytum plūduriuoja vakuume, nes varžytis jiems tenka tik patiems su savimi, iš karto žinant, kam atiteks nugalėtojų laurai.
Šeštadieninis (10.06) „Miegančiosios gražuolės“ spektaklis kaip tik ir išryškino tas ne tik pagrindinių, bet ir antraeilių trupės artistų pastangas, kurių prireikia, kad fejerija sušvytėtų visomis spalvomis. Gražiai išsimankštinęs moterų kordebaletas kūrė šventišką nuotaiką prologe, o Auroros vizijos paveiksle leido gėrėtis tiksliais, darniais, grakščiais rankų mostais, lygiomis gretomis, svajingomis nuotaikomis.
Džiugiai buvo pašoktas pirmojo veiksmo valsas, kur prie baleto artistų porų prisidėjo gana stropūs Nacionalinės M. K. Čiurlionio mokyklos Baleto skyriaus moksleiviai. Buvo įdomu stebėti keturis princus, kurie galantiškai asistavo princesei Aurorai ir pastebimai konkuravo dėl jos dėmesio. Šioje draugijoje pirmą kartą teko matyti Nerijų Tauskų – į baleto trupę sugrįžusį „sūnų palaidūną“, kurio paskutinis didelis darbas, berods, buvo Espada Ludwigo Minkaus „Don Kichote“.
M. Hamanaka švytėjo – nuo pat pirmojo pasirodymo šoko techniškai, lengvai, su tinkamai džiugia veido išraiška; gal tik prieš daugiariopus pirmojo veiksmo variacijos piruetus kažkodėl rodydama keistą susirūpinimą. Kituose veiksmuose šokio forma ir nuotaika atitiko – ypač poetiškai, akvareliškai solistė perteikė II veiksmo viziją – įsiklausydama į muziką ir kurdama melancholišką, ilgesingą nuotaiką, pagrįstai sužavėjusią Dezirė.
Pažadinusiam ją iš šimtamečio miego princui Aurora besąlygiškai atidavė savo ranką ir širdį – ir nesuklydo; jos pasitikėjimas buvo pateisintas su kaupu vestuvių veiksme. Aurimo Paulausko princu princesė turėjo likti patenkinta – jis šoko elegantiškai, rūpestingai asistavo savo nuotakai, o sostuose įsitaisiusius uošvius kaip mandagus ir paklusnus žentas nuolat lepino dėmesiu, vis jiems nusilenkdamas.
Karališkoji pora atrodė solidžiai – įsiminė Skaidrės Baranskajos-Karalienės vaidyba prologe, aišku, nepretenduojanti į psichologines gelmes, tačiau spalvinga karališkais išgyvenimais. Sužinojusi apie Karabos prakeiksmą, karalienė parimo ant kolonos postamento ir viena pati kontempliavo gresiančią nelaimę.
Brilianto partiją paskutiniojo veiksmo divertismente pirmą kartą šoko Inga Cibulskytė – malonus netikėtumas tiems, kurie šį spektaklį mato nebe pirmą dešimtmetį ir, ko gero, tegalėtų išvardinti dvi „etatines“ šio inkrustacinio epizodo atlikėjas – Audronę Sarokaitę ir Kristiną Kanišauskaitę. Dažnesnė fėjų ir brangakmenių rotacija suteiktų spektakliui daugiau spalvų, o atlikėjams – galimybių save išbandyti. I. Cibulskytė šoko grakščiai, gana tiksliai perteikdama muzikoje įgarsintą brangakmenio švytėjimą ir užtikrintais judesiais, ir džiugiai ryžtinga nuotaika.
