• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Anądien pamatytas šių metų sieninį kalendorių, skirtą moterų emancipacijai, ir ant jo buvo parašyta: „Europos Komisijos duomenimis, vidutinis Europos moterų atlyginimas yra 18 procentų mažesnis nei vyrų“. Skėstelėjau rankomis – šiam šventam faktui sukanka jau mažiausiai tūkstantis metų. Kurgi ne – XI amžiaus Anglijoje už piktžolių ravėjimą vyras gaudavo aštuonių pensų atlygį per dieną, moteris – penkių. Vyro darbas kraunant šieną buvo įvertinamas šešiais pensais per dieną, moters – keturiais. Juk jau anų laikų vadybininkams buvo aišku, kad moteris yra fiziškai silpnesnė, ir jos išdirbis bus bet kuriuo mažesnis nei vyro.

Anądien pamatytas šių metų sieninį kalendorių, skirtą moterų emancipacijai, ir ant jo buvo parašyta: „Europos Komisijos duomenimis, vidutinis Europos moterų atlyginimas yra 18 procentų mažesnis nei vyrų“. Skėstelėjau rankomis – šiam šventam faktui sukanka jau mažiausiai tūkstantis metų. Kurgi ne – XI amžiaus Anglijoje už piktžolių ravėjimą vyras gaudavo aštuonių pensų atlygį per dieną, moteris – penkių. Vyro darbas kraunant šieną buvo įvertinamas šešiais pensais per dieną, moters – keturiais. Juk jau anų laikų vadybininkams buvo aišku, kad moteris yra fiziškai silpnesnė, ir jos išdirbis bus bet kuriuo mažesnis nei vyro.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau tai tik viena medalio pusė. Per visą istoriją vyrijos požiūris į moteris buvo gana komplikuotas, ypač antikos ir krikščionybės laikais. Ir dažniausiai jis buvo neigiamas, įtarus, pašaipus – ypač prisimenant, dėl ko kaltės ir prigimties žmonės buvo išvis išvaryti iš rojaus. „Išmintingiausias visų laikų žmogus“ Aristotelis apie moteris sakė: „femina est mas occasionatus“ – „moteris yra deformuotas vyras“. VI amžiuje aukščiausias katalikų bažnyčios organas – sinodas Prancūzijos mieste Makone ne tik priiminėjo diskriminacines nuorodas, kaip krikščionims elgtis su žydais, bet ir išvedė tezę „moteris neturi sielos“. Žymiausias viduramžių filosofas, šventasis Tomas Akvinietis, gyvenęs XIII amžiuje, be kita ko, dar ir dabar tebesantis visų katalikiškų universitetų ir mokyklų globėjas, moteris vadino „vyrais, kupinais netobulumų“ ir jas laikė visų nuodėmių, bėdų bei emocinių kančių šaltiniu. Įspėjimų apie moters trūkumus ir blogus prigimtinius kėslus kupinas ne tik Senasis, bet ir Naujasis Testamentas (vien ko vertas Pauliaus ir Timotiejaus tvirtinimas, kad „moteris negali mokyti kitų“!) Ankstyvųjų viduramžių bažnyčios autoritetai tikėjo, kad „Dievas sukūrė vyrą pagal savo atvaizdą, o moteris buvo sukurta pagal vyro atvaizdą“, ir visada tvirtino, kad pasaulyje egzistuoja viena lytis – vyriškoji, tačiau dvejose formose – vyriškoje ir moteriškoje, taigi, moteris tiesiog buvo vyro kopija. Jų mintį pratęsė ir Tomas Akvinietis, rašydamas: „Vyras yra moters pradžia ir moters pabaiga, kaip Dievas yra kiekvieno sutvėrimo pradžia ir pabaiga (...) Vaikai turi labiau mylėti savo tėvą negu motiną“ – štai taip jis kalbėjo.

REKLAMA

Žinoma, gali skambėti keistai, kad anų laikų filosofai, viską žinoję apie blogą moterų prigimtį, tikrovėje jas buvo matę tik iš tolo, it kokie sovietiniai agitatoriai, viską žinoję apie blogą gyvenimą Amerikoje, nors niekada ten nebuvę. Aristotelis ir Sokratas garsėjo savo homoseksualiais polinkiais, Tomas Akvinietis per savo gyvenimą išvis prie moters nebuvo net prisilietęs, tačiau visi jie apie moteris rietė taip, it būtų jų turėję ištisus haremus. Tiesa, nė vienas iš jų nepuoselėjo moterims jokios asmeninės neapykantos, jų požiūris buvo išimtinai filosofinis, nuodugniai apmąstytas, tačiau savo išvadomis kategoriškas – nors iš esmės visi žmonės yra lygūs, tačiau moterims trūksta intelekto, garbingumo ir elementarių žinių, taip būdingų vyrams. Gyvenimo suteikimo privilegija yra suteikta tik vyrams, kurie ir tegali pagaminti sėklą. Moterys yra skirtos vaikams į pasaulį atvesti, ir, beje, tik dėl šios misijos jos nebuvo visiškai išnaikintos, kai žmonija turėjo galimybę tai padaryti. Žodžiu, viduramžiais kiekvienas vyras žinojo, kad moterys buvo blogas, žemesnės kategorijos sutvėrimas – ir nuo pat Ievos nuodėmės rojuje iki raganų skandalų ar moteriškų intrigų Anglijos bei Prancūzijos dvaruose, gyvenimas tai patvirtindavo vėl ir vėl. Taigi, kas gi nutiko tokio, dėl ko mes, vyrai pradėjome moteris mylėti, garbinti ir idealizuoti?

REKLAMA
REKLAMA

MOTERYS VIDURAMŽIAIS

Viduramžių Europoje ne tik moterų, bet ir visų paprastų žmonių gyvenimas nebuvo lengvas. Kaip rašė vienas prancūzų keliautojas apie savo tėvynainius: „Jūs sutinkate kaimuose žvėris, juodus, visai saulėje nudegusius. Jie, prikumpę prie žemės, dirba ją su neįveikiamu atkaklumu. Jie kalba lyg ir artikuliuota kalba ir, kai atsitiesia visu ūgiu, išvystame žmogaus veidą. Ir iš tikrųjų, juk tai žmonės. Naktį jie lindi savo guoliuose, kur gyvena, misdami juoda duona, vandeniu ir šaknimis...“ Tiesa, tų „žvėrių“ tarpe moterims vis dėlto buvo tekusi pati sunkiausia dalia. Apie 90 procentų jų gyveno kaimuose, kur, kaip ir šiais laikais Lietuvoje, jos „turėjo žinoti savo vietą“. Ta „vieta“ reiškė visais gyvenimo atvejais padėti savo vyrui, nes, Tomo Akviniečio žodžiais, „moteris privalo paklusti savo vyrui dėl silpnos prigimties“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nors ir fiziškai silpnesnė, moteris kartu su vyru nuo pat ankstyvosios aušros taip pat dirbo žemę, o papildomai dar ir liuobė gyvulius, gamino valgį bei užsiėmė namų apyvoka (o viduramžių Škotijos Aukštumų regione, kur visi vyrai buvo laikomi „džentelmenais“, dėl ko gėdijosi dirbti žemę, idant nesuteptų savo garbės, absoliučiai visi žemdirbystės darbai gulė ant moterų ir vaikų pečių). Prižiūrėjo vaikus, nors tais laikais vaikas, sulaukęs dešimties metų, jau buvo laikomas suaugusiu ir privalėjo stoti prie darbo. Ir, žinoma, gimdė tuos vaikus vieną po kito – mielieji vaikučiai viduramžiais visada reiškė papildomas darbo rankas ūkyje (ypačiai buvo laukiama berniukų, nors mergaitės irgi nebuvo blogas laimikis – viduramžių kaimuose jos buvo tėvo nuosavybė ir netekėdavo, kol nesulaukdavo bent jau dvidešimties metų, skirtingai nuo miestiečių mergaičių, kurios žmonomis tapdavo sulaukusios dvylikos). Gimdyti tais laikais buvo pavojinga dėl prastų sanitarijos sąlygų ir elementarios higienos neišmanymo – penktadalis Europos moterų mirdavo būtent gimdymo metu, ir tai buvo didžiausia jų mirtingumo priežastis. O likusios gyvos šiaip ar taip retai sulaukdavo savo keturiasdešimtojo gimtadienio.

REKLAMA

Nors ir apkrauta darbais, kaimo moteris neturėjo savo balso sprendžiant esminius ūkio ar gyvenimo klausimus. Moteris negalėjo tekėti be tėvų sutikimo, skirtis su savo vyru, paveldėti savo tėvų žemę, jei turi brolių, turėti savo nuosavybės (išimtis buvo taikoma našlėms, paveldėjusioms turtą. Ištekėjus dar kartą, visa moters nuosavybė atitekdavo jos vyrui).

REKLAMA

Ne ką saldžiau moterims buvo ir miestuose. Dauguma tuometinių profesijų joms buvo neprieinamos, nes viduramžių cechų taisyklės draudė priimti moteris į savo gretas. Išimtis buvo daroma siuvykloms, nes tada buvo manoma, kad moteris iš esmės yra sutverta tokiam darbui. Kai kuriose Europos vietose moterys galėjo užsiimti prekyba, tapti audėjomis, kepėjomis ar aludarėmis, tačiau iš esmės moters karjeros viršūne buvo laikoma tarnaitės darbas turtingųjų namuose. Tiesa, viduramžių moteris turėjo dar vieną pasirinkimą – tapti vienuole. Tai, beje, buvo perspektyvus kelias – vienuolės ne tik atliko išties kilnius darbus – prižiūrėjo ligonius ar rūpinosi vargšais, – bet ir turėjo nemažą įtaką savo regionuose, o kartu su ja ir nemažai turto (o pačioms laimingiausioms dar švietė viltis ir tapti šventosiomis).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Santuokos iš meilės buvo negirdėtas poelgis, o iš tekančios moters buvo tikimasi, kad ji bus kukli ir nuolanki, tai rodė ir skarelė, kurią ryšėjo tik ištekėjusios moterys vietoje dabartinio vestuvinio žiedo kaip kuklumo ženklą. O šiaip prastuomenės moterys vilkėjo grubaus kirpimo drobinius drabužius, vieninteliai jų papuošalai buvo rožančiaus karoliai, odinės piniginės ir megztos kojinės iki kelių. Dabartinėms matronoms vidutinė viduramžių moteris europietė tegalėjo kelti tik gailestį. Neraštinga ir prietaringa, suvytusi nuo nesibaigiančių gimdymų ir nesiliaujančių darbų, apsirengusi grubaus kirpimo drabužiais, kvaila ir užguita – ji nedaug kuo priminė savo palikuones po tūkstančio metų.

REKLAMA

Žinoma, būta išimčių, ir moterys kartais taip pat įtakojo pasaulio istoriją. Užtenka prisiminti vien Žaną d'Ark, ir ne viena viduramžių moteris, ypač našlės, sumaniai vadovavo savo kariaunai, kai reikėdavo gintis nuo įsibrovėlių. Kai kurios privilegijuotos moterys taip pat turėjo ir galimybę lavintis. Yra žinoma, kad IX amžiuje Frankų karalius Karolis Didysis buvo įkūręs mokyklą, kurioje studijavo ir dvi jo dukros. XIV amžiaus Florencijoje mergaitėms taip pat buvo leidžiama lankyti mokyklą. Ir nors nebuvo tokių valstybinių ar bažnytinių pareigų, kurias galėtų užimti išsilavinusi moteris, tačiau didikėms kartais prisireikdavo raštingumo, sprendžiant vietinės reikšmės ar politinius klausimus. Vis dėlto problema buvo ta, kad viduramžiais visas mokslas buvo tiesiogiai susijęs su bažnyčia, todėl klausimas, ko gali ar turi mokytis moterys, visada buvo dvasininkų diskusijų objektas ir prerogatyva. Išsilavinimas, kurį jos galėjo gauti, buvo tiesiogiai siejamas su motinos ir žmonos pareigomis, kitais žodžiais, ramiu, dorybingu ir dievobaimingu gyvenimu. „Moterys gali mokytis rašyti ir skaityti tik tam, kad besimokydamos išvengtų nuodėmingų minčių apie kūniškus malonumus ir tuštybes“, – rašė vienuolis Vincentas iš Bovė 1256 metais.

REKLAMA

Vienintelis būdas moteriai tapti oficialiai raštinga, buvo stoti į vienuolyną. Ten jos studijavo netgi lotynų kalbą, kuri tais laikais buvo bendra išsilavinusių Europos žmonių kalba ir raktas į viso pasaulio kultūros ir bei mokslo pasaulį. Būtent moterys vienuolės ir tapo žymiausiomis anų laikų rašytojomis, poetėmis, muzikantėmis ar tapytojomis. Garsiausia viduramžių poetė Christine de Pizan buvo praktiškai pirmoji pasaulyje feministė, ne tik pragyvenusi iš savo rašymo, bet ir drįsusi ginčytis su bažnyčios autoritetais dėl didesnių moterų teisių. Bergždžiai, beje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

MEILĖS DOKTRINA

Viduramžių bažnyčios hierarchams buvo aišku, kad jaunoms mergaitėms nėra nieko svarbiau kaip moralė, todėl bažnyčia visais įmanomais būdais skatino moterims vengti gėrimų, maisto, miego, maudynių ir papuošalų pertekliaus, nes tai neabejotinai buvo „nešvaros šaltiniai“. Kur kas sunkiau pasirodė tas pačias vertybes įdiegti vyrams.

REKLAMA

Tradiciškai riterių ir kryžiuočių širdys išties buvo sklidinos meilės, tačiau ne moterims, o bažnyčiai. Moters idealas buvo švenčiausioji Mergelė Marija, kurios vienintelės ir buvo šaukiamasi, kai to prisireikdavo, pavyzdžiui, mirštant nuo lietuvio kuokos smūgio. Dairytis į kitas gražias merginas vyrai neturėjo laiko, nes reikėjo galvoti apie tai, kaip į priešą greičiau kibti. Tačiau Kryžiaus žygiai iš esmės pakeitė šitą nusiteikimą ir pradėjo naują galantiškumo madą, pridėjusią vyrams meilę ne tik kryžiui, bet ir žemiškajai moteriai.

REKLAMA

Bažnyčia visada kovojo su gašliomis riterių mintimis apie moteris, nes jos sekino energiją, reikalingą šventajam karui su netikėliais. Tačiau būtent šventasis karas Azijoje labiausiai ir įtakojo tuos pačius riterius. Konstantinopolyje europiečiai išvydo tokią rytietišką prabangą ir įmantrias ceremonijas, kurių fone jie atrodė tik apgailėtini barbarai. Rytuose europiečiai ne tik paragavo egotiškų vaisių ir prieskonių, ten jie išvydo visiškai kitokias moteris. Ir pajuto naujas elgesio su moterimis tradicijas. Jų nustebimui, arabai su moterimis elgėsi kur kas pagarbiau nei europiečiai, mat, arabai, įtakojami persų ir indų meilės bei erotikos teorijų, puoselėjo kur kas glaudesnį dvasinį ryšį tarp vyro ir moters, paremtą bendra aistra muzikai ir poezijai. Daugumai riterių tai patiko, ir išlikę gyvieji kryžiuočiai šias tradicijas parsivežė atgal į Europą.

REKLAMA
REKLAMA

Tas pats arabiškas požiūris vyravo ir kitoje Viduržemio jūros pusėje – vis dar musulmoniškose Ispanijoje ir Sicilijoje. Iš ten arabų meilė moteriai ir poezijai pamažėle skverbėsi ir į krikščioniškas teritorijas – Akvitaniją, Kataloniją ir Provansą Pietų Prancūzijoje. Tai buvo regionai, prieš daugelį amžių jau girdėję romantiškas romėnų poeto Ovidijaus eiles ir, matyt, tai nebuvo visiškai užmiršta. Būtent tuose regionuose atsirado susidomėjimas „meilės psichologija“, situacijomis, iškylančiomis tarp vyro ir moters, ir moteris po truputį atsidūrė tokio dėmesio centre. Keliaujantys dainiai trubadūrai, skleidę tokias istorijas, neturėjo ypatingai ko papasakoti apie kaimiečius, nes visų dėmesį traukė riterių žygiai, todėl riteris natūraliai pradėtas sieti ir su moterimi, ir visas naujas žanras įgavo romantinės poezijos pavadinimą.

ROMANTIKA

Taip Provanse gimusi liaudiškos romantinės poezijos tradicija pradėjo plisti po visą Europą, ir ją suvokti nereikėjo mokėti ar skaityti – keliaujantys dainiai viską aiškiai papasakodavo. Pats mums gerai pažįstamas terminas „romantika“ yra kilęs iš liaudiškos prancūzų kalbos žodžio „romanz“, kuriuo buvo vadinami romėnai ir kalba, kuria jie kalbėjo, t.y. lotynų. Taip pavadinus viduramžišką miestelėnišką šnektą atsirado antikinės kalbos tęstinumo iliuzija, o taip kaip visos liaudiškos poemos buvo užrašomos „romanso“ kalba, skirtingai nuo mokslinės ir filosofinės literatūros, kuri buvo rašoma lotyniškai, taip ir susiklostė, kad „romantiškumu“ buvo pradėtos vadinti visos istorijos apie riterius ir jų žygius.

REKLAMA

Aktyviausios ir didžiausios tų istorijų klausytojos buvo moterys didikės, tūnančios pilyse bei moterys, susipietusios turgaus aikštėse, kol jų vyrai kapojo musulmonams galvas Palestinoje. Todėl tokios auditorijos akivaizdoje trubadūrai kalbėjo ir dainavo būtent apie tai, ką ta auditorija ir norėjo išgirsti – šaunius riterius, kurie savo žygdarbius darė įkvėpti meilės moteriai. Ir dainavo ne vien apie tai, kaip šauniai mosikuoja kardu riteris, bet apie ryšį tarp vyro ir moters, apie vyrus didvyrius, kurių poelgiai buvo skirti moteriai, ir kurių elgesį motyvavo moteris.

Trubadūrai visoje Europoje taip pat išpopuliarino prancūzų kalbą, kuri XIII amžiuje galiausiai tapo vieninga Vokietijos, Anglijos ir Prancūzijos „lingua franca“. Romansai, „fabliaux“, „chansons de geste“ buvo dainuojami ir deklamuojami Anglijoje, į kurią atkeliavo iš pietų Prancūzijos. Airiška keltų literatūra ir teutoniškos legendos apie Karolį Didijį ar Nibelungus rado savo kelią į Italiją. Trubadūrai, nors iš pradžių ir persekiojami bažnyčios, buvo laukiami visur, nes iš jų buvo mokomasi naujų poemų, galų gale, kalbos manieringumo ir skambumo. O kartu su jais tokie riterių ordinai, kaip tamplieriai ir hospitaljeriai veikiantys visame žemyne, netruko išplatinti bendras riteriškas vertybes po visą Europą. Ir būtent poezija kur kas greičiau nei bažnyčia suvienijo Europos vyrus. Vyrai pradėjo jausti netgi šiokį tokį brolybės jausmą, nes tapo madinga laikyti save poetu, nepriklausomai nuo savo kilmės. Juoba kad poezija ir gražbyliavimas tapo puikia laisvalaikio leidimo forma. Ilgėtis toli paliktos mylimosios tapo privaloma kiekvienam riteriui, žygiuojančiam į kokią nors Lietuvą, o mirti su mylimosios vardu lūpose – netgi privaloma.

REKLAMA

Riterio gyvenimą vis dar reglamentavo du dalykai: religija ir karinė tarnyba. Svarbiausia, žinoma, vis dar tebebuvo bažnyčia, ir visi riteriai jai tarnavo širdimis, sklidinomis meilės Dievui. Galų gale, religija iš esmės sankcionavo ir pateisino viską, ką tik riteris bedarė. Tačiau XII amžiuje, pasibaigus pirmiesiems Kryžiaus žygiams, grįžę į Europą riteriai daugiau laiko leido pilyse, kur moterys, taip intensyviai apdainuojamos trubadūrų dainose ir poemose, pradėjo kelti neįprastą susidomėjimą. O riteris savo prigimtimi šiaip ar taip buvo romantikas. Socialinis gyvenimas aktyvėjo, pasakojimai apie karo žygius įgijo vis daugiau fantastikos elementų, naivus moterų susižavėjimas maloniai kaitino savimeilę. Turnyrai buvo neatsiejama riterio gyvenimo dalis, o ten be moterų-favoritų meilės jau išvis buvo neįmanoma apsieiti. Nors vis dar daug laiko buvo leidžiama medžioklėje, tačiau vakarais vyrai jau deklamavo eiles, ir menamos moters siekiamybė tapo pagrindiniu romantinių poemų naratyvu.

Taip moteris tapo vyro įkvėpimo šaltiniu – tai buvo visiškai nauja ir negirdėta, bet nebuvo nemalonu. Galų gale, tai vertė ir pačius vyrus pasitempti. Gražbyliauti, mokėti sakyti komplimentus ir garbinti. Dainuoti jausmingas serenadas – galų gale, daryti tai, ko moterys visada norėjo. Ir, beje, tai nevedė prie išvirkimo. Fizinė moters meilė nebuvo kultas, ir jos palankumas buvo kur kas didesnė siekiamybė, nei nuogas moters kūnas – tai atsirado šiek tiek vėliau, Renesanso laikais. Fizinė meilė tebebuvo grubus aktas ir visai neromantiškas, nepaisant visų iš Azijos atsivežtų pamokymų.

REKLAMA

Ir, beje, trubadūrai niekada nemėgo apdainuoti tikrųjų vyro ir žmonos santykių, ne dėl to, kad buvo amoralūs, tačiau dėl to, kad viduramžių visuomenėje idealizuoti buvo lengviau tai, kas negalėjo egzistuoti – būtent santykius tarp riterio ir jam nepriklausančios moters. Tai buvo siekiamybė, iki Renesanso laikų taip ir beveik niekada nepavirtųsi tikrove. Santuoka iš meilės tais laikais buvo labai radikali nuostata, tačiau klausytojos visada žinojo, kad girdi išgalvotas situacijas, o ne tikrovę. Ir menamas meilės modelis buvo sukonstruotas pono-tarno santykių pagrindu, tačiau atsižvelgiant į sudėtingiausią jos formą – tarno riterio meilę pono žmonai. Tokiose poemose riteris tarnavo dvaro poniai („meilės tarnyba“) su ta pačia aistra kaip ir savo ponui. Tačiau ponia visiškai kontroliavo riterio meilę, o tas jai pakluso visiškai ir besąlygiškai (ko tikrovėje beveik niekada nebūdavo). Riterio meilė poniai motyvavo jį elgtis taip, kad būtų pelnytas jos palankumas. Ir didžiausia garbė riteriui tapo meilė moters, kurios jis siekė. Apie tai kalbėjo poemos, kuriose staiga buvo tvirtinama, kad didžiausius žygdarbius riteriai atlikdavo dėl moters, o ne kryžiaus. Tai buvo esminis skirtumas tarp to, kaip moteris buvo vertinama anktyvaisiais viduramžiais, kuriuose buvo laikomos našta, santuokos veikė tik kaip finansinė paskata, o pati moteris atitekdavo tam, kas daugiausiai už ją pasiūlydavo. Tačiau po Kryžiaus žygių moteris pavirto dėmesio ir vaizduotės objektu, skatinančiu muziką, poeziją ir dailę.

REKLAMA

Europa vadavosi iš Tamsiųjų laikų ir neramumų, sekusių antikinių imperijų žlugimą. Romantizmo ir aistringos poezijos kultas pradėjo keisti socialines manieras ir žmonių tarpusavio santykius. XII amžiaus pilyse daugiau dėmesio buvo skiriama diskusijoms apie etiką ir išvis santykių estetiką. Kaip ateityje etiketas, taip ir moters-vyro santykiai tapo dvariškių žaidimu, pavadintu „Meilės dvaras“, kurio metu buvo svarstomi grožio ir elgesio moralės situacijos, dažniausiai vertinant hipotetines, menamas situacijas, ir sprendžiant jų sukeliamas dilemas, pasitelkiant vaizduotę (ypač naujos romantiškos poezijos forma).

XII amžiaus pabaigoje Prancūzijos, vėliau – ir Anglijos karalienė Eleanora Akvitanietė Puatjė dvare sukūrė kažką panašaus į kultūrinį Europos centrą, kuriame savo laiku apsilankė visi žymiausi žemyno mokslininkai ir dainiai. Nieko nuostabaus, žinant kad jos tėvas Viljamas buvo pirmasis žinomas trubadūras. Kartu su karaliene gyvenusios kelios dešimtys didikių (apie dvidešimt jų yra žinomos vardais ir kai kurios jų pačios tapo poetėmis) pradėjo naują tradiciją – diskusijų, ir tokioje terpėje buvo kuriamos naujoviškos etinės koncepcijos. Eleanoros pradėtą tradiciją tęsė ir jos dukra Mary, Šampanės grafienė, ir būtent Puatjė pilies dėka vyriškas požiūris visiškai pakito, tiesa, tai truko beveik du šmtus metų.

REKLAMA

„MEILĖS MENAS“

Vis dėlto meilė nebuvo panacėja nuo visų problemų ir susižavėjimas hipotetiniu romantizmu taip pat turėjo savo pavojų. Bažnyčia įvertino visuotinį susižavėjimą vienuolio Andreas Capellanus, žinomo kaip Andrius Kapelionas knyga „De amore“ („Apie meilę“), parašyta XII amžiaus pabaigoje tos pačios Šampanės grafienės Mary užsakymu. Toje kupinoje sarkazmo, ironijos ir netikėtų išvadų (anot Andriaus, dvasininkams leidžiama mylėti, bet vienuolėms draudžiama) knygoje autorius vis dėlto pripažino, kad meilė tarp vyro ir moters egzistuoja, tačiau ir suteikė aiškias instrukcijas, kaip tą meilę vertinti, ir kaip mylintiems žmonėms mylėti ar elgtis, neiššaukiant nepageidaujamų pasekmių – jo knygoje išdėstyta „31 meilės taisyklė“, pavyzdžiui, „meilė mažėja, jei kas yra daroma prieš mylimo žmogaus valią“, „meilės neįmanoma kontroliuoti prieš savo valią“ ir pan. „De amore“ buvo populiari knyga, išversta į daugelį kalbų ir taip dažnai perrašinėjama, kad kai nemažai jos kopijų išliko iki šių dienų. Tai buvo tikras Vakarų civilizacijos veikalas, vertinamas visomis epochomis, o kai kurie jo pamokymai tebėra aktualūs ir šiandien.

REKLAMA

Tiesa, tai nebuvo pirmoji Europos knyga apie meilę. Romėnų poetas Ovidijus buvo parašęs „Ars amatoria“ („Meilės menas“), tačiau esminis skirtumas tarp antikos poeto ir Andriaus buvo tas, kad Ovidijus aukštino vyrą, kuris siekia moters savo malonumui, Andrius gi įvertino ją abipusį malonumą, be to, pirmasis aprašė ir romantišką meilę tarp skirtingų klasių atstovų. Tiek Ovidijus, tiek Andrius nusakė meilę kaip netikėtai apimančią ligą (juoba kad pats lotyniškas meilės pavadinimas „amor“ yra kilęs nuo žodžio „amar“, reiškiančio „kablys“, „suėmimas“), kuriai būdingi tokie simptomai kaip dėmesio sutrikimas, raudonis, išbalimas, mikčiojimas, nemiga ar apetito sutrikimas, tačiau Andrius pateikė dar ir receptų, kaip tą „ligą“ kontroliuoti.

Pradžiai – „Tikra meilė yra išsilavinusio ir garbingo žmogaus jausmas, skirtas ne fiziniam grožiui, o gerai asmenybei (...) Ir negali mylėti dviejų žmonių iškart. (...) Kaimiečiai retai myli, jų meilė prilygsta gyvuliškam geismui“, – rašė Andrius, – „ Nereikia jų mokyti meilės, nes tai atitraukia juos nuo darbo“. Anot Andriaus, „valstietes galima prievartauti“, jei norisi, nes „joms tik tai ir patinka“. Anot Andriaus, tikra meilė „yra brandaus amžiaus ženklas“ – berniukai gali mylėti nuo 12, mergaitės nuo 14 metų. Ir, beje, vyrų meilė trunka iki 60, moterų – iki 50 metų, nes “nuo tų metų jau trūksta aistros, be kurios meilė yra neįmanoma", – rašė Andrius. Jis neigė, kad vyras ir žmona gali mylėti vienas kitą mylėti, nes „šiam jausmui yra reikalingas pavydas ir nuolatinis siekis“, o to, anot autoriaus, vedę žmonės negali turėti. Tiesa, anot jo, santuoka neįpareigoja nemylėti ko nors kito. Išvis pavydą Andrius laikė svarbiausiu meilės katalizatoriumi („tas, kuris nepavydi, negali mylėti“), o gobšumą ir šykštumą – didžiausiu meilės priešu (tiesa, dar naiviai tvirtino, kad meilė taip pat gali baigtis kuriam nors meilužiui atsisakius katalikų tikėjimo – kaip ne kaip, jis buvo katalikų vienuolis). Jis įnirtingai patarė vengti gobščių moterų („barakudų“, taip sakant), reikalavo uždrausti prostituciją. Ir išvis Andrius moteris laikė nepatikimomis, tuščiomis, gobšiomis, gašliomis ir tokiomis, kurios viską padarytų dėl, pavyzdžiui, papildomo maisto kąsnio ar papuošalo, kaip pasielgė Ieva rojuje. Ir, beje, Andrius pirmasis numatė, kad vyro turto praradimas sumažina moters meilę vyrui.

Nedaug kas pakito toje meilėje nuo XII amžiaus, ar ne?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų