Taigi, galimai tik prisidengia infliacija ir pelnus pasididina daugiau nei reikia. Ekonomistai pabrėžia – pristabdyti dalies verslo gobšumą galėtų ir pirkėjai, jei nebūtų įsikibę į tas pačias prekes, kad ir kiek jos kainuotų.
Ar 10 eurų už kilogramą vynuogių yra brangu, galite sau atsakyti kiekvienas. Tik štai svarstyti, ar kainos adekvačios, žmonėms tenka vis dažniau:
„Ojetus, baltas sūris, klausykit, košmaras, 10 ar 12 eurų kainuoja.“
„Veršienos pirkdavau, buvo 9–10, o dabar 17.“
„Už striukę vos ne 100 eurų reikia mokėti, kur čia matyta?“
Kitas pavyzdys. Lietuvoje dėžutė saldainių su nuolaida – 10 eurų, o Didžiojoje Britanijoje, kurioje jie ir pagaminti – 4 svarai:
„Ar nepiktnaudžiauja prekybininkai tuo, čia didelis klaustukas. Kai matai, už kiek ūkininkai pieno produktus parduoda ir kiek užsideda prekybininkai, tai kažkaip skirtumas didokas, kažkas truputį pasipelnė.“
„Žmonės perka, kainos kyla. Manau, kažkas tuo naudojasi.“
„Kažkas kažkuo naudojasi, manau, kad taip neturėtų būti.“
Klausimas pagrįstas, sako kainų stebėjimo portalo „Pricer“ vadovas. Jis kartu su Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centru analizuoja produktų kainų struktūrą.
„Liūto dalis atitenka prekybininkui ir tai sudaro 42 proc. Dar iki 2012 m. tokiose kategorijose kaip duona, pienas, mėsa, skirtumas tarp pardavimo kainos ir savikainos sudarydavo ne daugiau kaip 15–20 proc. Dabar jis praktiškai padvigubėjęs“, – teigia pricer.lt vadovas Artūras Vizickas.
Kai kurių produktų prekybininkų kainos dalis nuo pavasario ūgtelėjo net keliolika procentų.
„Yra verslų, kurie naudojasi ta situacija. Be abejo, yra verslų, kurie stengiasi dėl vartotojo“, – sako A. Vizickas.
Klausimų dėl pelnų esą kelia ir didžiulės akcijos: „Vis tiek lauki akcijos visą laiką, kada bus mažiau, tada perki ne vieną pakelį, o stengiesi daugiau.“
Jei verslas prekę gali nupiginti 40 procentų, tai parodo antkainio dydį. Nekuklų.
„Tik tada pamatome realią kainą, už kurią galėtume pirkti nuvykę į Lenkiją ar Vokietiją. Šiandien Lietuvoje turime iškreiptą kainodarą“, – kalba A. Vizickas.
Per metus maistas Lietuvoje brango trečdaliu. O labiausiai ekonomistus stebina pieno produktų kainų šuoliai, jie pabrango 50 procentų.
„Latvijoje, kur gan panašus į Lietuvą kraštas, kainų prieaugis yra 33 proc. Visgi yra skirtumas – ar 50 proc., ar 33 proc. Lenkijoje yra 27 proc.“, – komentuoja ekonomistas Algirdas Bartkus.
„Dėl to, kad lietuviai labai lojalūs savo pieno gamintojams. Lojalumas prekiniams ženklams nėra gėris. Vartotojai turi vieną būdą, kaip paveikti pieno perdirbėjus – kurį laiką pradėti pirkti lenkiškus pieno gaminius, kurių yra apstu“, – sako A. Bartkus.
Ekonomistas Aleksandras Izgorodinas visgi nemano, kad prekybininkai nusipelnė gobšuolių epiteto.
„Aš tokių požymių iš esmės nematau. Lietuva tik 30 proc. elektros energijos pasigamina pati, o 70 proc. importuoja už rinkos kainas. Didesne dalimi įmonės šiuo metu kelia kainas ne dėl paklausos ir godumo, bet dėl objektyvių kaštų“, – kalba A. Izgorodinas.
O kainų analitiko Vizicko neįtikina prekybininkų pasiaiškinimai apie energetikos kainas.
„Pasiklausius atrodo, ar mus laiko durniais. Tas noras uždirbti turi būti ne tai, kad tiesiog užkeliu kainas, permetu savo ambiciją ant vartotojų pečių, bet taip pat ieškoti efektyvesnių sprendimų“, – teigia A. Vizickas.
„Įmonės iš to pelno moka atlyginimus, kuria naujas darbo vietas, investuoja į plėtrą. Įmonės negali veikti su nuline pelno marža, kadangi tai reikštų atlyginimų stagnaciją, investicijų nebuvimą“, – tikina A. Izgorodinas.
Metinė infliacija Lietuvoje siekia beveik 24 proc.
