Sakoma, kalėjimas – visuomenės veidrodis. Tačiau iš tiesų – ne visais aspektais. Pavyzdžiui, nužudymų skaičius „zonoje“ nėra vienas iš didžiausių, susirūpinimą keliančių rodiklių.
Nužudymų – vos keli
Bene visi nužudymai Lietuvoje (kasmet nužudoma gerokai per 200 žmonių, o 2005 metais – net 404) įvykdomi laisvėje. Pagal šį rodiklį mūsų šalis vis garsėja – esame tarp „pirmaujančiųjų“ valstybių Europoje. O už grotų atsidūrę žmogžudžiai (kaip ir žagintojai, plėšikai, chuliganai) kito kalinio krauju susitepa daug rečiau.
Vis dėlto mirtis neaplenkia įkalinimo įstaigų. Kalėjimų departamento duomenimis, 2008 metais, kai Lietuvoje kalėjo beveik 7000 nuteistųjų, neatlikę bausmės pro „zonos“ vartus karstuose iškeliavo 26 kaliniai: 15 jų mirė natūralia mirtimi, vienas tapo nelaimingo atsitikimo auka, 10 nusižudė. Nužudymų už grotų tais metais nebuvo.
2009 metais, kai iš viso Lietuvoje kalėjo per 7300 nuteistųjų, už spygliuotų tvorų užfiksuoti 2 nužudymai – iš 32 mirusiųjų. Tais metais nusižudė 13 kalinių, natūralia mirtimi mirė 17. Minėtosios žmogžudystės įvykdytos Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose ir Vilniuje, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.
2010 metais už grotų mirė 25 nuteistieji (iš viso kalėjo per 7800 kalinių): 14 jų mirė natūralia mirtimi, 8 – savižudžiai, o 3 buvo nužudyti (vėl Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose, taip pat po vieną Marijampolės ir Kybartų pataisos namuose).
2011-ųjų galutinė statistika dar nepateikiama – tik pagal 11 mėnesių duomenis. Per tiek laiko už grotų Lietuvoje pernai mirė 26 nuteistieji – kalėjo iš viso per 8200. Trylika mirė natūralia mirtimi, 11 nusižudė, 2 pražudė nelaimės. Nužudymų „zonoje“ pernai, per 11 mėnesių, išvis neužfiksuota.
Vieną išteisino
Bene visi nužudymai, įvykdyti už grotų, išaiškinami, kaltieji sulaukia bausmių, nors tokias bylas tiriantys pareigūnai tvirtina, kad išgvildenti tarp kalinių įvykdytą žmogžudystę būna labai sunku. Jau vien dėl kontingento, kuris nuo senų laikų gyvena pagal savo „įstatymus“. Dėl to „zonoje“ padaryti nusikaltimai yra specifiniai: nuteistieji visaip apsunkina tyrimą, kadangi didžioji dauguma kalinių, nenorėdami gauti žeminančios „ožio“ pravardės, vengia bendrauti su tyrėjais, siekia išlikti solidarūs su savo likimo broliais ir net stengiasi sukurti priešpriešą pareigūnų atliekamiems veiksmams.
Panašiai buvo ir tiriant Kybartų pataisos namuose (Vilkaviškio sav.) 2010-ųjų vasario 3-iosios vidurdienį įvykdytą žmogžudystę. Tądien viename gyvenamajame kambaryje staiga nutrūko kelis kartus teisto klaipėdiečio Artūro J. (35 m.) gyvenimas.
Neseniai šią istoriją išnagrinėjęs Kauno apygardos teismas nustatė, kad Artūrą J. keliais smūgiais užmušė minėto kambario gyventojas alytiškis Darius Danulevičius (25 m.). Jam dabar už tai paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė. Kartu su D. Danulevičiumi buvo kaltinamas ir anksčiau 4 kartus už vagystes, plėšimus, chuliganizmą, išžaginimą ir seksualinį prievartavimą teistas alytiškis Nerijus Anufrejevas (34 m.), tačiau jį dėl nužudymo teismas išteisino pritrūkus įrodymų.
Ši kalinių drama dar gali būti nagrinėjama aukštesnės pakopos teismuose, jeigu Kauno apygardos prokuratūra minėtą nuosprendį apskųs. Taip greičiausiai ir bus, nes teisme abu kalinius kaltinęs kaunietis prokuroras Darius Jakutis įžvelgė ir N. Anufrejevo kaltę – išnagrinėjus bylą, jis prašė paskelbti N. Anufrejevą esant recidyvistą ir skirti jam 13 metų kalėti (D. Danulevičiui siūlyta 14 metų nelaisvės bausmė).
Kaliniai neliudija
Kaip nustatė teismas, alytiškis D. Danulevičius savo likimo draugo mirtį prišaukė po staigaus abiejų apsižodžiavimo. D. Danulevičius teigė, kad į savo kambarį gerti arbatos pasikvietęs kaimyninio kambario gyventoją Artūrą J., o šis viešėdamas į nekaltą repliką atsakęs grubiai. Įsižeidęs D. Danulevičius ranka trenkė svečiui per galvą, o paskui – dar ir vandens pilnu elektriniu virduliu. Artūras J. tuoj pat mirė išsiliejus kraujui į smegenis.
Anot paties D. Danulevičiaus, „tik ranka švelniai vieną kartą“ smūgiuotas Artūras J. griuvo ir galva trenkėsi į kambario baldų briaunas. Šią tik teisme pateiktą kaltinamojo versiją paneigė ekspertai, išanalizavę sužalojimų pobūdį, prieš tai akcentavus, kad kalinių kambario baldai – apvaliais, o ne briaunotais paviršiais.
Kaip buvo iš tikrųjų, galima tebesvarstyti ir po teismo. Mat nustatyta, kad nuteistieji, kurių tuo metu kambaryje buvo gana daug, kažkodėl delsė kviesti įstaigos medikę ir pareigūnus. Kaliniai pirmiau patys valė, plovė aukos kraują, ir tik tada pranešė. Nelaimėliui pagalba jau buvo nereikalinga. Dar spėta paslėpti ir sudaužytą N. Anufrejevo virdulį – pagrindinį nužudymo įkaltį. Jį, D. Danulevičiaus palieptas, išnešė vadinamasis tvarkinys (kalinys) ir išmetė. Pareigūnai po įvykio virdulio neieškojo, nes apie jį nežinojo.
Kaip ir reikėjo tikėtis, dauguma nusikaltimo liudytojų pareigūnams neištarė nė pusės žodžio. Vieni esą miegoję (beje, tai vyko vidurdienį), kiti – nieko negirdėję, nieko nematę, buvę nusigręžę, tik jau padėję gaivinti nukentėjusįjį.
Tiriant įvykį, turėta slaptųjų liudytojų – ypač policijos areštinėje, kur po nužudymo buvo įkurdinti abu įtariamieji. N. Anufrejevas nieko svarbaus neprasikalbėjo, o D. Danulevičius nebuvo atsargus. Jis prasitarė apie nužudymą, baiminosi, kad dviese gausiantys didesnę bausmę, tarėsi, kaip galėtų išsisukti. Tai buvo užfiksuota. Pasak slaptųjų liudytojų, klaipėdietis Artūras J. buvo narkomanas ir skolininkas – tai ir buvo jo nutraukto gyvenimo priežastis. Prie nužudymo prisidėjęs ir N. Aufrejevas, kai Artūras J. buvo pakviestas aiškintis dėl skolos. Tačiau teismas vien slaptaisiais liudytojais nesirėmė, o kitokių N. Anufrejevo kaltės įrodymų neturėjo.
Einant tikrosios tiesos link, beliko apgailestauti, kad Kybartų pataisos namuose įrengtos vaizdo stebėjimo kameros aprėpia tik „zonos“ teritoriją – kas vyksta kalinių gyvenamosiose patalpose, kameros „nemato“.
Kalėdavo... po žeme
Nužudytą Artūrą J. laidojo iš „zonos“ velionį atsiėmę jo artimieji, motina. Šiai teismas iš žudiko priteisė 55 000 litų ieškinį turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Galima tik paspėlioti, iš kur tiek pinigų galėtų gauti D. Danulevičius, kurį teismas siunčia pirmuosius 4 bausmės metus į kalėjimą, o likusius – į įprastus pataisos namus. Beje, šis alytiškis už nužudymą kalės jau antrą kartą. 2003-iaisiais jis buvo nuteistas kalėti 7 metus, kai, būdamas nepilnametis, su sėbrais Alytuje nužudė užpultą suaugusį praeivį.
„Akistata“ domėjosi, ar visada įkalinimo įstaigose mirusius (nužudytus, nusižudžiusius) kalinius pasiima laidoti jų artimieji. Taigi – atvejai, kai neatsiima, būna itin reti. Štai 2010-ųjų lapkritį artimieji atsisakė palaidoti Marijampolės „zonoje“ kito kalinio nužudytą jonaviškį Arūną Bagdonovą (33 m.), tad jis palaidotas valstybės lėšomis Marijampolėje. Jo kapas artimųjų nelankomas.
Pataisos namų pareigūnai priminė, kad artimiesiems atsiimti palaidoti mirusius kalinius pradėta leisti tik 1981 metais. Iki tol mirę kaliniai būdavo laidojami tik tos vietovės, kur kalėjo „zonoje“, kapinėse. Palaidotąjį būdavo galima perlaidoti tik pasibaigus jo (nors šis jau buvo miręs) paskirtos bausmės laikui – tarsi miręs nuteistasis būtų privalėjęs „atlikti“ visą bausmę net ir būdamas jau po žeme, kaip juokavo pareigūnai.
Beje, kaliniai, jeigu pageidauja, būna lydimi iš „zonos“ į savo mirusių artimųjų laidotuves – turi patys sumokėti už kelionę, gali prie karsto pabūti kelias valandas. Kaip „Akistatai“ pasakojo Marijampolės pataisos namų direktoriaus pavaduotojas Zenonas Kunca, tokiais atvejais būta, kad nuteistąjį į laidotuves nulydėję pareigūnai tapo kone vieninteliais gedėtojais ir net nešė karstą į kapines...
I. ZUBRICKIENĖ
