Žmonės įvairiai reaguoja į permainas. Vieni jų pageidauja, tikėdamiesi, kad viskas pasikeis į gera; kiti jų bijo, nes mano, jog bus dar blogiau negu buvo. Ne išimtis šiuo požiūriu ir Lietuvos narystė Europos Sąjungoje.
Vieni su ja siejo dideles viltis ir gražias svajones, kiti žvelgė skeptiškai ir tvirtino, kad nieko gero iš to nebus. Bet štai dabar jau baigia įpusėti antri Lietuvos narystės Europos Sąjungoje metai, tad pažvelkime, kur link viskas krypsta.
Permainos ir lūkesčiai
Šiandien akivaizdu, kad tarptautiniu mastu Lietuvos ir kitų Vidurio Europos valstybių įsijungimas į Europos Sąjungą giluminio tarptautinio perversmo nesukėlė. Visą žmoniją kamuojančios problemos – terorizmas, stichinės nelaimės, aplinkos tarša, organizuotas nusikalstamumas, diktatorių siautėjimas, degalų brangimas – ne tik neišnyko, bet ir toliau didėja. Todėl jeigu kas ir buvo patikėjęs mitu, kad Europos Sąjunga yra rojus ar tvirtovė, apsaugota nuo visų negandų, gerokai klydo. Europos šalys susibūrė į Sąjungą tam, kad su šiomis didėjančiomis problemomis dorotųsi ne pavieniui, bet sutelktomis jėgomis. Tačiau viešosios nuomonės tyrimų rezultatai vienareikšmiškai byloja, kad tai puikiai supranta ir toliau nuosekliai Lietuvos narystę Europos Sąjungoje remia dauguma Lietuvos piliečių. ES narystės palaikymas Lietuvoje ištisus metus po įstojimo išliko labai aukštas (apie 70 proc.) ir yra vienas iš aukščiausių Europos Sąjungoje, kitose ES šalyse jis svyruoja apie 50 proc.
Vargu ar dauguma žmonių šiandien galėtų pasakyti, kad Lietuvos narystė ES pastebimai pakeitė jų gyvenimą. Materialiniu požiūriu tiesiogiai ar asmeniškai ES narystės pasekmes galėjo pajusti tik tiesiogines išmokas pradėję gauti žemdirbiai. Bet jeigu bandytume įvardyti pačius ryškiausius pokyčius, kuriuos atneša šaliai narystė Europos Sąjungoje, tai labiausiai šios pasekmės pastebimos ne asmeninių, bet nacionalinių interesų lygmenyje.
Nacionaliniai interesai. Kas tai?
Neretai sakoma, kad nacionaliniai interesai yra sunkiai apibrėžiama sąvoka, kuria lengva ranka manipuliuoja įvairaus plauko demagogai, bandydami pateisinti savo abejotinus pasiūlymus. Tai, deja, iš dalies tiesa. Kokį pasirinktume nacionalinių interesų apibrėžimą, jis mums nepadės nustatyti, kokia būtų teisinga pieno supirkimo kaina ar kokio dydžio pensiją turėtų gauti pensininkai. Šie klausimai nėra tiesiogiai susiję su nacionaliniais interesais. Tačiau jeigu nacionalinius interesus suvoksime kaip valstybę sudarančių žmonių bendruomenės gerovės vertinimo kriterijus, tai turėsime gana paprastą priemonę, leidžiančią įvertinti ir savo valdžios institucijų veiksmus, ir net už valstybės sienų esančiame pasaulyje vykstančias permainas. Ir tie kriterijai yra gana paprasti. Tai - nacionalinis saugumas ir ekonominė gerovė. Tad remdamiesi taip suprantamais nacionaliniais interesais ir pabandykime atsakyti į straipsnio pavadinime suformuluotą klausimą.
Europos Sąjunga ir jos valstybių saugumas
Europos Sąjunga nėra kolektyvinės gynybos nuo vidaus ir išorės priešų organizacija. Europos Sąjunga kilo ir išaugo iš trijų ekonominių bendrijų. Ekonominė integracija buvo pasirinkta ne atsitiktinai. Būtent valstybių rinkų ir ekonominės veiklos erdvės suvienijimas turėjo padaryti karą tarp Europos valstybių ne tik neįsivaizduojamą, bet ir neįmanomą. Ir šiandien tai jau realybė!
Nors saugumo problemos požiūriu Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybės labiau vertina NATO kolektyvinės gynybos sistemą, nes tik NATO galėtų būti patikimas garantas, jeigu Rusija vėl bandytų restauruoti sovietinę imperiją ankstesnėse jos ribose, bet visų VRE šalių politinėje darbotvarkėje greta NATO reikalų ne mažiau svarbią vietą užima ir visapusiškas dalyvavimas bendroje Europos Sąjungos piliečių laivės, saugumo ir teisingumo erdvėje.
Deja, tenka pažymėti, kad šiuo požiūriu Lietuva, kaip ir kai kurios kitos VRE šalys, tiesą sakant, dar netgi negali patirti visų ES narystės teikiamų privalumų, nes dar nėra visavertės ES narės, kol joms netaikomas Šengeno sutartyje nustatytas režimas, leidžiantis vidines ES šalių sienas kirsti be jokios patikros. Tai planuojama įgyvendinti tiktai 2007 metų pabaigoje. Tad čia mūsų dar laukia didelis darbas.
Europos Sąjunga ir ekonominė gerovė
Bendrosios rinkos idėja, nuo kurios prasidėjo Europos Sąjunga, yra gana paprasta - kuo didesnė rinka, tuo spartesnis ekonominis augimas; kuo didesnė rinka - tuo daugiau reikia gaminti prekių - tuo daugiau darbininkų įsidarbinimo ir kapitalo pelningesnių investicijų galimybių. Kuo didesnė rinka - tuo efektyvesnės įmonės, tuo stipresnė jų tarpusavio konkurencija. Galiausiai visa tai į naudą prekių kiekybės ir kokybės augimui. Todėl nenuostabu, kad šiandien Europos Sąjungos šalys yra labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių valstybių sąrašo viršuje.
Sėkminga ekonomikos plėtra, pasiekta ekonominė gerovė, tolesnis ekonominio augimo užtikrinimas sudaro palankias prielaidas skirti lėšų ne tik savo šalies socialinėms programoms, bet ir mažiau išsivysčiusiems ES valstybių regionams.
Lietuvai, kaip ir kitoms ES narėmis tapusioms VRE šalims, be abejonės, pradeda atsiverti abu minėti pagrindiniai ekonominiai Europos Sąjungos elementai – didelė, turtinga rinka ir finansinis ekonominis solidarumas. Tai teikia vilčių, kad mūsų ekonomika ir toliau sėkmingai plėtosis. Štai vien tik per pirmuosius buvimo ES metus Lietuvos bendrasis vidaus produktas augo 6,7 proc., o eksporto į ES šalis ir importo iš jų apimtys atitinkamai sudarė 68,4 ir 58,1 proc. viso Lietuvos eksporto ir importo. O iš ES struktūrinių solidarumo fondų Lietuvai teko jau apie pusę milijardo eurų paramos kaimo, verslo ir infrastruktūros plėtros projektams finansuoti.
Tiesa, šiuo atveju vėlgi tenka pažymėti, kad ir šiuo požiūriu Lietuva dar neturi galimybės išnaudoti visų ES narystės teikiamų privalumų. Ko gero, netgi ankstoka vertinti narytės privalumus, kol pati narystė nėra visavertė. Tapti integralia Europos ekonominės sistemos dalimi Lietuva galės tik tuomet, kai joje pradės cirkuliuoti eurai ir kai jos transporto ir energetikos infrastruktūra bus sujungta su likusia Europa. Visa tai dar turi būti įgyvendinta, bet dabar, Lietuvai tapus ES nare, tai jau yra šalies Vyriausybės darbotvarkėje ir nebeatrodo kaip nepasiekiama svajonė.
Permainos tebelaukia!
Vertinant tai, kas pasikeitė per pirmuosius Lietuvos narystės ES metus nacionalinių interesų požiūriu, galime užfiksuoti ne tiek jau daug akivaizdžių pokyčių, juolab - giluminių permainų. Priešingai, į kurią sritį pažvelgsime, visur galime pastebėti dar laukiančius sudėtingus darbus – įsijungimą į Šengeno ir euro zonas, Lietuvos infrastruktūros sujungimą su Europa ir kitus. Tačiau galima drąsiai tvirtinti, kad Lietuvos narystė Europos Sąjungoje ne tik atvėrė realią galimybę minėtus nacionalinės reikšmės projektus rimtai svarstyti, bet ir sukūrė daug palankesnes nei anksčiau sąlygas juos įgyvendinti.
Gediminas Vitkus yra VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas.
2005-10-03
