Nuo šokėjo iki studijos vadovo
Po sėkmingos pažinties ir bendradarbiavimo su studijos „Intrus“ vadovu Mindaugu Lekausku, Dainiaus gyvenimas veiklos ir pasiūlymai pradėjo vyti vienas kitą.
Tarptautiniai ir pasauliniai čempionatai tapo jo kasdienybe. Visgi, jau tada jaunuolis kėlė sau aukštus reikalavimus.
„Aš pats šoku šiuolaikinius šokius arba spektakliuose. Žinoma, sulaukiu įvairių pasiūlymų, bet išskirti noriu jau dukart atsisakytą pasiūlymą šokti vieno atlikėjo koncertiniame ture.
Atsisakiau, nes man nepatiko choreografija, aš iš tų vyrų, kuris nori šokdamas jaustis vyru. O ne „kratytis“, save glostyt, aš to nemėgstu. Esu išauklėtas scenine prasme, kadangi turėjau nuostabią vadovę Iloną Viltrakienę Vilkaviškio jaunimo centre, sudėjusią gerus pamatus: kas yra scena, teatras, kaip žmogus turėtų elgtis.
Be to, ji kartodavo, kad reikia daug dirbti ir stengtis, tuo remiuosi iki šiol. Taip pat išmokau, kad reikia ne save parodyti, kaip dažniausiai būna, o duoti duoklę žiūrovui, nes čia tavo darbas. Tu gydai pasaulį tuo, ką rodai, kaip rodai. Man, kas yra arčiau šou, iškart atstumia.
Aš matau, kaip jauni kolegos užkulisiuose kvailioja turėdami laiko, o aš visada esu už discipliną. Taip dirbu ir su vaikais, pabrėžiu etiką, reikalauju neįnešti chaoso.
Juk mūsų tikslas priversti žiūrovus pagalvoti, susimąstyti po pasirodymo.
Prieš bet ką darydamas, pirmiausiai galvoju, ar dėl to nebus gėda prieš šeimą, vadovę. Ir jeigu skaudėtų širdį dėl to, tada atsisakau pasiūlymo. Šeima, antra pusė ir vadovė – mano prioritetas, kad jie dėl manęs gerai jaustųsi, nebūtų gėdos“, – brandžiu požiūriu dalijasi Dainius.
Jis teigia, kad nenori greitos šlovės, todėl nebijo idėjoms paskirti ir kelis metus, kad tik jos būtų sėkmingos. Atsakingas jaunuolio požiūris ir elgesys neliko nepastebėtas.
2013 m. jam buvo patikėtas šansas vadovauti Vilniuje įkurtai šokių studijai „Intrus“.
„Tie metai man buvo iš tiesų turiningi. Patekau pas Vytį Jankauską į šokio spektaklį, kurį rodėme net Pekine. Taip pat patekau į Domino teatro miuziklą „Tadas Blinda“, po to ir į „Paryžiaus katedra“.
Ne kartą jau buvau kviestas ir teisėjauti bei vesti varžybas, konkursus įvairiose šalyse.
Dalyvaujant Lithuanian Cup ir Lithuanian Spring cup varžybose duo kategorijoje visus kartus pavyko pelnyti prizines vietas.
Šiemet žiemą aš, mano brolis Andrius ir mano mylimoji Neringa pastatėme spektaklį „Carmen“. Jis ir tapo impulsu rudenį atidaryti savo „Intrus“ šokio teatro studiją, minint 15-ąjį „Intrus“ gimtadienį“, – prisiminė D. Biskis.
Stereotipus griauna ir kuria
Kaip ir dauguma menu užsiimančių žmonių, šokėjai dažnai sulaukia įvairių replikų ir kreivų žvilgsnių dėl „nerimtos“ veiklos. Kartais gyvenimo matymo savaip ar per rožinius akinius. Tai patvirtina ir šokių vadovas, nors jis turi teoriją, kodėl taip yra.
„Yra šito, taip. Tėvai vaikams sako, eik geriau pasimokysi, kas tie šokiai. Būna vaikas labai gabus, galėtų šokti padirbėjęs, bet dažniausiai būna korepetitorių nusamdę dėl mokymosi. O šokiai kaip pramoga. Ne laiko nei sportu, nei menu. Žinoma, yra ir rimtai žiūrinčių.
Pačiam irgi teko susidurti su artimųjų požiūriu. Nors jie nieko nesakė, bet aš tai jaučiau, ypač iš senelių. Džiaugiuosi, kad dabar to nebėra. Mato, kiek darbo įdedu.
Be to, yra ryškus skirtumas tarp visuminio mūsų šalies požiūrio į šokėjus.
Pavyzdžiui, pas mus vaikai yra laikomi vaikais, o išsivysčiusiose Vakarų šalyse nesvarbu, tau penki ar 25 m. – visi laikomi profesionalaus meno raiškos atstovais.
Lietuvoje – tai vaikų būrelis, supaprastinta. Tačiau vis labiau lietuviai vejasi kitas šalis
Nors aš niekada nesakau, kad einu į darbą, aš einu į veiklą. Net kai privačiame darželyje dirbau mokytoju, net tada nesakiau, kad einu į darbą.
Esu pagalvojęs, kad jeigu pats to neįvardiju kaip darbu, tai gal ir kitiems tai neatrodo rimta veikla. Sunkiai dirbu ar visa kita. Gal todėl ir kiti galvoja. Aš manau, kad gal nereikia skųstis, dejuoti. Niekada nenorėjau to. Išvažiuoju į užsienį ir taip gerai jaučiuosi, ten žmonės su polėkiu, tokiam džiaugsme“, – sako Dainius.
Netikėtai jis atskleidė, kad ir pats turi svajonių šalį.
„Mano svajonių šalis – Italija. Dukart buvau, bet kaip namuose ten jaučiuosi. Man patinka, kai žmonės bendraudami, reikšdami emocijas, nebijo prisiliesti, aš irgi prie to įpratęs. Jie drąsiai gestikuliuoja, daug kalba, ekspresyvūs.
Kinijoje man taip pat be galo patiko gyvenimo ritmas, nesustojantis, pulsuojantis. Lietuvoje viskas man atrodo lėtai vyksta.
Visgi, gyvenimui įsivaizduoju trobelę kalnuose, nes man nerealiai patinka kalnai. O kai įpranti aktyviai gyvent ir atstumai nesudaro skirtumo. Gal kol esu jaunas, kupinas energijos“, – sakė šokių studijos vadovas.
Gyvenimo plane – pasaulio pakeitimas ir tobula visuomenė
Nors Dainius šokių nevadina darbu ir neslepia, kad asmeninis gyvenimas yra persipynęs su veiklomis, laisvalaikio pomėgių jis taip pat turi. Be įvairių projektų, scenarijų rašymo, piešimo ir skaitymo, jis dar svajoja apie knygos rašymą.
„Mane labai žavi pats knygos rašymo procesas. O parašyti norėčiau gal kažkokią fantastinę, nes esu šios srities gerbėjas arba apie ateities visuomenę, jos gyvenimo modelį. Neslėpsiu, mane kažkiek įkvėpė knyga „Divergentė“.
Turiu viziją, kaip galėtume gyventi ateityje, tarkim po 100 metų, gerai gyventi. Mano manymu, visi turėtų gyventi namuose, kurie neteršia gamtos. Gyvenimo principas būtų bendruomeninis, tad gyventų gal po 20 ar 50 namų bendruomenėmis, maždaug po 300 žmonių. Ir turėtų savo ekosistemą. Visi turėtų savo funkciją, kurią atlieka bei rotacijos principu keistųsi.
Be abejo, reikia dar nemažai ką detalizuoti, išgryninti. Bet tai suguls į mano knygą“, – pakiliai pasakojo jaunas vyras.
Jis taip pat pasidalijo įžvalgomis apie dabartinę visuomenę, kuri, jo manymu, tikrai netinkamai gyvenanti pagal turimas šio amžiaus sąlygas.
„Kai manęs paklausia, ar bus trečias pasaulinis karas, aš sakau, kad jis jau vyksta – tai žmogaus karas su pačiu savimi.
Aš manau, kad mes dabar turėtume būti pažangesnė visuomenė. Nes dabar esame užstrigę, į gyvulišką pradą grįžtantys. Žmonės turėtų būti sąmoningi, valdyti emocijas, mokėti išsikelti tikslus, juk XXI amžius toks modernus.
O dabar atrodo, kad tik technologijos tobulėja, bet ne žmogus, jis kažkur atsilikęs.
Man norėtųsi visuomenės lūžio. Regis, visuomenė nėra tokia protinga, kokia pristatoma. Nelaimės, siaubai, kažkas labai daug turi, kažkas iš vis ne – daugybė skaudžių dalykų. Juk užtekti visiems turėtų. Tikrai trūksta visuomeniškumo, socialinės lygybės ir tarpusavio pagalbos.
Bei suvokimo, kad yra kuo džiaugtis, vien šeimą turint. Dažnai pasvajoju, kaip būtų buvę nuostabu gyventi didžių menininkų, kūrėjų, filosofų laikais, kuomet salonuose vykdavo diskusijos.
Tokių asmenybių dabar trūksta. Žmonės dabar bet kokia kaina reikalauja dėmesio, nėra bendros minties šiame laikmetyje.
Noriu pakeisti ateitį, sukurti ar bent jau palikti pamatą ateičiai“, – svarstė šokių vadovas.
Tarp avantiūrų ir griežtų vertinimų
Jaunas vyras prisiminė linksmą atsitiktinumą, kaip pateko į universitetą. Važiuodamas palaikyti šokių partnerės per stojamąjį egzaminą, ekspromtu išbandė ir savo laimę. Jam nusišypsojo sėkmė ir taip jis pateko į šokio pedagogikos studijas.
Aktorystės kelią svajojęs pasirinkti jaunuolis teigė, ilgai nesvarstęs ir nusprendęs išbandyti gyvenimo pasiūlytą šansą.
„Iš tiesų, kol mokiausi mokykloje, viskam sakydavau - taip, o dabar sau leidžiu pasakyti - ne. Todėl kartais pats galvoju, kaip čia taip gavosi, mano gyvenimas pilnas atsitiktinumų.
Be to, manau, kad dabar pats laikas išbandyti kuo daugiau.
Pats savęs ieškojau ir muzikinėje veikloje, mokiausi konservatorijoje, bet patempęs stygas supratau – ne man ši sritis.
Kita vertus, kai iš rajono atvažiuoji į sostinę, gali susisukti galva ir gali pasimesti, ką iš tikro nori daryti. Čia be proto daug galimybių ir pasiūlymų.
Todėl reikia kuo greičiau išmokti pasverti naudą, laiką, prasmę ir tada išmoksti pasakyti ne.
Matau kolegas, kurie imasi daugybės dalykų vienu metu, bėga iš vieno į kitą. Riba tikrai yra slidi“, – pasakoja šokių studijos vadovas.
Vis dėlto apie dar vieną malonų atsitiktinumą Dainius prabilo su šypsena.
„Mano antra pusė yra ir mano šokių partnerė. Taip sakant, prisišokome. (Juokiasi). Bijojome, kad namuose gali trukdyti ta pati darbo sritis. Tačiau patys susitariame, kada norime pasidalyti pastebėjimais, vertinimais, o kada mūsų namuose nėra vietos šokiams. Be to, šokame ir skirtinguose projektuose, dirbame ir kitose skirtingose veiklose, tad spėjame ir pasiilgti vienas kito“, – džiaugėsi šokių treneris.
Didelius darbus lydi kuklumas
Prakalbinti Dainių apie jo darbas ir pasiekimus nėra lengva. Jis tai vertina ir vadina tiesiog gyvenimiškai susidėliojusi planu. Vis dėlto jį apibūdina pareigos ir turimos atsakomybės, kuriose jau neina nepamatyti jo.
Kuomet pradėjo vadovauti šokių studijai, jis buvo vienas jauniausių žmonių su tokia atsakomybe. Vos 25-erių vaikinas yra vienas iš nedidelio būrio šokančių vyrų lietuvių. Juolab, dar mažiau yra tokių, kurie turi įkūrę savo studijas, veda užsiėmimus poroms, vaikams ir studentams.
D. Biskis šiuo metu yra vienintelis Lietuvoje šokių treneris, vedantis K-pop (korėjiečių pop) šokių užsiėmimus įvairių kursų studentams vienoje Lietuvos aukštojoje mokykloje.
Be to, jis dar dirba ir vaikams užsiėmimus vedančių animatorių koordinatoriumi.
Tačiau Dainius vis tiek nėra linkęs didžiuotis tai, ką daro, nes myli savo darbą ir veiklas. Vis dėlto, jo svajonės ties šiomis veiklomis dar neapsiriboja.
„Noriu pasakyti, kad mažai kur šoku, nes nenoriu niekam priklausyti. Noriu pats kurti, statyti, kitus mokyti.
Esu pažadėjęs sau ir jau kitiems, kad spektaklių padovanosiu ir gimtajam Vilkaviškiui, parvešiu parodyti. Tai tikrai noriu padaryti.
Be to, esu Salvadoro Dali gerbėjas. Tikiuosi, kad šį sezoną, pavyks treneriams parengti šį spektaklį.
Stengiuosi viską daryti gerai, kiek įmanoma maksimaliai ir kritiškai vertinti, tobulėti, nenoriu tik plaukti pasroviui", - pripažino Dainius.
