Ne, Rimantas Dichavičius nesako, kad lietuvyje šiandien randasi vis daugiau pavydo, neapykantos, kad tampame vis labiau svetimi kaimynui, draugui, broliui, savo valstybei.
Net patys sau. Dichavičius tiesiog negali taip sakyti. Jame yra kažko, kas neleidžia jam taip šnekėti apie daugelį. Apie vieną kitą galbūt jėga ką nors iš jo ir ištrauktum. Bet tik jėga. O gal gerai, kad jis to nesako apie daugumą. Ir valdančiąją, ir valdomąją, rašo „Respublika“.
Gal gerai, kad nesakydamas jis tiesiog kurią grožį ir gėrį joms abiem. Nepaisydamas to, ką tos abi daugumos daro viena kitai, ką mano viena apie kitą. Bet vos tik paimi bent gabalėlį to grožio ir gėrio iš Dichavičiaus rankų, jo knygų, fotografijų, paveikslų, ir tavyje randasi daugiau – ir grožio, ir gėrio. Ir to, ko labiausiai mumyse ima stigti. Žmoguje žmogaus.
– Iš tavo rankų išėjo šimtai nuostabiausių knygų. Jomis žavisi visas pasaulis. Nuostabu, kad jos vis gražesnės, tobulesnės. Bet jų, atleisk, šiandien niekam nereikia. Tiek širdies į kiekvieną įdedi, o tik vienas kitas elito žmogus jomis papuošia savo butą, namą, pilį ar rūmus – kiekvienam garbė turėti Dichavičiaus apipavidalintą knygą. O pameni, kaip kitados buvo graibstomi tavo „Žiedai tarp žiedų“? Visų graibstomi...
– Net man pačiam tik tris egzempliorius paliko. Bet tu teisus – šiandien knygos poreikis iš tiesų silpsta. Ypač tokios – menininkų darbų albumų. Prieš keletą savaičių atvažiavo vienas peterburgietis, susirado mane ir sako: „Jeigu aš nebūčiau pamatęs tavo knygos „Žiedai tarp žiedų“, tikriausiai iki šiol fotoaparato į rankas nebūčiau paėmęs“. O jis – dabar žinomas fotomenininkas, rengiantis parodas pasaulyje. Ir tokių išpažinčių man yra atlikę dešimtys žmonių. Tai tu supranti, kas yra knyga. Ir kokia jos galia... Tu ja gali uždegti žmogų.
– Yra du menininkai, apie kuriuos vos pagalvojęs matau tokį vaizdą. Nužydėjusios ir jau visiškai apsipūkavusios pienės. Visa pieva – ištisas pūkų kamuoliukų kilimas. Ir eina per tą pienių pievą su fotoaparatais Dichavičius su Rakausku, bet taip eina, kad nė vienas pūkelis nuo pienės nenukrenta... Tai kaip tu jautiesi šiandien, kai pienių laukais važinėja antikultūros buldozeriai?
– Įsijungi radiją – šokas, televizorių – šokas. Atsiverti laikraštį – tas pat. Smurtas, kraujas. O baisiausia mėgavimasis visu tuo. Laikaisi iš paskutiniųjų. Negali gi savęs atsižadėti. Negi manai, kad aš nesupykstu?.. Supykstu. Beveik kasdien. Tik tas mano pyktis yra bejėgis.
Aš nieko negaliu pakeisti. Ir imu žiūrėti kitur. Juk visoje mūsų purvinoje erdvėje plaukioja ir daug nuostabių dalykų. Štai žiūrėk, vėl rengiu naują knyga. Noriu pagerbti savo profesijos brolius, kurie aprengė laisvę. Laisvė iš pradžių juk buvo nuoga. Jai rūbą sukūrė mano kolegos. Niekas šiandien beveik ir nesusimąsto, kas, tarkime, sukūrė vieną ar kitą lietuvišką banknotą, nukaldino monetą? O juk tai yra labai ryškūs laisvės ženklai. O visa mūsų heraldika, mūsų valstybės simboliai – juos kuriant dalyvavo dešimtys grafikų. O kas taip gražiai aprengė mūsų kariuomenę – žymenys, sagos, antpečiai, kita atributika. Visas vizualinis laisvės pasaulis yra sukurtas mano nuostabių kolegų.
O pažiūrėk, kiek naujų paminklų atsirado miestuose, miesteliuose. Jie irgi mūsų laisvės rūbas. Tai kaip galėčiau nepagerbti savo kolegų, kurie visa tai padarė ir daro.
Kol kas tai knygai neturiu nė vieno lito. Bet aš ją jau pradėjau ir vis tiek padarysiu. Esu rašęs paraiškų ministerijai. Jokio atsakymo. Turiu namą. Parduosiu – išsileisiu tą knygą. Tu matai, tas namas visai neblogas. Viską apskaičiavau: už jį dar galėčiau išleisti kokias 20 labai solidžių knygų. Kad tu žinotum, kaip nelengva būti elgeta ar „vargšu giminaičiu“. Žeminiesi, prašai, o tas „geradaris“ mano, kad tau pačiam tų pinigų reikia. Man asmeniškai šiandien nieko nebereikia.
Turiu stogą, turiu gerą žmoną, turiu savo šuniuką ir savo profesiją. Galiu ramiai dirbti. Bet sakau tau be pozos: skauda širdį, kai matai ir girdi, kad žmonėms kiekvieną dieną purškiamas kažkoks vienašališkas jovalas, jaukiamas jų protas, tuo tarpu didžiausi gėrio klodai guli niekieno nematomi ir negirdimi mūsų menininkų profesionalų dirbtuvėse, stalčiuose...
– Kaip tu šiais laikais sugebi taip žavėtis kitais – ypač savo kolegomis? Aš suprantu, kai menininkas viešai žavisi, tarkime, mokslininko išradimu ar net atradimu, bet kai menininkas žavisi kitu menininku...
– Myliu rupūžiokus... Žaviuosi jais. Leidžiu įvairius jų kūrybos albumus. Padariau didžiulę Saukos knygą, Kmieliausko. Tai mūsų titanai.
Dešimtyje savo išleistų kalendorių pristačiau apie 120 dailininkų. Skaičiau tavo pasikalbėjimą „Respublikoje“ su Kazimierėnu. Kai aš pamačiau tuos jo istorinius paveikslus, tiesiog apgirtau.
Matai, džiaugsmas išvydus ar perskaičius ką nors nepaprastai gražaus gali būti toks didelis, kad tu pamiršti, jog irgi esi menininkas. Ir tik vėliau pagalvoji: kodėl ne aš taip nutapiau, nufotografavau, parašiau – niekad taip nebūčiau sugalvojęs.
Tai ir yra aukščiausias kito kūrybos įvertinimas.
Ir kai tavo kolega lygiai taip pat pasako apie tavo kūrinį – tai irgi aukščiausias įvertinimas. Kai manęs ima ir paklausia, kaip man gimė vienokia ar kitokia mintis, aš paprastai atsakau: iš skausmo. Rusai sako: geros idėjos – kaip utėlės: gimsta ne iš gero gyvenimo...
Per visą savo gyvenimą mokėjau gal keletą eilėraščių. Dabar įsigijau savo buvusio mokslo draugo dailininko Leonardo Gutausko poezijos. Stebuklas. Tokių perliukų yra parašęs, kad aš senatvėje atmintinai išmokau apie dešimtį jų. Tu įsivaizduoji, dailininkas – o tokie eilėraščiai.
Nemanyk, kad dailininkui yra lengva rašyti. Tas, kuris sugeba valdyti vaizdą, paprastai nesuvaldo žodžio. Dauguma mūsų, dailininkų, tiesiog mekename. O paskaitęs Gutauską staiga pajutau kažkokį alkį žodžiui, kuris, pasirodo, gali būti toks stebuklingas. Štai tu sakei, kad vieną ketvirtadienį „Respublikoje“ kalbėjaisi su profesore Daujotyte. O tu žinai, kad aš dabar supirkau viską, kas yra apie ją parašyta ir ką ji yra parašiusi. Kaip ji praskleidžia visą tą rūką, kaip prisiliečia prie pačių giliausių klodų! Kokia analizė! Aš kaip barsukas perbėgu visą pievą – ir viskas. O ji apčiupinėja kiekvieną pėdą, kiekvieną žolelę.
Kokia vis dėlto didžiulė Dievo dovana – mokėti matyti, pastebėti, atskleisti tai, ko tu pats negebi pamatyti.
O Gardine radau fantastišką baltarusį Jurijų Jakovenką. Padariau jo knygą. Nesusilaikiau. Žiūrėk, kokios fantastiškos graviūros. Manau, kad pasaulyje jo lygio yra du ar trys. Bet Gardine tai suvokia vos vienas kitas. Kai įteikiau jam šitą albumą, pravirko kartu su žmona. Mane glostė, bučiavo, sakė: „Rimantai, tu padarei stebuklą“. Jie taip mano, o iš tiesų stebuklus daro jis. Genijukas. O pažiūrėk, ką jis sako apie save: „Jeigu aš turiu talentą, tai jis ne mano. Man jį paskolino senelis, tėvas, jo brolis...“ Tu matai, koks žmogus!
Tu net neįsivaizduoji, kokių yra nuostabių žmonių. Visai neseniai pas mus atėjo nepažįstamas žmogus ir papasakojo įdomiausią istoriją. Pasirodo, kai mano žmona Valerija buvo universiteto pirmakursė, ją buvo įsimylėjęs vos ne kas antras. Ir šitas žmogus, tuomet jos bendrakursis, pavogė jos dildę nagams dilinti, kad paskui gal už bučinuką galėtų grąžinti. Išėjo su ta dildyte į koridorių ir dingo kaip į vandenį. Ištisus dešimtmečius niekas jo nematė ir nežinojo. Už kažkokį antitarybinį lapelį – 25 metai Sibire. Paskui neturėjo leidimo gyventi Lietuvoje. Vedė lenkę, išvažiavo į Lenkiją. Ir visą tą laiką saugojo tą dildelę. Sibiro lageriuose slėpė batuose, plaukuose. Sako, Sibire, kai niekas nematydavo, aš melsdavausi prieš tą dildelę – ji man buvo ir Lietuvos, ir laisvės, ir meilės simbolis. Ir grąžino Valerijai tą dildelę.
Būtinai turiu pas jį nuvažiuoti. Privalau užrašyti visą jo istoriją. Čia juk gyvas romanas... O tu sakai, visi esame susvetimėję...
Ferdinandas Kauzonas
