Europos taurėje „Lietkabeliui“ nepavyko pasiekti išsikeltų tikslų, bet krepšininkas džiaugiasi iškovotais bronzos medaliais Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) ir Karaliaus Mindaugo taurėje (KMT) bei ypatingu ryšiu tarp žaidėjų aikštelėje ir už jos ribų.
Praėjusį sezoną LKL G.Maldūnas aikštėje vidutiniškai rungtyniavo po 20 minučių, pelnė po 7,4 taško, atkovojo po 5,3 kamuolio ir atliko po 1,3 rezultatyvaus perdavimo.
„Pagrindinis tikslas kiekvieną sezoną tas pats – kovoti dėl medalių. Norisi žaisti finaluose, o Europos taurėje siekti atkrintamųjų, nes žinome, kad turime potencialo“, – atviravo krepšininkas.
– Kaip vertinate praėjusį sezoną su „Lietkabeliu“ – kokie momentai jums labiausiai įsiminė?
– Sezonas buvo geras laimėjome du medalius, tad šie tikslai buvo įvykdyti. Aišku, kažkiek gaila, kad Europos taurėje prasčiau pasirodėme ir nepavyko vykdyti savo tikslų bei patekti į antrą etapą. Įsimintiniausi momentai, manau, kaip ir kiekvieną sezoną, buvo medalių laimėjimai.
– Kaip apibūdintumėte komandos mikroklimatą praėjusį sezoną? Ar jautėtės artimi?
– Praėjusį sezoną buvo labai artima komanda turbūt viena artimiausių per visą mano laiką čia. Visi labai gerai susilipdėme ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų. Dažnai susitikdavome, gamindavome vakarienes, gerdavome kavą, mūsų draugės ir žmonos taip pat gerai susibendravo. Mikroklimatas buvo tikrai puikus.
– Koks jūsų vaidmuo komandoje prisijungus prie jos ir kaip ji keitėsi bėgant metams?
– Prisijungiau prie komandos 2019 metų vasarą, tad praėjo jau nemažai laiko. Mano vaidmuo per tą laiką iš esmės nepasikeitė – Vytenis Lipkevičius nuo pat pradžių buvo kapitonas, o aš buvau tarsi vicekapitonas. Visada turėjau lyderio vaidmenį už aikštelės ribų. Esu vietinis žaidėjas, pažįstu daug žmonių ir galiu padėti užsieniečiams ar iš kitų miestų atvykusiems žaidėjams ar tai būtų automobilio remontas, ar kirpėjas, ar kiti buitiniai dalykai. Krepšinio aikštelėje ryšys su treneriu Čanaku per tiek metų sustiprėjo, todėl jis manimi labiau pasitiki.
– Nuo rudens pradėsite jau septintąjį sezoną Panevėžio komandoje – ką jums reiškia toks ilgas laikotarpis „Lietkabelyje“ ir kaip per šiuos metus keitėsi jūsų santykis su klubu bei miestu?
– Septintas sezonas tikrai daug. LKL retai pasitaiko, kad žaidėjas taip ilgai rungtyniautų vienoje komandoje. Yra buvę pavyzdžių, kaip Paulius Jankūnas ar Edgaras Ulanovas Kauno „Žalgiryje“, bet dažniausiai su pertraukomis. Mes su Lipkevičiumi kartu jau tiek metų irgi kaip komandos draugai. Man žaisti už gimtojo miesto komandą – ypatinga. Čia užaugau, čia, būdamas vaikas su draugais eidavau į rungtynes, o dabar pats vilkiu komandos marškinėlius. Tas jausmas labai stiprus.
– Ar jaučiate sirgalių palaikymą Panevėžyje? Ar tai padeda jums aikštelėje?
– Taip, palaikymas labai jaučiasi, ypač per pastaruosius dvejus metus. Sirgaliai puikiai dirba, o mes su jais palaikome ryšį – bendraujame, dalyvaujame įvairiuose projektuose. Tai tikrai padeda aikštelėje, ypač kai nesiseka. Jie pažįsta mus ne tik kaip žaidėjus, bet ir kaip žmones, todėl palaikymas tampa dar stipresnis.
– „Lietkabelis“ jau baigė komandos komplektaciją artėjančiam sezonui – kaip jūs ją vertinate?
– Kiekvieną sezoną tikiesi, kad naujokai sustiprins komandą. Šiemet situacija šiek tiek geresnė – liko šeši žaidėjai iš praėjusio sezono, o dar grįžo Jamelas Morrisas ir Kristianas Kullamae, kurie jau yra žaidę „Lietkabelyje“ ir pažįsta komandą bei miestą. Vis dėlto sezono pradžia visada būna nelengva, nes reikia iš naujo pajausti vienas kitą.
– Kaip apibūdintumėte trenerio Nenado Čanako darbo stilių? Kas jame išskirtinio?
– Dirbu su juo jau daug metų, ir jo išskirtinumas – gebėjimas bendrauti su žaidėjais. Žaidėjai nori už jį kovoti, o jis moka sulipdyti komandą. Jis organizuoja bendras vakarienes, išeina su komanda į miestą – nėra šaltas ar atsiribojęs. Geras ryšys su treneriu ilgainiui padeda mums siekti medalių.
– Kuri žaidimo dalis, jūsų nuomone, yra didžiausias „Lietkabelio“ pranašumas prieš kitas LKL komandas?
– Žaidimo komponentai keičiasi kiekvieną sezoną, nes daug priklauso nuo žaidėjų sudėties. Pas trenerį Čanaką nuo pirmųjų pasiruošimo dienų akcentuojama gynyba – ji yra pagrindas, nuo kurio atsispiriame, siekdami laimėti rungtynes.
– Kiek jums, kaip aukštaūgiui, svarbus susižaidimas su įžaidėjais?
– Labai svarbus. Įžaidėjas – turbūt svarbiausia pozicija, nes jis daugiausia laiko turi kamuolį. Aukštaūgiai daugelyje situacijų yra priklausomi nuo įžaidęjų, ypač žaidžiant du prieš du.. Stengiuosi susidraugauti su įžaidėjais ir kitais komandos draugais, kad aikštelėje pakaktų pusės žvilgsnio suprasti, ką kitas darys. Tokį ryšį padeda kurti bendravimas už aikštelės ribų – susitikimai prie kavos ar vakarienės.
– Koks yra jūsų treniruočių režimas tarpsezoniu ir kaip ruošiatės naujam sezonui?
– Tarpsezonis nėra ilgas – sezono pabaiga dažnai būna birželio pabaigoje. Pirmas dvi savaites visiškai ilsiuosi, kad kūnas persikrautų. Vėliau organizuoju savo stovyklą vaikams, o tai ir man padeda po truputį grįžti į formą. Šiame karjeros etape labiausiai rūpinuosi kūnu – jei jis nebus pasiruošęs, įgūdžiai nepadės. Daug dirbu sporto salėje, manieže, baseine, taip pat rūpinuosi mityba.
– Kokius pagrindinius tikslus sau keliate artėjančiame sezone?
– Pagrindinis komandos tikslas – medaliai, kaip ir kasmet. Norėtųsi žaisti finale – tiek KMT, tiek LKL, o Europos taurėje bent patekti į atkrintamąsias, ko nepavyko padaryti dvejus metus iš eilės. Asmeniškai – būti pasiruošusiam kiekvienuose rungtynėse padėti komandai. Iki praėjusio sezono buvau nepraleidęs nė vienų rungtynių, bet pernai teko praleisti porą. Tikiuosi šiemet vėl galėsiu maksimaliai prisidėti prie komandos ir kartu su treneriu iškovoti medalius mūsų miestui.
Krepsinis.net praktikantė Enrika Lukošiūtė
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
