Euras sulaukė rudens, nors mažiau nei prieš metus daug kas abejojo tokia sėkme. Po išskirtinai ramaus rugpjūčio Europos politikai kibs į naują darbymetį. Šiemet, kaip ir praėjusį rudenį, pagrindiniu darbotvarkės klausimu išliks euro zonos ateitis, rašo „The Wall Street Journal“.
Metų metais ekonomikos teoretikai svarstė, kas nutiktų, jeigu didelė euro zonos narė, tarkim Ispanija, prarastų rinkų pasitikėjimą ir prieigą prie finansų šaltinio. Panašu, kad netrukus ekonomistų smalsumas bus patenkintas. Ispanijos obligacijų paklausa sparčiai tirpsta, tuo tarpu šaliai verkiant reikia pasiskolinti naujų milijardų, kad galėtų padengti biudžeto deficitą ir apmokėti senas skolas.
Dar prastesnė padėtis susiklostė Graikijoje. Pastaroji senokai ėmėsi griežto taupymo, tačiau iki šiol vietoj šviesos tunelio gale mato tik mažėjančią ekonomiką ir naujas skolas.
Rugsėjį ES politikai pagaliau sulauks Vokietijos konstitucinio teismo sprendimo, kuriame bus įvertintas naujo euro zonos gelbėjimo plano atitikimas šalies Konstitucijai. Tą pačią dieną Nyderlanduose vyks parlamento rinkimai, kurių metu paaiškės, kokį palaikymą visuomenės tarpe įgijo euroskeptikai. Investuotojai neabejotinai stebės šiuos įvykius, o nepalankiai susiklosčius aplinkybėms galima tikėtis neigiamos rinkų reakcijos.
Nuo 2010 metų pradžios, kuomet Graikijoje prasidėjo skolų krizė, analitikai ne vieną kartą laidojo ir vėl reanimavo euro zoną. Vis dėlto šis ruduo gali tapti lemiamu euro istorijoje. Ant bedugnės slenksčio atsidūrė ne tik Graikija, bet ir kur kas didesnė Ispanija, tad Europos politikų veikimo laisvė tapo suvaržyta labiau nei kada nors anksčiau.
Centrinių bankų vadovams teks apsispręsti, ar toliau laikytis konservatyvios politikos, ar pradėti masinę obligacijų išpirkimo programą.
Politikams teks priimti sprendimus dėl glaudesnės euro zonos zonos integracijos. Nežinia, ar ekonomiškai pajėgios šalys sutiks apmokėti Europos varguolių skolas. Tokiai paramai gali prieštarauti tiek vienų, tiek ir kitų valstybių rinkėjai.
Ketvirtadienį turėtų paaiškėti naujos euro zonos likimo aplinkybės, mat Europos centrinio banko (ECB) valdyba renkasi aptarti krizės eigą.
Ispanai reikalauja ECB imtis aktyvių veiksmų ir kuo skubiau pradėti obligacijų supirkimą. Jų atstovai šventai tiki, kad ECB pėdomis paseks ir privatūs investuotojai, kurie žinos, jog iškilus pavojui visada galės parduoti akcijas centriniam bankui.
ECB jau spėjo pareikšti, kad yra pasiruošęs imtis veiksmų, tačiau likęs pasaulis iki šiol taip ir nesulaukė detalaus gelbėjimo plano. Analitikų manymu, ECB nesiryš prisiimti besąlyginio įsipareigojimo išpirkti neribotus kiekius Ispanijos obligacijų. Be to, nežinia ar toks ECB pažadas sugundytų investuotojus nerti į Ispanijos obligacijų rinką, gali būti, kad investuotojai tiesiog pasinaudotų ECB pasiūlymu ir iš karto parduotų jam šiuo metu turimus Ispanijos vertybinius popierius.
Kita vertus, jeigu Ispanijos siūlomas planas pasiteisintų, tuomet jos vyriausybei nebeliktų paskatų tęsti reformas. Dėl šios priežasties Mario Draghi žada pradėti obligacijų išpirkimo programą su sąlyga, kad prieš tai skolų kamuojama valstybė kreipsis pagalbos į Europos stabilumo mechanizmą (ESM). Tuo tarpu Ispanijos lyderiai nenusiteikę prašyti pagalbos iš gelbėjimo fondų, anot jų, tai reikštų šalies pažeminimą. Ispanijos premjeras Mariano Rajoy iki šiol tvirtina, kad šalis tebėra pajėgi apsieiti be šių fondų paramos. Nei Ispanija, nei ECB neskuba žengti pirmo žingsnio ir laukia, kuris pirmas neteks kantrybės.
Nors investuotojai nusigręžė nuo ilgo laikotarpio Ispanijos obligacijų, tačiau rinkos noriai perka trumpalaikius vertybinius popierius. Tad kol kas ispanai gali išgyventi gausiai skolindamiesi trumpam periodui. ECB pareiškimai apie sąlyginę intervenciją į obligacijų rinką bent jau trumpuoju laikotarpiu sumažino Ispanijos skolinimosi kainą.
Dviejų metų skolinimosi kaina nebesiekia 4 proc. ribos, tad Ispanijos vyriausybė kol kas nemato prasmės kreiptis į euro zonos gelbėjimo fondus.
Dėl šio priežasties ketvirtadienį galime sulaukti nuosaikaus ECB valdybos pareiškimo. Galbūt ECB lauks kol Ispanijai pasidarys riesta ir šalis nenorom kreipsis pagalbos į euro zonos gelbėjimo fondus. Tamsiausia visada būna prieš aušrą, tad prieš pat euro zonos krizės suvaldymą gali laukti ūmus ligos priepuolis.
Vis dėlto ECB negali sau leisti demonstruoti pernelyg didelio abejingumo. Bankas jau skelbė apie ruošiamą obligacijų supirkimo programą, tačiau iki šiol neatskleidė kokių šalių atžvilgiu šis mechanizmas bus taikomas. Toks paslaptingumas gali reikšti vieną iš dviejų, arba ECB trūksta valios, arba banko viduje valdyba nesutaria dėl veiksmų plano.
Vienas įtakingiausių ECB valdybos narių, Vokietijos centrinio banko vadovas Jensas Weidmannas, ne kartą leido suprasti, kad yra nusistatęs prieš skęstančių valstybių gelbėjimą.
„JP Morgan“ ekonomistas Pavanas Wadhwa siūlo atidžiai stebėti Portugaliją. Ši valstybė jau kreipėsi dėl paramos ir įsipareigojo vykdyti reformas. Jeigu ECB pradės supirkinėti Portugalijos obligacijos tuomet investuotojai ims labiau pasitikėti ECB pažadais išpirkti ir Ispanijos vertybinius popierius.
RBS vadovas Alberto Gallo sako, kad šiemet pagaliau ėmė aiškėti euro zonos gelbėjimo planas. Šio plano sudėtinė dalis – ESM, deja, kol kas jis pernelyg menkas, kad galėtų išgelbėti Ispaniją ir Italiją. Tačiau vasariški ECB pareiškimai apie galimą obligacijų išpirkimą sustiprino tikėjimą euro zona ir ESM galimybėmis.
Vis dėlto paramos paketai ir obligacijų išpirkimo programa neišgydys euro zonos. Europai reikia atgauti konkurencingumą, padidinti ekonomikos augimo apsukas ir pritraukti užsienio investuotojus.
Graikija gavo daugiau nei 200 mlrd. eurų paramos. Ši suma beveik prilygsta metiniam šalies BVP. Šalis vykdo reformas, tačiau ekonomika ir toliau traukiasi, o skolų našta auga. Spalį Graikijos vyriausybė turės sugalvoti, kaip sutaupyti dar 13,5 mlrd. eurų, nes būtent tiek planuotų mokesčių nepavyko surinkti dėl besitęsiančios recesijos.
Naujasis Graikijos premjeras Antonisas Samarasas prašo daugiau laiko, tačiau Europos kantrybė senka. Rugsėjo pabaigoje inspektoriai pateiks savo išvadas dėl padėties Graikijoje, įvertins šalies pasiekimus ir nuspręs dėl tolimesnės paramos skyrimo.
Viena vertus, galima ir toliau maitinti Graikiją euro zonos narių pinigais, kita vertus, galima pripažinti, jog dalies pinigų kreditoriai nebeatgaus. Abi alternatyvos kelia nepasitenkinimą Šiaurės Europoje. Rugsėjo 12 d. olandai žengs prie balsadėžių, tad šalies vyriausybė itin sugriežtino savo toną graikų atžvilgiu.
Jeigu šiauriečių pozicija išliks tokia pat kieta, Graikijai gali tekti pasitraukti iš monetarinės sąjungos.
Tikėtina, kad graikų pavyzdžiu pasektų ir ispanai. Šiuo metu mažai kas tiki, kad Ispanija atsisakys euro, tačiau pasitraukus graikams tokia rizika ženkliai išaugtų. Dėl šios priežasties Šiaurės Europa nenoriai skolina Ispanijai, mat bijo, kad po pastarosios pasitraukimo iš euro zonos atgaus tik dalį pinigų arba liks tuščiomis rankomis.
