• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Patikslinu - šalia visų kitų gerų Kauno dalykų, du yra ypač geri. Ir tas dvigubas gerumas prasidėjo kovo 18 dieną, kai Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (http://www.muziejai.lt/Kaunas/ciurlionio_muziejus.htm) buvo atidaryta XX amžiaus pradžios Latvijos meno paroda (http://www.muziejai.lt/Kaunas/kylant_savais_sparnais.htm). Aš ją vadinu nostalgijos ir pavydo paroda. Latviško nostalgiškumo ir atitinkamai - lietuviško pavydo.

REKLAMA
REKLAMA

XX amžiaus pradžioje Europos didmiesčiuose „la belle epoque“ buvo įsisiautėjusi kaip reikiant: „visuomenei, ypač išaugusiai viduriniajai klasei, laisvalaikis virto gyvenimo būdu. „[...] Susiformavo nauja aplinka: išaugo erdvios miestų gatvės, prospektai, medžiais apsodinti bulvarai su bankais, viešbučiais, didžiulėmis parduotuvėmis. [...] Naujojo išradimo - elektros šviesoje skendo naktinis miestų gyvenimas, teatrų, restoranų, kafešantanų, kabaretų, varjetė pasaulis“, - knygoje „Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje“ (http://www.super.lt/?content=product&prod_id=2977) rašo Laima Laučkaitė. Visa tai tuomet vyko ir Rygoje. Kaip Lietuvoje? Na, mieste tvirtovėje Kaune buvo visai liūdna, o Vilnius pasismagindavo turgumis ir jomarkais: „Šv. Petro kermošius pasižymi visai kaimišku charakteriu - vienodai pilkos baltarusių sermėgos, miestiečių kapotai. [...] Į gegužinį turgų suvažiuoja svečių iš toli: yra koks persas su kilimais, yra sumanus Jaroslavlio rusas su dirbiniais iš medžio ir pintine riestainio, yra vokietis akrobatas, graikas su beždžionėle ir italas su katarinka“, cituojamas amžininkas toje pačioje L. Laučkaitės knygoje.

REKLAMA

Ryga buvo didmiestis, į kurį apsipirkti ar ką nors natūrinio parduoti važiavo pusė Lietuvos. Kai lietuviai atgal lenkė ištiesintus 1863 metų sukilimo dalgius, Rygoje jau gamino automobilius... Kai 1911 metais Jozefo Montwillos Namų statybos draugija Lukiškių aikštėje pastatė moderno stiliaus namų kvartaliuką, Rygoje „jugendo“ kvartalai užėmė tūkstančius kvadratinių kilometrų - bent taip atrodė, kai praktikos metu juos reikėjo apžiūrėti. Ir nelabai yra ką kaltinti, nebent užsispyrusius protėvius, kurie geriau išskersdavo civilizaciją nešančius kryžiuočius arba išvarydavo švietėjus cicilikus Radvilas.

REKLAMA
REKLAMA

Latvių dailės paroda parodo dar vieną kultūros segmentą - sekimą mada, kuriame lietuviai buvo akivaizdūs autsaideriai. Žinoma, XX amžiaus pradžioje ir Lietuvoje stilingai dirbo keli dailininkai - kad ir M. K. Čiurlionis, P. Rimša, L. Antokolskis, F. Ruszszycas, dar keli... Beje, lietuviai turi savo tradicinį kozirį - mūsiškių tapyba „gilesnė“ - taip rašo patys latviai parodos kataloge - nei kosmopolitiškų latvių, bet šioje parodoje žmogus, pasiilgęs... ne, ne grožio, o paprasto profesionalaus gražumo, turi kur paganyti akis. Po jos verta dar kartą užeiti į Čiurlionio ekspoziciją, palyginti amžininkus. Tikra tiesa - Čiurlionio darbai protingesni. Todėl jo paveikslais galima iliustruoti tik kompaktines plokšteles su jo paties muzika (arba kokios nors rusų ezoterikės knygą), o tarkim, Richardo Zarinšio „Poeto kapo“ (jo paveikslo fragmentas yra pačiame teksto viršuje) reprodukcijos panaudojimo laukas būtų gerokai platesnis net ir šiandien.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O kur šioje parodoje galima įžiūrėti latvių nostalgiją? Atsakau - kiekviename paveiksle. Latviai mums rodo buvusių regionų lyderių tapybą. Šiandien jie, kaip ir mes - dailės mados paribiuose. Bet mes bent atkeršijom latviams už patirtas kančias ir pravardžiavimą leišiais „maximomis“, kas žingsnis stūksančiomis Rygos gatvėse... (Ar tai tiesa, nežinau - tokią viziją formuoja optimistiniai „VP Market“ pranešimai.)

REKLAMA

Dabar - apie antrą gerą dalyką. Chronologiniu ir stilistiniu požiūriu - artimą latvių parodai. (Beje, šią kiekybinę gerų dalykų poziciją įvedu vien iš turistinių paskatų - visas rašinys skirtas tam, kad trokštantys kokybiškai praleisti laiką ne Kauno gyventojai privalo kuo greičiai planuoti savaitgalius. Balandžio 24 dieną parodos jau nebebus.) Agatha Christi pjesę „Dešimt negriukų“ parašė 1943 metais - bet pagal 1939 metų romaną. 1939 metais iš inercijos vis dar madingas art deco stilius, kurį nežinovai sunkiai skiria nuo amžiaus pradžios art nouveau stiliaus... Na, kadangi daugiau sąsajų su latviu paroda nerandu, pateiksiu testą:

REKLAMA

1. Ar jūs manote, kad teatre turi būti įdomu, kartais juokinga, kartais - baisu?2. Ar jums nepatinka ilgi, metaforų perkrauti spektakliai be pertraukų?

Jei į kurį nors klausimą atsakėte teigiamai, reikia važiuoti į Kauno dramos teatrą ir jei gausite bilietų, pamatyti Gintaro Varno ir Roko Ramanausko spektaklį „Dešimt negriukų“. Pjesė - vienas keisčiausių A. Christie kūrinių - tai klasikinio detektyvo antitezė. Sekliai klasikiniuose detektyvuose yra kitų personažų, trokštančių išaiškinti paslaptį, vilčių materializacija, o „Dešimtyje negriukų“ herojai taip pat aistringai trokšta kuo greičiau pamiršti visas paslaptis, atsikratyti atsiminimų apie tikrus ar tariamus nusikaltimus. Romane ir pjesėje rašytoja sukūrė šiurpaus kapo įvaizdį - o kas gi daugiau, jei ne gyvi lavonai yra į Negro salą panelės Anos Nensės Onim atvežta grupelė žmonių? (Susekėt? Jau pavardėje įtaisyta šarada).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Man džiugiausia tai, kad režisieriai nebandė iš vis dėlto detektyvinės istorijos - klausimas „Kas žudikas?“ išlieka - daryti naujos (arba kitokios) kokybės struktūros. Detektyvas liko, o spektaklis nepražuvo. Nepražuvo, nes režisierių, kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio, kostiumų dailininko Juozo Statkevičiaus skoningumas, sugebėjimas nei noras žaisti pagal taisykles ir stiliaus (http://www.omni.lt/?base/klausimas_262138) jausmas nugali nepaaiškinamą daugumos lietuvių pasibjaurėjimą detektyvais.

REKLAMA

Kadangi pjesės siužetą atsiminiau, žiūrėdamas spektaklį galėjau rafinuotai pramogauti: išdidžiai klausytis kitų žiūrovų klaidingų aiškinimų, stebėti žudiko veiksmus, sekti, kaip dingsta... - šito negaliu sakyti, nes atskleisčiau siužetą. Šių pokalbių besiklausant, paaiškėjo, kad vaikystėje romaną skaitė daug kas, nemažai žmonių matė A. Solovjovo ekranizaciją, kažką atsimena, bet atsimena neteisingai. Be grynai teatrinio malonumo, džiugina ir dvi pertraukos. Beje, siužeto žinovams reikia vengti vietų salės dešinės pusės kraštuose - kad neatskleisčiau siužeto paslapties, rašysiu labai atsargiai - tose kraštinėse vietose nesimato tam tikrų dalykų, kurių transformacijas įdomu stebėti. Režisieriai neslepia detektyvinių detalių primityviomis priemonėmis - pavyzdžiui, užgęstančia šviesa. Veiksmas sąžiningai vyksta mūsų akyse, o režisieriai naudoja fokusininkų triukus - jie lemiamu metu žiūrovo dėmesį nukreipia intensyvesniu epizodu.

REKLAMA

Žinoma, snobiškame festivalyje šis spektaklis laurų neskintų, bet jei egzistuotų detektyvinių teatrų festivalis (greitas paguglinimas rodo, kad tokių lyg ir nėra), mūsiškių spektaklis atrodytų labai padoriai.

Taigi rekomenduoju nekauniečiams – tikrinkite Kauno dramos tinklapį (http://www.dramosteatras.lt/lt/index.php?width=1024&height=768), ten greitai turėtų atsirasti balandžio repertuaras, suderinkite datas, ir Kaune praleisite puikią dieną: atvažiuoti į miestą reikia apie 15 valandą, tuomet - į M. K. Č. muziejų (antradieniais sekmadieniais, iki 17 val.), po to – pietūs (arba laisvas laikas) ir 19 val. – į teatrą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų